Aktualu. Digital Cinema, arba kaip rytoj kursime ir žiūrėsime kiną
Pastaraisiais metais skaitmeninėms technologijoms vis labiau įsitvirtinant kino industrijoje vis dažniau tenka susidurti su tokiais terminais kaip D-Cinema (Digital Cinema), E-Cinema (Electronic Cinema), Digital Video, High Definition ir t.t. Lietuvoje šie terminai yra nauji ir dažniausiai suprantami kaip "skaitmeninis video" arba tiesiog "video", kadagi kinu esame įpratę vadinti filmą užfiksuotą kino juostoje. Tuo pat metu didelė dalis lietuviškų filmų, taip pat ir finansuojamų valstybės, yra filmuojami televizinėmis ar net buitinėmis video kameromis ir pateikiami žiūrovui kaip "kinas". Rengiami net "kino" festivaliai kuriuose nėra nei vieno tikro kino filmo. Juk eidami į operą tikimės išvysti solistus, chorą, išgirsti "gyvą" orkestrą, tad kodėl negalime būti tikri jog kino teatre gausime tai, ko tikimės? Ar jau galime tarp šių gana skirtingų kino ir video pasaulių dėti lygybės ženklą, ir ar nenukenčia kino kalba, įsprausta į ankštus televizinio formato rėmus? Koks šiandien yra skaitmeninis kinas?
Tarptautinių žodžių žodynas kiną apibūdina kaip meno šaką, grindžiamą judančio filmuoto vaizdo ir garso sinteze. Tačiau šis apibendrintas apibrėžimas vienodai tinka tiek kinui, tiek ir videomenui. O kaip apibūdinti tai, kas juos skiria? Matyt reikėtų grįžti bent 100 metų atgal, kai kinas dar nebūtinai buvo vadinamas meno šaka, o šis žodis slėpė reiškinį, kai vaizdų seka buvo projektuojama ekrane 12, o vėliau 24 kadrų per sekundę greičiu, taip sukeliant žiūrovui judančių vaizdų efektą. Kinas galėjo būti vaidybinis ar dokumentinis, informacinis, propagandinis ar net cirko atrakcionas, spalvotas ar nespalvotas, garsinis ar begarsis, tačiau visuomet turėjo šiuos savo atributus: kino kamera juostoje užfiksuotą vaizdų seką projektuojamą ekrane ir sukeliančią pojūtį tariamos realybės, suvoktos ar įsivaizduotos autoriaus, keliančios džiaugsmą ar gailestį, bet visuomet tokį pat "tikrą". Gimė universali kalba - kino kalba, vaizdų ir garsų pagalba gebanti perteikti idėją, mintį ar jausmą. Gal būtent dėl šio įtaigumo kinui buvo patikėtas ir informacijos skleidėjo, ir propagandos ar reklamos įrankio vaidmuo. Tačiau šioje srityje kinas turėjo rimtų trūkumų: trūko masiškumo ir operatyvumo. Augančiai vartotojų visuomenei to nepakako ir buvo išrastas naujas vaizdo perdavimo būdas, perėmęs iš kino žinių skleidėjo vaidmenį - televizija. Elektronika pakeitė kino juostą, o kineskopas - kino ekraną ir, nors elektroninė vaizdo kamera buvo gremėzdiška ir nemobili, televizija sparčiai judėjo savo tikslo link - būti čia ir dabar. Dalyvavimo efekto buvo siekiama ne kino kalba, vaizdo įtaigumu, o demonstruojant autentišką įvykį realiame laike. Tam buvo kuriamos vis lengvesnės kameros, greitesni vaizdų perdavimo būdai. Standartai greitai keitėsi, technologijos turėjo greičiau atsipirkti, tapti kuo plačiau prieinamos,vadinasi, turėjo būti pigesnės. To teko siekti ir vaizdo kokybės sąskaita. Pigus, lengvas objektyvas pakeitė sunkų ir brangų kino optikos rinkinį, kino juostos ritinį - lengva ir talpi magnetinės juostos kasetė, o trikojį ar kameros vežimėlį su bėgiais - tiesiog operatoriaus kojos: juk taip kur kas patogiau vaikytis kokią politikos ar scenos žvaigždę.
