Prisiminimai. Robertas Verba šnekindavo jautriai

„Štai ir mes“ -- taip vadinasi antropologo profesoriaus Romo Vaštoko filmas apie lietuvių tautos charakterį. Kovo 15 d. jį rodys istorinė Prezidentūra Kaune, o vasario 16 d. -- „Skalvijos“ kino centras Vilniuje. Abu seansai prasidės 18 valandą. Filmas sudėtas iš epizodų, kuriuos Romas Vaštokas filmuodavo nuo Atgimimo pradžios, trumpam atvykdamas į Lietuvą iš Kanados.

Orientuotis besikeičiančios Lietuvos gyvenime jam tuo metu padėjo ir žinomas dokumentininkas Robertas Verba (1932 – 1994), tada itin aktyviai filmavęs videometraščius. Romo Vaštoko neseniai sumontuotame filme „Štai ir mes“ yra pora epizodų susijusių su Robertu Verba – tai „Tikėjimo žodžio“ mitingas ir Gariūnų turgus. Gariūnų epizode Robertas Verba ima interviu iš turgaus tvarkytojo. Tai tik pora minučių, bet – su meistru.

Filmo „Štai ir mes“ premjeros proga Romas Vaštokas, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorius, nuo 1994 metų gyvenantis Lietuvoje, pasakoja apie bendravimą su Robertu Verba. 

Į Lietuvą pirmaisiais Atgimimo metais tik trumpam atvažiuodavau. Daug filmavau. Kadangi pats dar nesiorientavau, kas vyksta, kur vyksta, kas svarbu, atsirado žmonių, kurie man padėdavo. Robertas Verba buvo vienas iš jų. Mitingai, paminklų atkūrimai, manifestacijos, šventės – man viskas buvo nauja, smalsu.

Mes su Robertu esam daug filmavę Gariūnuose. Man ta vieta atrodė košmariška, žiauri, bet Lietuvoje prasidėjo kapitalizmas ir man buvo įdomu, kaip tai atrodo. Robertas organizuodavo mašiną ir 6 ryto, kartais ir anksčiau mes jau būdavome Gariūnuose. Šeštą valandą ten viskas prasideda. Esame stebėję pradžią: spūstis, žmonės tuos maišus tempia pro vartus. Tai buvo žiemą. Savotiškai siaubinga man. 1990 – 1991 metai, kitokie žmonės, kitaip apsirengę, nei dabar. Su tom kepurėm. Moterėlės. Tas turgus ir buvo vienas iš didžiausių Baltijos šalyse.

Robertas šnekindavo Gariūnų žmones ir  pastebėjau, kad jis turi idealią dokumentininkui savybę rasti kontaktą, užsitarnauti pasitikėjimą. Pažiūrėkim, kaip jis šnekina šlavėją – žmogus jam atsiveria, kalba kaip koks filosofas. Netrumpas toks pokalbis, ir Robertas klausia: „O ką jūs čia darot?“. Aš esu, sako, šlavėjas. „A, tai jūs tvarką palaikot“, komentuoja Robertas. Tada visai kito lygio pokalbis – su tvarkos palaikytoju, ne su šlavėju. Žmogus neužsigauna ir jaučiasi pamalonintas. O tokie žmonės daug pasako. Nešabloniškai paklausti, nešabloniškai ir atsako. Robertas tai mokėjo: pasako žmogui taip, kad jis atsipalaiduoja ir kalba kažką tikro. Turėjo Robertas tokį bruožą – su kuo bekalbėtų, kur bebūtų, visada jaučiasi savo terpėje. Savas žmogus. O jei žmogaus paklausi to, kas jam svetima, jis tik šnekės, kad „atsifutbolintų“ tie su kameromis ir jo daugiau nevargintų. Žiūrės į kamerą ir galvos, ko jie iš manęs nori. Ne, Robertas šnekindavo jautriai, švelniai, žmogus nesijausdavo lyg pastatytas prie sienos ar į eilę.

Tada aš dar negyvenau Lietuvoje, buvau atvažiavęs gal mėnesiui, gal Kalėdų atostogom. Ir kasdien – visą savaitę ar ilgiau -- su Robertu į Gariūnus važiuodavom. Jį ta tema irgi domino, jis ir sau filmavo. Ir „Tikėjimo žodis“ mus intrigavo, esame filmavę – jis porą valandų, aš daugiau. Įdomu būtų dabar sumontuoti kokią valandą filmo iš mūsų abiejų juostų. Filmavome vieną jų mitingą – emocijos, ekstazė, ašaros, labai daug jaunų žmonių.

