Pastabos apie dokumentiką. Dienų tėkmėj...

       Žiemą turėjome keletą dokumentikos premjerų ir kelias dešimtis „Pravdos „ filmų, kuriuos irgi galima priskirti dokumentiniams eskizams, kartais net šaržams. Apskritai, „pravdiečiai“ nevaržomi jokių konvencijų ir kiekvienas stengiasi būti nepanašus į kitą. Profesionalioje mūsų dokumentikoje akivaizdus supanašėjimas. Net Kornelijus ir Diana Matuzevičiai naujame filme „Dienų tėkmėj“ įdeda „stonišką“ kadrą: plevėsuoja žalios medžio šakos ir skamba graži muzika. Tiesa, finalas labiau „depardoniškas“: kamera ilgai stebi, kas vyksta už lango:skambant D. Verdi muzikai pracimpina katinas, po kiek laiko praeina tėvas su vaikučiu... Daugtaškis, nes dar galėtume laukti ir laukti. Tiesa, kelios figūros pasikartoja: žmogus, daužantis kilimą, senutė su katinu, vaikai, kurie daro salto. Žmonės ir kalbos įvairios, todėl lauki, kad kas nors filme atsitiks. Bet kas gali atsitikti, jeigu žmonės gyvena patį tikrąjį, nuobodų gyvenimą, ne socialine, bet filosofine prasme. Visi socialiniai ženklai, kaip ir kituose lietuviškuose dokumentiniuose filmuose arba kaip šiemet apdovanoto nacionaline premija Vytauto Balčyčio fotografijose yra apgaulingi. Ne socialinės skirtys ar gyvenimo skurdas čia svarbiausia, o jausmas, kaip apskritai teka gyvenimas. Žodis „tėkmė“ man K. ir D. Matuzevičių filme pasirodė reikšmingiausias. Nesvarbu, kiek metų išgyvenai su mylimu žmogumi ar visai vienas, vis tiek ateina laikas, kai dienų tėkmėj tavęs nebėra, nors už lango dar teka laikas. Dokumentinio kino efektas nuo Liumje rų laikų: smagu stebėti, kaip erdve bėga laikas. Žiemą keičia vasara, karštančius ir išmirštančius- vaikai,vieną tvorą- kitos, todėl atrodo, kad niekas nesikeičia, o tu stebi kažką amžino. Gal todėl kinas atrodo įdomesnis ir patogesnis stebėjimui už gyvenimą? Neslėpsiu, kad man visada patinka Matuzevičių kadrai, nes juose visada randi paslėptą vaizdo magiją, net tada, kai dėl jų tėkmės būtinumo suabejoji.Vis vien žavu, kai brandžiame amžiuje už valstybės pinigus sau gali leisti kurti tokį gyvenimo dienoraštį, kuris suprantamas visur, nes ne kokie prakeikti laikai, o žmogus pats save pavertė tylia egzistencijos pelyte. 

 Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio filmas „Česlovo Milošo Vilnius“ šį kartą ilgesnis už jų tradicinį pusvalandinį formatą, todėl jame daugiau kasdieniškos senų dienų tėkmės. Nobelio premijos laureatas prisimena, kaip su tėvu vaikščiojo į pirtį Totorių gatvėje prieškario laikais arba kokia skani buvo degtinė su silkute žydų restoranuose. Prisimena labai daug, nors jau žila senatvė, iš esmės paskutinės gyvenimo dienos Krokuvoje. Po Vilnių vaikštoma remiantis fotografijomis ir gyvu pasakojimu. Kadangi daug smagių detalių, filmas nėra monotoniškas. Sužinai dalykų, apie kuriuos ne visi ir girdėjo. Už ką Č. Milošas buvo pašalintas iš Vilniaus radijo? Leido dainuoti baltarusių chorui, o žydui vesti religinę laidą. Kartais tiek ir tereikia, kad susidarytum anų dienų  politinės atmosferos vaizdą. Studentiškos dienos, pirmieji eilėraščiai, „valkatų“ klubas, pėsčiomis apėjęs visas Vilniaus apylinkes. Tokia buvo Č. Milošo jaunystė. Autoriai nekeičia savo biografinio pasakojimo stiliaus ir nieko neklausinėja iš intymaus gyvenimo, kas dabar gana madinga. Bet tarpais susigundo kai kokiais madingumais: imituoja poeto vaikystę, leisdami šių dienų vaikui kopti į Tauro kalną, kur stovi sena gimnazija. Seną kino kroniką ne visur pavyko suderinti su spalvingais šių dienų Vilniaus vaizdais, bet kartais kontrastai būtini. Juk poetas Vilniuje mokėsi dar tais laikais, kai gatvėse buvo mediniai šaligatviai ir važinėjo karietos. Dabar jam Vilnius tolimas, nes neliko žmonių, kuriuos jaunystėje pažinojo, ir artimas, nes svajonės liko, nors ir nerealizuotos. Stebisi ir pats, kad Vilnius jam tebėra mielesnis už Varšuvą ir net Paryžių.Truputis patriotizmo po filmo lieka ir mumyse, nors poetas sakosi geriau pažinojęs tik porą anų dienų lietuvių - V. Drėmą ir J. Kėkštą.

Vasario šešioliktosios proga „Skalvijoje“parodytas antropologo Romo Vaštoko filmas- projektas „Štai ir mes“ iš pradžių priminė garsiuosius „sąjūdiškus“ Edmundo Zubavičiaus filmus: masinės scenos, skandavimai „Lietuva“, politikų veidai. Įtariu, kad dalis žiūrovų taip ir suprato:čia rodoma kronika, skirta Valstybės dienai, ir net patriotiškai paplojo.Visgi Onos Volungevičiūtės montažas išduoda ir kitus tikslus: palyginti, kaip mes laisvėjome, kokios buvo pagundos, o gal net ir nuklydimai? Nėra jokių diktorinių korekcijų, autorius mėgina išlaikyti lyg ir mokslinį objektyvumą, stebėdamas vėl į Europą žygiuojančią lietuvių gentį. Kartais paironizuoja, o ypač nesusilaiko, kai rodo okupantus. Bet tada iš tikrųjų kovojome ir šaipydamiesi. Patiems iš savęs juoktis kur kas sunkiau. Čia antropologinės R. Vaštoko studijos kol kas ir pasibaigia. O dokumentika tęsiasi: jau laukia naujos premjeros. Kažin ar šiemet bepakartosime lietuviškos dokumentikos skrydį į Ameriką?