Kaip šios filosofijos rezultatas gimė home video - reiškinys leidęs kone kiekvienam mirtingąjam iš stebėtojo tapti kūrėju. Dauguma šių kūrėjų pasitenkino savo artimųjų fiksavimu, tačiau technologija tapo prieinama ir daugeliui menininkų bei kūrybingų žmonių, anksčiau neturėjusių galimybės filmuoti ir pavertusių video savarankiška menošaka. Daugelis svajojusių kurti filmus video tap pat matė savo šansą, deja teko nusivilti: video priemonėmis sukurtų filmų estetika bei vaizdo kokybė gerokai skyrėsi nuo tų, už kuriuos žiūrovas mokėjo pinigus. Žiūrovas, nuolat trokštantis kažko naujo pasirodė beesąs nemažiau prisirišęs prie seno gero laterna magica: 24 kadrų per sekundę greičiu mirgančio vaizdo, spindinčio ekrano, sodrių spalvų bei stebuklingo šviesos ir šešėlių žaismo.Taigi kinas ir video netapo vienu, o ėjo greta, vis labiau persipindami ir įtakodami vienas kitą, ir išsaugodami savo filosofiją bei estetiką: viena vertus - įtaigumas, emocionalumas, fantazijos laisvė; antra vertus - autentiškumas, betarpiškumas,tačiau neįvairi, "standartinė" vizualinė išraiška. Bet atėjo diena, kai neatsiejama gyvenimo dalimi tapo kompiuteris, analogiškas technologijas pakeitė skaitmeninės, ir kinas tapo nebeįsivaizduojamas be kompiuterinio montažo bei skaitmeninių efektų. O video ir elektronikos gamintojai sukūrė vadinamąsias State-Of-The-Art technologijas ir ryžtingai įsiveržė į kino pramonę. Kinas, televizija, video, kaip niekad lengvai ėmė įtakoti vienas kitą, siekti tos pačios auditorijos dėmesio. Tačiau šios skirtingos filosofijos siekia savo tikslų skirtingais būdais ir vieno žanro kūrimas kito žanro priemonėmis dažnai klaidina žiūrovą, trukdo suvokti kūrinį taip, kaip jį suvokia autorius. Autorius dažnai turi eiti į kompromisą ir pateikti savo mintį tiesmukai, norėdamas būti suprastas, bet negalėdamas pasinaudoti tam tikromis išraiškos priemonėmis teikiamomis vieno ar kito formato, arba rizikuoja užversti žiūrovą papildoma informacija ten, kur šis to visai nelaukia. Natūralu, kad toks susiliejimas kino kūrėjus padalino į tradicinių vertybių šalininkus ir entuziastus, pasiryžusius ieškoti naujos estetikos bei vaizdinių sprendimų naujomis priemonėmis. Audringas diskusijas kelia ir technikos gamintojų bandymai reklamuoti savo produktus, skirtus kino pramonei, bet sukurtus vadovaujantis video filosofija: paprasčiau, greičiau, pigiau. Kamera turinti galingą vaizdo apdorojimo procesorių, leidžiantį fiksuoti pakankamai subtilius spalvų ar šviesos niuansus, komplektuojama su pigiu objektyvu ir nespalvotu elektroniniu vaizdo ieškikliu, paveldėtu iš televizijai skirto prototipo. Tokiu būdu siekiama sutaupyti, bet ir vėl - vaizdo kokybės sąskaita. Vargu ar tai priimtina kinui, juk kinas kalba vaizdais, ir tos kalbos turtingumas yra vienas iš veiksnių, traukiančių žiūrovą į kino teatrą.