Mes esame kalbėjęsi su Robertu, kodėl tas „Tikėjimo žodis“ taip prikibo, ėmė augti, ypač jauniems žmonėms patikti. Turbūt todėl, kad ten Dievas tapo prieinamas. Katalikų religijoje viskas labai pagarbiai: Dievas ten, mes čia, atsiklaupiam, prašom jo pagalbos arba kad atleistų mums už nuodėmes. O ten tas pastorius sako: įsileiskit Dievą į širdį, jis kartu su jumis, jis supranta jus, pažįsta. Asmeninis Dievas tampa, tu su juo gali pasikalbėti. Jauniems žmonėms, nutarėm mes su Robertu, tas tinka. Juk permainos, tėvai nežino, ko tikėtis, niekas nežino, nėra kas pataria, o čia atėjo idėja, kad gali turėti asmeninį Dievą. Tada tai buvo paplitę. Amerikoje tas nieko naujo, o čia – atradimas, labai laiku nušvito.

O Gariūnuose mes Roberto dėka susidraugavom net su policija. Gavom užnugarį, sveikinomės su jais, vaikštinėjom, kur norim. Vieną dieną jie sako: gal jums bus įdomu – mes areštuosim šituos du, pasiruoškit. Mums labai nepatogu buvo, nes, žinai, etika neleidžia filmuoti žmogaus tokioj situacijoj. Kamera turi skaitytis su žmonėmis, kurie pakliūva į nelaimę. Negali filmuoti žmonių, kai jie pagauti, kad kažką vagia ar važiuoja be bilieto, daro kažką nelegalaus. Tu, filmuojantis, esi identifikuojamas su tuo inspektorium, kuris pagauna. Mus mokino, kad negali neatsiklausęs žmogaus ar nesusitaręs su juo filmuoti. Nes neetiška skaudinti tą žmogų. Atsimenat „Troleibusų miestą“ – puikus, įdomus filmas, bet labai drąsiai jautėsi ta mergina. Jauti ir jos užuojautą filmuojamiems žmonėms, bet kas atsakingas už nelaimę, kuri gali atsitikti, kai žmogus bėga nuo kino kameros, kuri filmuoja jį nepatogioje situacijoje? Juk esi dvigubai sugautas.

Robertas visada prieidavo prie žmonių, pašnekindavo. Gal ne tiek apie filmavimą, dažniau apie kitus dalykus. Tai kiek ta prekė gali kainuoti arba ką kita, į ką žmogui įdomu atsakyti. Tada kino kamera – kaip tavo kūno dalis. Jis kamerą nešdavo rankose, pasiruošęs, bet nepuldavo iš karto filmuoti. Pašneka su žmogumi. Kartais paklausia, ar gali filmuoti, kartais pajaučia, ar žmogus leisis, ar nesileis. Nors buvo toks atvejis, kai viena moteris labai užpyko ir, pasiėmus tašę, trenkė Robertui į kamerą. Tuo metu Robertas gal buvo įsijautęs, gal nenuspėjo ir laiku nepasitraukė. Bet tai buvo nepaprastai pikta moteriškė. Nieko ten ypatingo nebuvo. Kažkokius skarmalus pardavinėjo. Bet jis irgi per daug prie jos nelindo. Nenori – nereikia, ir nuėjo.

Robertas dirbdamas identifikavo save su aplinka. Nebuvo tokio „aš ir jūs“. Buvo – „mes visi esame kartu“. Tai man labai labai patiko. Niekada anksčiau apie tai nebuvau galvojęs, tik jaučiau, kad taip ir reikia elgtis. Kitų lietuvių dokumentininkų tada nepažinojau, ir dabar nelabai pažįstu. Konkrečiai neatsimenu ir kaip su Robertu susipažinau. Dalyvavome didžiuosiuose Atgimimo įvykiuose. Nežinau, kuris pirmas prie kurio priėjo. Turbūt jis. Tada pradėjom šnekėt. Susidraugavom. Porą kartų buvom pas jį į namus nuvažiavę. Jis vienas tada gyveno?

