Po premjeros. Moterys tarp vyrų šešėlių

Eksperimentuoti kine nevengiantis ir pavydėtinai nuosekliai didžiųjų Lietuvos kinematografo iššūkių laikotarpiu dirbantis režisierius Algimantas Puipa, pirmomis pavasario dienomis žiūrovams pristatė dar vieną savo “ kūrybinę intrigą” – filmą “Nuodėmės užkalbėjimas”, sukurtą remiantis šviesios atminties Jurgos Ivanauskaitės romanų "Ragana ir lietus", "Placebas" ir "Sapnų nublokšti" motyvais. Į šiuolaikinę siužetinę liniją sudėliotame pasakojime apie dvi pažemintas, bet maištaujančias moteris ir keturis jas kankinančius vyrus, bandoma atvirai pažvelgti ne tik į stilizuotus dvasinius potyrius ir jų kaitos procesus, bet ir į kūnišką jausmų prigimtį, kuri ilgą laiką buvo savotišku “tabu” nacionaliniame kinematografe. Psichoterapeutės Ritos (aktorė Nelė Savičenko) ir beviltiškai kunigą įsimylėjusios jos pacientės Vikos (aktorė Rasa Samuolytė) išpažintys tampa destruktyvių viena po kitos sekančių nuodėmių dienoraščiu, kurį dar sutirština sapnai, savižudybės nuojauta ar erotinės vizijos. Tačiau tuo visų laikų Lietuvos režisierių “baubu” – tai yra lytiniu aktu, rodomu kino ekrane, nespekuliuojama ir per daug nesimėgaujama – subtiliai nufilmuotos aistros scenos nesukelia jokių antiestetinių jausmų ar pasibjaurėjimo, - atvirkščiai, jos rodomos itin atsargiai, be jokių pernelyg drąsių apnuoginimų ar ekscentriškų detalių. Kai kurios scenos net priverčia šyptelėti, ypač kai lengva režisieriaus ironija randa būdų pasireikšti net ir atrodytų, visai nejuokingose situacijose. Pro besiilsinčius po suties kūnus lyg visai atsitiktinai prabėganti pelytė labai greit grąžina į įprastinį filmo žiūrėjimo lygmenį, kuriame, be erotikos, yra ir kitų prasmių. 

 "Noriu sukurti filmą apie moteris, kurios išdrįso užminti ant vyro šešėlio", - teigė režisierius, pristatydamas juostą “Nuodėmės užkalbėjimas”. Nors moteriška tema Lietuvos kinematografe nėra itin kruopščiai nagrinėjama, tačiau už savo vietą po saule kovojančių ar iš moters-aukos sindromo besistengiančių išsivaduoti herojų buvo galima pamatyti ir ankstesniuose A. Puipos filmuose: “Moteris ir keturi jos vyrai” (1983), “Žuvies diena” (1989), “Elzė iš Gilijos” (2000). Tiesa, kad kokios stiprios bebūtų, dažniausiai jos įkūnijo ir pasiaukojančių, atlaidžių moterų – motinų personažus, suformuotus vyriškojo pasaulio matymo. Šį kartą buvo pabandyta suvokti ir perteikti “silpnosios lyties” logiką ir jų akimis pažvelgti į vyrus. Užduotis ne iš lengvųjų,  juolab, kad filmo centre – dviejų moterų drama, vykstanti mūsų dienomis Vilniuje ir jo apylinkėse. Čia nėra ir negali būti jokių istorinių perspektyvų, etnografinių kostiumų bei improvizacijų seniai praėjusio laiko tema. Veiksmas vyksta čia ir dabar, žodžiai, tariami Vikos ir kitų filmo personažų lūpomis, yra daugeliu atveju kasdienė kalba, nepagražinta jokiomis literatūrinėmis ar kinematografinėmis metaforomis. Slogi, pilkšvai mėlynuose interjeruose; psichiatrinės ligoninės ar kapinių peizaže besirutuliojančio veiksmo nuotaika neatslūgsta viso filmo metu, tarsi dar labiau pagilindama konfliktą tarp dviejų pradų – vyriškojo ir moteriškojo. Jų sandūra yra tokia aktyvi ir lemtinga, kad nuo jos išsivaduojama tik kitoje realybėje, jau nepaklūstančioje jokiems logikos dėsniams. Daugiau ar mažiau, tačiau dėl nevaldomų savo potraukių kenčia visi – tiek pragaištingos meilės, o gal greičiau geismo kamuojama Vika, tiek jos į tėvus tinkantis vyras (aktorius Kostas Smoriginas), leidžiantis dienas invalido vežimėlyje po nevykusios savižudybės, tiek beviltiškai savo moterišką vertę nuo gyvenimo pavargusiam vyriškiui bandanti įrodyti psichoterapeutė Rita. Beje, Ritos, tai yra aktorės Nelės Savičenko kuriamas vaidmuo pasirodė kaip vienas įtaigiausių ir motyvuočiausių visoje lengvai neurotiškų ar tiesiog abejingų charakterių plejadoje. Kuo profesionaliau besistengdama padėti savo pacientei, santūri ir blaiviai mąstanti moteris, nejučia įsivelia į tuos nuodėmių ratus, nuo kurių stengiasi išgyti Vika. “Susitvarkiusi savo gyvenimą” gydytoja, pasirodo, taip pat yra neapsaugota nuo psichologinių krizių ir pačių baisiausių jų pasekmių. Atrodytų, nei iš šio, nei iš to, vieną gražią dieną tykiai besėdintis vyras pasako, kad jie nesimylėjo jau  pusę metų, todėl jis išeinąs pas kitą, o paauglystės maišto kamuojama dukra pasirodo tik fragmentiškai, tad galų gale pusamžė moteris lieka viena moderniame bute su jai lyg pajuokai dovanotu šuneliu. Net patologas Leo (aktorius Remigijus Sabulis) trumpai pasinaudojęs Ritos meile, ciniškai pasako, kad “nenori įstrigti jos amžino įšalo žemėje”, todėl  pasitraukia pirmas.  Vyrai šiame filme jokiu būdu nėra taurūs herojai, beisitengiantys suprasti sudėtingą moters psichologiją. Moteris, jiems, visų pirma – sekso objektas, kurio galima atsikratyti prisiminus “pareigas” Aukščiausiajam ar tiesiog traukiant kitų “medžioklės plotų” link. Gilias dvasines traumas išgyvenančios moterys tuo metu tik dar labiau žaloja save, - atstumtoji Vika klaidžioja apleisto namo labirintuose, kur moterį jau kitą dieną po išsiskyrimo išprievartauja benamiai. Lygiai į tą pačią vietą grįžta ir jos gydytoja, praradusi bet kokias galimos meilės iliuzijas. Finale jos vėl susitinka tarsi dar vienam “seansui”, tačiau šį kartą jos pasikeičia vietomis – nebeaišku, kas yra ligonis, o kas jo guodėjas. Vika, iš paskutiniųjų bandžiusi susigrąžinti, o vėliau ir pamiršti kunigą Paulių (aktorius Aleksas Kazanavičius) susitaiko, "išeidama į dykumą", kur nebeegzituoja jokie jausmai, o jos psichoterapeutė, gebėjusi tik klausyti, o ne atskleisti savąsias paslaptis, pasirenka mirtį.

