Prieš premjerą. Ignas Jonynas: tikiuosi, kad neperžengiau padorumo ribų

Spalio 26 d.  20 val. “Coca Cola Plazoje” įvyks naujo lietuviško trumpametražio filmo “Šokantis kirminas” premjera. Jo režisierius Ignas Jonynas kino žiūrovams pažįstamas iš pirmo filmo “Sekmadienis toks, koks yra”, sukurto prieš tris metus.

Ignas Jonynas gimė 1971 metais, baigė Vilniaus 23-ją vidurinę bei Vilniaus dailės mokyklas. 1989-1994 metais Lietuvos muzikos akademijoje studijavo televizijos režisūrą, 1995 metais tęsė studijas Lietuvos muzikos akademijoje, kur įgijo Dramos teatro režisūros magistro laipsnį. Stažavosi  Varšuvoje pas K. Zanussį, Amsterdamo kino mokykloje.

1993-1996 m. Ignas Jonynas dirbo radijo stoties „M-1“ laidų vedėju, yra daugybės reklaminių klipų režisierius.

Nuo 1995 metų režisierius intensyviai dirba teatre, sukūrė K.Antanėlio ir A.Navako roko operą „Peras Giuntas“ pagal H.Ibseną (1998, Šiaurės šalių tarptautinis projektas), jau dešimt metų teatro žiūrovams režisierius puikiai žinomas iš pastatymų  Valstybiniame jaunimo teatre - N. Gogolio „Apsiausto” (1995), E.Rostando „Sirano” (1996), „Naktis prieš pat miškus“, pagal M.B.Koltes (1999), P.Asmussen „Isbranto” (2000), A.Ostermaierio „The Making of B-movie“ (2001, Valstybinis jaunimo teatras), X.Durringerio „Ištisų dienų, ištisų naktų kronikų“ (2002, Valstybinis jaunimo teatras), A.Kamiu „Kaliguosa“ (2003), Leonido Andrejevo “Žmogaus gyvenimo” (2006).

Naujausio režisieriaus filmo „Šokantis kirminas“ herojus - klimpstantis į savigriovą operos dainininkas. Jis eilinį kartą turi praleisti premjerą kaip pagrindinio solisto dubleris. Tuo metu kai scenoje vyksta R.Leoncavallo opera “Pajacai”, dainininkas įsivelia į painią skolų išmušinėjimo istoriją, kurioje jis tampa keistos detektyvinės istorijos dalyviu ir galiausiai turi suvaidinti joje lemtingą vaidmenį. Norai kuriuos jis puoselėjo tik slapčiausiose fantazijose staiga užgriuvo jį visu savo realumu.

Su režisieriumi Ignu Jonynu prieš “Šokančio kirmino” premjerą kalbamės apie kino “užkratą” ir naują filmą.

- Jūs labiau žiūrovams žinomas, kaip teatro žmogus, todėl klausiu, kokia Jūsų “romano su kinu” istorija, kada ji prasidėjo?

- Turbūt nieko naujo nepasakysiu apie tai, kaip į kiną atėjo mano kartos žmonės. Su pionierišku kaklaraiščiu ir abonementu į “Pergalės kino teatrą, kur buvo rodomi socialiai angažuoti to meto filmai. Iš tų filmų bėgome į kokį nors šalia esantį kino teatrą, kur indiškame filme berankis nugalėdavo armiją niegiamų personažų, ir įvykdavo meilė, kerštas ir kiti gražūs dalykai. Neišskirtinė istorija žmogaus, kuris iš pamokų bėgdavo net į teatrą, o į kiną.

Didžiausią įtaką man padarė Godard’o filmas “Gyventi savo gyvenimą” – pamčius jį prasidėjo gilesnis susidomėjimas kinu, jo istorija.. Išvis Naujoji banga yra tai, kas įtraukė mane į kiną. O kitas įspūdis iš mokyklinio periodo – Milošo Formano “Skrydis virš gegutės lizdo”. Tiesiog netikėjau, kad žiūriu jį kino teatre “Maskva”, kad aš tai matau, kad už durų nelaiuks “kozelokai”, kurie mus išvež už tai, ką matėme. Tame filme yra tai, kas man kine brangu – jis ir žiūroviškas, ir neseklus idėjine prasme. Dar paminėsiu Vigo “Atalantą”. Esu profanas kino istorijoje, bet manau šis filmas padarė didžiulę įtaką Naująjai bangai. Kelionė, jausmai, kadro lengvumas – tai, kas juos sieja, daro didelį įspūdį.  

Taigi, tokie orientyrai.

Ir gaila, kad su manimi įvyko klasikinė lietuviška istorija. Mano diplominis darbas turėjo būti kino filmas, tačiau jo prodiuseris, vienas iš tų kurie dingsta be žinios, dingo be žinios su visais filmui skirtais pinigais. Ilgai buvau skolingas filmą, buvau tarsi tapęs persona non grata. Po daugelio metų tas pats prodiuseris grąžino pinigus, ir padariau “Sekmadienį toks, koks yra”. Debiutuoti man teko teatre, ir šito visai nesigailiu. Prasidėjo įdomus gyvenimas scenoje ir užkulisiuose, kuris, manau, įtaką filmui “Šokantis kirminas” tikrai padarė.   

