Prieš premjerą. Režisierė Giedrė Beinoriūtė kurdama apie „...senelį ir bobutę“ negalėjo pasinaudoti atsitiktinumu

Kovo 4 d. 20.20 val. ir kovo 17 d. 16 val. „Skalvijos“ kino teatre įvyks režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentinio animacinio filmo „Gyveno senelis ir bobutė“ premjeriniai seansai. 

Filmas „Gyveno senelis ir bobutė“ pasakoja apie režisierės senelius, sovietmečiu ištremtus į Sibirą, o teisingiau apie tai, kaip ši tema atsispindi vaiko jausmuose, jo sąmonėje.

Spaudos konferencijoje pristatydama filmą, kuriame dera archyvinės nuotraukos, kronikos kadrai ir animacija, Giedrė Beinoriūtė sakė, kad būtent nuotraukos buvo vienintelė medžiaga atskleisti šiai temai. „Tačiau nuotraukose ne viskas yra, ką norėčiau papasakoti šia tema, - kalbėjo režisierė. – Animacija iš pat pradžių buvo sugalvota kaip elementas, kuris turi atlikti rekonstrukcijos vaidmenį. Filmo istoriją pasakoju aš, maža mergaitė, ir būtent animacija padeda atskleisti vaiko požiūrį į girdimus dalykus. Kai kurie epizodai filme nėra juk realūs, jie išgalvoti, įsivaizduojami.

O pirmas dalykas, kurį padariau vos sumaniusi filmą, tai užrašiau ilgą savo mamos pasakojimą apie tai, ką ji prisiminė ištremta kartu su savo tėvais, mano jau mirusiais seneliais. Atsiminimai apie senelių pasakojimus buvo mano galvoje, girdėti vaikystėje ir aš juos savaip interpretavau, apie daug ką pati prisvajojau.

Taip pat daug bendradarbiavome su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centru, kai kurios filmo nuotraukos yra iš to centro archyvų. Bet pagrindas yra mano šeimos archyvo nuotraukos. Dar skaičiau prisiminimus apie Srednios kaimą, į kurį ir buvo ištremta mano šeima, daug kitų filmo tema parašytų knygų. Taip pat filme panaudota kino kronika, kuri padeda atskleisti kontekstą.“

Kuriant naują filmą režisierei talkino ketvirtakursė animatorė Gabrielė Baltrušaitytė. Ji papasakojo: „ Prieš kelis metus sužinajau, kad viena režisierė – tada dar Giedrės nė pavardės nežinojau – nori kurti filmą apie tremtį ir jame naudoti animaciją. Iškart įsivaizdavau – niūru ir visos nuotraukos niūriai apipaišytos. Bet Giedrė mane labai maloniai nuteikė pasakiusi, kad tą animaciją ji nori filme matyti būtent tokią, kokią žmonės ir įsivaizduoja ją esant – šmaikščią, linksmą, vaikiškai naivią. Pačioje pradžioje buvo galvojama kurti spalvotą animaciją. Padarėme trumpus bandymus. Bet kai mano dėstytoja animatorė Jūratė Leikaitė juos pamatė, tai pasakė  - Gabriele, nuotraukos tokios švelnios, o animacija per spalvota, kontrastinga. Ir mes su Giedre pradėjome ieškoti būdų, kaip tą animaciją sušvelninti. Ir, galų gale, tarsi netyčia padariau tokį atradimą – sugalvojau, kad visas veiksmas galėtų vykti lyg kitose nuotraukų pusėse. Ir kad atrodytų, jog viskas piešta rašalu. Tuomet  ir piešiau rašalu dar prisimindama, kad pradinėse klasėse tai buvo griežtai draudžiama. Rašaliniu parkeriu gi buvo galima tik rašyti, o aš apipiešdavau visus sugertukus... Taigi, sumanėmė imituoti pasenusį rašalą ant senų nuotraukų.“

„Gyveno senelis ir bobutė“ buvo kuriamas du metus, o apie patį kūrybos procesą Giedrė Beinoriūtė sako, kad jo sunkumus gal geriausiai suprastų animatoriai: „Kai filmuoji kino ar video medžiagą, tai imi ją ir jau iš jos kuri. O čia viską turėjau sugalvoti. Jame nėra jokio atsitiktinumo momento. Tradiciškai filmuojant juk labai lengva pasinaudoti atsitiktinumu, o šiame filme tai buvo neįmanoma.“

Režisierė Giedrė Beinoriūtė yra sukūrusi porą studentiškų filmų, o taip pat žiūrovų susidomėjimo sulaukusius kelis trumpametražius filmus, kurie – skirtingų žanrų, o ir jų objektai labai skiriasi: „Troleibusų mieste“ režisierė stebėjo troleibusų kontrolierių ir „zuikių“ santykius, „Vulkanovkoje. Po didžiojo kino“ ji sugrįžo į Šarūno Barto :Septynių nematomų žmonių“ filmavimo vietas ir žiūrėjo, kaip „didysis“ kinas paveikė prie jo prisidėjusius, jo kūrimą stebėjusius žmones, vaidybiniame filme „Egzistencija“ apie savo laidotuves įsivaizduojančias moteris išbandė ironiškos komedijos žanrą. Paklausta apie šiuos ieškojimus ir ar kada nors apsistos ties vienu žanru, ar taps „vieno, bet per daugelį kūrinių tęsiamo filmo“ autore, ji sakė: „Man, visų pirma, svarbi istorija, o tik paskui galvoju kaip ją sukurti, kokią formą pasirinkti. Net nežinau, ar kada nors nurimsiu ir pradėsiu daryti tą vieną savo filmą. Kol kas man kuo sunkiau, tuo įdomiau.“