Siekiant įvardyti šiandienos bei rytdienos kino poreikius bei perspektyvas atsiradus naujoms techninėms galimybėms, sukurti standartus kuriais vadovautųsi technikos skirtos kino pramonei gamintojai, buriasi įvairūs tarptautiniai forumai ir organizacijos vienijančios kino profesionalus, prodiuserius, kino teatrų savininkus bei technikos gamintojus. Viename iš neseniai vykusių renginių skirtame skaitmeninėms technologijoms kine - Digital Cinema Conference, Osle susirinkę kino profesionalai, studijų bei aparatūros gamintojų atstovai iš Europos bei JAV po ilgų diskusijų, atrodo, sutarė, jog technologija keičiasi, bet tikslai lieka tie patys: kinas lieka kinu (skaitmeninis jis ar ne) ir reikalavimai vaizdui kine ir televizijoje lieka skirtingi, nepaisant technikos pažangos. Taigi norint kurti kiną šiandieninėmis priemonėmis reikia tiksliau apibrėžti ir šiuolaikinius kino ir kitos audiovizualinės produkcijos gamybos procesus. Po terminu D-Cinema (skaitmeninis kinas) slepiasi visas kino gamybos bei demonstravimo procesas kai tradicinis vaizdo negatyvas ir pozityvas yra pakeičiamas skaitmenine laikmena, kameros bei projektoriai - skaitmeniniais projektoriais ir skaitmeninėmis kino kameromis. Kino filmas tam tikru formatu įrašytas laikmenoje ar transliuojamas per palydovą turi būti vienodai atkuriamas bet kuriame pasaulio taške esančiame D-Cinema kino teatre. Reikalavimas tokiai laikmenai ar projektoriui būtų užtikrinti geresnę ar neprastesnę vaizdo kokybę, kokią šiandieną siūlo kino juosta. Laikmena, vaizdo kodavimo formatas turi būti ilgaamžiai,tinkami naudoti daugelį metų. Skaitmeninė kino kamera turėtų leisti operatoriui kurti vaizdo "stilių" naudojant tuos įrankius (neskaitant naujų), kuriuos jis turi ir šiandien: norima optika, optinis vaizdo ieškiklis, filmavimas skirtingais greičiais (iki 150 kadrų per sekundę), manipuliavimas spalvomis, kontrastas arba tonalinė platuma, kurią siūlo šiandieninis negatyvas. D-Cinema nesiremia principu greičiau ir pigiau: t.y. technika brangi, negreit atsiperkanti, todėl turi būti pritaikyta tarnauti ilgą laiką, suderinama ne tik su esamais, bet ir būsimais vaizdo fiksavimo, kodavimo, atkūrimo formatais. Žinoma, šiandieninė medija siūlo daugybę kitų priemonių filmams kurti ir jiems žiūrėti: filmuoti jau galima telefonais, fotoaparatais, nauji standartai, formatai nuolat keičia vienas kitą, nesuskaičiuojamą žiūrovų auditoriją galima pasiekti televizijos, DVD, interneto pagalba. Turintiems ką papasakoti visi būdai geri: audiovizualinis kūrinys pasakojantis istoriją kino kalba, ar naudojantis jos elementus, sukurtas elektroninėmis priemonėmis ar jų pagalba demonstruojamas, tai - elektroninis kinas arba E-Cinema. Elektroninis kinas apima visą besikeičiančių standartų ir formatų spektrą ir jam nėra taikomi vieningi aukščiausi kokybės reikalavimai. Egzistuoja taip pat galybė vaizdinės informacijos kurios negalima pavadinti filmu: klipai, televizijos laidos, vaizdo instaliacijos – tai tik maža dalis to, kas suprantama kaip video.
Tačiau ar tokia terminų, standartų gausa nėra tik dalis reklaminės kampanijos, tarnaujančios kino magnatams, norintiems išsaugoti savo statusą bei rinką ir technologijų pardavėjams norintiems rasti savo pirkėją? Be abejo, pinigai, reklama, mados vaikymasis yra neatsiejama šiuolaikinio kino biznio dalis, tačiau šie standartai ir reikalavimai didele dalimi yra kuriami žmonių save vadinančių menininkais bei autoriais, dažnai priklausomų nuo verslininkų užsakovų ir siekiančių išsaugoti išraiškos laisvę, norinčių pilnai išnaudoti savo kūrybinį potencialą, ir atsakingų už tai, kad jų idėja pasiektų žiūrovą neiškraipyta. Šias kino technologijų vystymosi tendencijas pravartu būtų žinoti ir paprastam kino mylėtojui, Lietuvoje lankančiam kino teatrus, kad jis nebūtų kvailinamas - įsigijęs nepigų biletą ir žiūrėdamas "nudrožtą" filmo kopiją ar lietuvišką "kino" filmą, nufilmuotą buitine video kamera.
Rytis Kurkulis, kino operatorius
Lietuvos kino operatorių asociacija