Mirtis – reali ar įsivaizduojama, atsikartoja jei ne filmo herojų likimuose, tai geriausiu atveju, jų vaizduotėje. Net ir labiausiai kunigo geisdama, Vika griebiasi peilio, vos tik jis neatsargiai atsuka jai nugarą. Verčiasi su automobiliu, bandydama sutraiškyti savo aistros įsikūnijimą, stovintį pakelėje ir kalbantį mobiliuoju telefonu. Įsivaizduoja save, gulinčią baltoje vonioje su perpjautomis venomis. “Aš nebenoriu jo mylėti.  Aš noriu jo nemylėti. Koks skirtumas?” – piktai klausia bandančios ją iškvosti psichoterapeutės. Aktorė Rasa Samuolytė įtaigiai kuria jaunos, ambicingos ir nepratusios pralaimėti moters charakterį. Jau iš pirmųjų filmo scenų aišku, kad jos situacija nepavydėtina, - jos vyras yra psichinis ligonis, jos meilužis – staiga įžadus prisiminęs kunigas, o kitų svarbių ar galinčių padėti žmonių jos pasaulyje nėra. Nėra net vaiko, kurio ji trokšta kaip vienintelės likusios galimybės išsaugoti nutrūkusiam ryšiui su mylimu, bet negalinčiu mylėti vyriškiu. Ji pasmerkiama absoliučiai vienatvei, prieš kurią net maištauti nėra prasmės. Pilkos namų sienos ar nusitrynę gobelenai yra šalti ir nebylūs, o sveiku protu besivadovaujantys žmonės negali, o gal ir nenori peržengti savo apsibrėžtų funkcijų ribos, atskiriančios juos nematoma abejingumo ir nesupratimo siena . Kamerinį pasakojimo būdą pasirinkęs režisierius, paliko daug erdvės aktorių vaidybai, jų kuriamai draminei įtampai, kuri, nors ir susiskaidžiusi į atskirus fragmentus, filmo eigoje lieka nepakitusi.  Kančių bei nuodėmių keliais klampojančioms pasmerktoms ir vienišoms juostos herojėms nėra vilties kažką pakeisti. Tiek mirtį, tiek gyvenimą tenka priimti be išlygų ir pagražinimų, - tokius, kokie jie galbūt ir yra.

Filmo "Nuodėmės užkalbėjimas" kadruose aktoriai Rasa Samuolytė (1, 3, 4), Remigijus Sabulis (2), Nelė Savičenko (2, 3), Aleksas Kazanavičius (4)