Jo namuose buvo neįtikėtina. Ten knygos, ten kasetės, lėkštės, šaukštai, konservai, drabužiai. Jis man pasakojo: kai vakaras ateina, reikia viską nuimti nuo lovos, tada sudeda ant kėdžių, ant sofos, ant fotelių, užkloja paklodę, pamiega, o rytą vėl viskas grįžta. Kas vakare ant kėdės padėta, rytą nuima, padeda ant lovos.

Mes pradėjom su juo kalbėtis apie mitybą, apie dietas. Aš pats tuo metu domėjausi lietuvių mityba. Jaučiau, kad čia per daug rūkytų mėsų, taukų visokiausių, sviesto, pieno per daug geriama, sūrio valgoma riebaus ir panašiai. Ir pradėjo Robertas man pasakotis, kad jam su skrandžiu negerai. Jis pasakojo, kad kadaise labai daug gėrė. Man įstrigo toks momentas, kai jis pasakė: mano draugai sako – kol aš gėriau, turėjau įkvėpimo ir kūriau, nustojau gerti – praradau savo įkvėpimą. Jis juokėsi iš to, bet niekad nemačiau, kad gertų. 

Mes daug kalbėdavomės apie tai, kas tuo metu vyksta. Tu, sako, iš ten nesupranti, kas čia dedasi. Daugiausiai tai mes susitikdavom Aukščiausioj taryboj tuometinėj, ten jis visada su kamera būdavo. Jis daugiausiai sekė politinius reikalus, dalyvavo tuose įvykiuose, kurie kasdien vystėsi. O važinėjom mes tik į Gariūnus ir į „Tikėjimo žodžio“ mitingus. Ir niekad neiškilo klausimas, kokie Roberto santykiai su Dievu. Jis nekomentavo. Nesileisdavo ir į jokias teorijas apie dokumentiką, tik filmavo. Toks buvo jo pašaukimas. Ne darbas. Kažkas svarbaus, įdomaus, ką jis turi atlikti. Ir atlikdavo.

Aš ir Kanados dokumentininkų per daug nepažįstu, nes mano sritis – vizualinė antropologija, daugiau stebėjimai ir interpretacija.

Man Robertas buvo labai artima siela. Jis mėgdavo konspiratorines teorijas – vis įžvelgdavo sąmokslus, vienur, kitur. Aš sakau, Robertai, ką tu man plepi tuos dalykus? Nėra jokio sąmokslo, taip reikalai vystosi. Tu nepažįsti, sako, Lietuvos. Gal jis ir geriau žino, o aš naiviai žiūrėjau į šitą pasaulį, man čia viskas buvo įdomu. Aš 1989 metais pirmą kartą atvažiavau, kai Kaune buvo Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimas. Mano pirma kelionė į Lietuvą. Tada kameros neatsivežiau, net neturėjau. Po to nusipirkau ir važinėjau visada su kamera. Nuo to laiko labai daug juostų prifilmavau, visokių dalykų. Ypač – 1991 metais.

Man labai labai skaudu buvo, kai sužinojau, kad Roberto nebėra. Net nežinau, kaip jis mirė. Jis kalbėdavo daug apie savo žmoną Pangonytę. Kartas nuo karto prisimindavo taip skaudžiai. Bet jokio pykčio nebuvo visiškai. Dukrą Moniką labai tankiai minėdavo, buvo labai artimi. Per daug nenorėjau kištis į jo reikalus. Jis prisimindavo, aš neklausinėdavau.

Daugiausiai kalbėdavomės apie savo reikalus. Kai turgų filmavome – kada važiuosim, kaip apsirengti, kasečių turi, kamera veikia. Vieną savo kamerą aš jam buvau paskolinęs ir palikęs, jis vėliau grąžino. Jo kamera buvo pradėjusi gesti, tai palikau savo. Daug kas tuos įvykius įrašinėjo, bet kas pažiūri dabar juostas – vaizdas trūkinėja. Tos juostos buvo labai blogos kokybės turbūt. Tos „geltonosios“ juostos – Kinijoj, Vietname darytos. Nuperki juostą, atrodo kaip aukščiausios kokybės, bet pasirodo, kad tik viršelis nukopijuotas, o vidus – jų gamyba. Ilgai nelaiko. Po dvidešimt metų ir amerikietiškos ima gesti. Blunka, garsas iškrinta.