- Kas išmokė profesijos?

- Apie mokyklą nieko blogo nenoriu pasakyti, bet visgi tuo metu, kai mokiausi Muzikos akademijoje, kino technikos, dramaturgijos pagrindai buvo dėstomi gana apgraibomis. Nors šiaip man pasisekė, priklausau gana turtingai kartai, kuri laiku paragavo dviejų sistemų. Bet jai teko skurdus techninių žinių bagažas. Su tais dalykais susipažinau kurdamas reklamą, buvome pirmieji, atėję jos kurti, turėjome puikią progą mokytis.

- Taigi, “Šokančiam kirminui” įtaką padarė teatras…

- Teatras yra tokia uždara erdvė, viusomenė visuomenėje, su savo taisyklėm, šiuolaikine desperacija, mažom tragedijom, “kusturiciškais” nuotykiais, labai stipriai išreikštu ir juntamu būtuoju laiku. Kažkada tris mėnesius buvau savanoriškoje tremtyje,  viename teatriniame “workshope” Tokijuje, ten ir kilo idėja sukurti “Šokantį kirminą”. Jo scenarijus daug kartą perrašytas – ir dėl pačios idėjos, ir dėl galimybių ribotumo. Bet manau, kad filmas gavosi visgi vizualiai sodrus, ir išsiskirs dailininkės Jurgos Gerdvilaitės, operatoriaus Ramūno Greičiaus darbais.

- Kokia filmo idėja?

- Trumpai sakant, kūriau filmą apie tai, kad mes esame savo pačių dubleriais, gyvenime dubliuojame patys save. Dubleris kartais ateina ir pareikalauja už savo darbą užmokesčio.

- Kaip Jūs apibūdintumėte esminius teatro ir kino skirtumus?

- Teatras yra mirštantis objektas, jis gyvas ir čia pat miršta. O net nežinau, kaip atrodytų kino mirtis. Kinas fiksuoja iliuzijas, gyvenimo imitaciją. Net pačius blogiausius senus filmus įdomu žiūrėti – jie fiksuoja detales, gyvenimą, jo nuotaikas.

Ir jeigu kalbėti apie dabar man patinkančius filmus, tai paminėsiu Davido Lyncho “Malholando kelią”,  Chan-wook Parko “Oldboy”, Michaelio Hanekes “Paslėpta”. Tai sakau turbūt todėl, kad šie filmai turi dvigubus dugnus, kurių išraiška mane dabar domino. Ir “Malholando kelyje” yra daug atviro teatrališkumo, ir “Oldboy”. Hanekės filmas jau kas kita, bet jis išlaiko būdingą užkulisiams paslaptį.

- Žiūrite daug kino…

- Taip, nes jis man patinka. Teatras – dvasinė terapija, kinas – dvasinė raiška.

- Sugrįškim prie “Šokančio kirmino”. Papasakokit apie žmones, su kuriais dirbote.

- Pagrindinis filmo aktorius – Dainius Kazlauskas, jis “Sekmadienyje…” suvaidino mažą epizodą, o čia yra “pagrindiniu smuiku”, vaidina “dvigubą” vaidmenį, kuris reikalavo ir teatrinės, ir kino patirties, kurią ir turi Dainius. Šalia jo žmonės, kurie nėra vaidinę kine. Fotografė ir finansistė Julija Goyd ir režisierius Arturas Jevdokimovas. Jo vaidinant nemačiau, darbas buvo staigmena, tikiuosi ir kitus tai intriguos. Su aktoriumi Arvydu Dapšiu esame kartu vaidinę pas amerikonus.

Filmo operatorius yra Ramūnas Greičius, su juo mes seniai pažįstami, esame vienas kitam atlaidūs, o tuomet lengviau ieškoti sudėtingų vizualių sprendimų. “Šokantis kirminas” yra labiau “arthauzinis” filmas, nei komercinis…

- Na, komerciniu jis turbūt iš principo negali būti dėl trukmės – dvidešimties minučių…

- Taip, trumpametražiame filme gali sau leisti eksperimentuoti, gali sau leisti žanro paklydimus.

- Paprastai, po pirmo trumpametražio filmo, ypač jei jis sėkmingas, režisieriai žūtbūt užsispiria kurti pilnametražį filmą. “Šokantis kirminas” trumpametražis todėl, kad galimybių nėra sukurti ilgą filmą, ar jis noriai, sąmoningai sumanytas kaip trumpametražis?

- Visiškai sąmoningai. “Sekmadienį…” dariau tiesiog sąžiningai, norėjau, kad jis būtų kiek įmanoma profesionalus. O šiame filme jau leidau sau daryti tai, kas man patinka, tikiuosi, neperžengiau padorumo ribų. “Šokantis kirminas” yra labiau aš negu “Sekmadienis…”

- Ačiū už pokalbį.