Turiu nufilmavęs epizodą Gariūnuose, kur Robertas su armėnais derasi dėl vaizdo juostų. Čia tikras dalykas – Robertas ruošėsi jas pirkti sau. Aš jam buvau atvežęs juostų, bet jam neužtenka. Jis sau pirkdavo juostas Gariūnuose. Kas iš jų liko?

Esu matęs kelis Roberto filmus. Kai dėsčiau antropologiją Vilniaus universitete, buvau pasikvietęs Živilę Pipinytę, kad parodytų Verbos filmus. Taip ir pats juos pamačiau. Turi kas nors juos ar neturi? Televizija nerodo? Norėčiau pažiūrėti dar kartą. Iš naujųjų dokumentikos filmų yra įdomių darbų, o iš senųjų Verba man atrodo išskirtinis atvejis. Kodėl? Dabar sunku ir kalbėti, mačius taip seniai ir tik vieną kartą, klasėje, ne kino teatre. Jis randa žmones, kurie jį domina. Jis apie žmones ir kalba. Žmogus yra centre. Švelniai prieina prie subjekto. Tu pats gali šnekėtis su juo, mąstyti, sekti. Nėra jokių pretenzijų. Jauti, kad viskas laikoma žmoniškose rankose. Nežinau, iš kur tas ateina, ar čia toks lietuviškas priėjimas. Ilgi kadrai, gali pamažu suprasti ir perkąsti, kas čia yra pasakojama, rodoma. Prieš kokius penkis metus mačiau ir tik vieną kartą. Tai žinai, pamažu ir išblėsta.

Kai mes su Robertu bendravom ir kartu filmavom, aš dar nebuvau matęs jo filmų. Tik žinojau, kad yra daręs filmus. Nebuvo ir progos matyti kiną. Tiek politinių įvykių buvo. Na, atvažiuoji dviems trims savaitėms – tai ką? Viskas užimta. Ir aš net nežinojau tada, kad Robertas yra toks žymus dokumentininkas. Tik man buvo įdomus žmogus ir daug man padėjo, kai sugalvojom filmuoti Gariūnus. Kiekvieną rytą sutvarkydavo kelionę ir išvažiuodavom. Tai buvo mano mokslinis interesas. Labai daug interviu darėm su paprastais žmogeliais. Ta medžiaga ir dūlėjo, kol 2006 metais su Vytauto Didžiojo universitetu nepradėjom daryti projekto apie lietuvių tautos tapatybės raiškos būdus. O kai padarėme filmą „Štai ir mes“, pamatėme, kad čia ne vien mokslinis tyrinėjimas, jis pasako apie lietuvių kultūrą ir plačiau.

Robertas, pasirodo, buvo vos keletu metų vyresnis už mane, o atrodė labai senas. Liga jį taip suvargino? Aš net nežinojau, kad jis sirgo. Jis labai daug rūkė. Cigaretę po cigaretės. Rūkymas gal veikė kaip narkotikas, ramino jį. Aš sakiau: tas rūkymas tau nepadės, Robertai. Bet jis niekuomet nesiskundė niekuo. Visą laiką gero ūpo. Su tokia šypsena šiek tiek. Ir buvo šnekus. Viską matė kaip žmogišką komediją. Kad žmonės vargsta, kenčia, bet vis tiek nepraranda gyvenimo žavesio.

Mes su juo apie jokias filosofijas nekalbėjom, bet aš jaučiau, kad jis kažkokį supratimą turi, ir jis persiduoda į jo visus darbus. Jeigu taip imčiau skaičiuoti, tai mes nelabai daug su juo buvome susitikę, bet jis iš tų žmonių, kurie paliko didžiausią įspūdį tais laikais. Tris sykius buvau atvažiavęs ar keturis. Juostų atveždavau, palikdavau. Visada su Robertu malonu buvo susiskambinti, susitikti. Aukščiausioj taryboj, atrodė, jis gyvena. Kaip kėdės, kaip sofos, kaip langai. Kavos išgerdavom. Labai daug kavos gerdavo. Visada su kailiniais. Kažkodėl aš vis žiemos metu atvažiuodavau, vasarą nesu jo matęs.

Užrašė Rūta Oginskaitė

Nuotraukose Algirdas Verba (1, Algirdo Tarvydo nuotr.), Romas Vaštokas (2, Viktoro Kapočiaus nuotr.)