Prieš premjerą. Marius Ivaškevičius: trumpametražis kinas moko glaustumo

Vilniuje, “Coca Cola Plazoje” kovo 16 d. 18 val. įvyks naujo lietuviško trumpametražio filmo “Mano tėvas” premjera. Filmo režisierius ir scenarijaus autorius– romanistas, dramaturgas, kelių dokumentinių filmų autorius Marius Ivaškevičius.

Filmas pasakoja apie tai, kaip konservatyvaus miestelio visuomenė nuteisia mirti jaunuolį. Kadaise buvusio geriausio miestelyje chirurgo sūnus mėgavosi tėvo įtaka, niekindamas aplinkinius, dažnai peržengdamas ne tik padorumo, bet ir įstatymo ribas. Jaunuoliui leista iki nuosprendžio vykdymo pasilikti laisvėje, antrankiais prirakintam prie tėvo. Sūnus stengiasi išlikti ramus ir nepaliauja tikėjęs, kad Tėvas, pasinaudojęs savo buvusia įtaka, išgelbės jį nuo baisios lemties. Bet tolesni įvykiai myriop pasmerktą jaunuolį ima varyti į dar didesnę neviltį. Užuot ėmęsis ryžtingų veiksmų, Tėvas azartiškai žaidžia futbolą su miestelio vyrais, bei leidžia laiką žvejodamas miestelio ežere. Jis mėgaujasi gyvenimu, stengdamasis negalvoti apie rytojaus košmarą, kuomet nebeteks sūnaus. Egzekucijos rytą sūnus nubunda vienas...

Filmo operatorius Bo Randulff, dailininkė Jurga Gerdvilaitė, filme vaidina Remigijus Vilkaitis, Tadas Gryn, Asta Preidytė, Audronis Rūkas, Daiva Rudokaitė, Edvardas Mažuolis, Karolis Šimaitis, Ignas Martinaitis, Kventinas Zepp, Laurynas Paldavičius, Kiril Glušajev, Paulius Rakštikas, Rytis Smailis, Ignas Ereminas, Stasys Žak, Emilis Tamošiūnas ir kt.Prodiuseris Kęstutis Drazdauskas. Sukurta studijoje "Artbox", trukmė 20 min.

Prieš permjerą režisieriaus klausiame apie patirtį kine, filmo "Mano tėvas“ istoriją, kūrybinę grupę.

Tai nebe pirmas Jūsų darbas kine. Kaip apibūdintumės kino trauką, savo sugrįžimus į filmavimo aikštelę. Ką kino patirtis Jums – rašytojui, žmogui - duoda?

Šis filmas man, kaip režisieriui, ketvirtas (prieš tai buvo trys dokumentiniai), bet pirmas vaidybinis. Skirtumas tarp dokumentinio ir vaidybinio kino, mano akimis, esminis. Sutampa tik darbo įrankis – kamera. Dokumentikoje man labiau turbūt praversdavo žurnalistiniai įgūdžiai, šiame darbe labiau rėmiausi savo literatūrine ir teatro patirtimi. O kodėl lendu į kiną? Man jis patinka. Pamačiau per savo gyvenimą daug puikių filmų ir net keletą sukrečiančių. Norėjosi atsilyginti tuo pačiu. Nemėgstu būti skolingas. Be to, gerai pastebeta, kino patirtis ši bei tą gali duoti ir rašymo įgudžiams. Anksčiau tiesiog rašydavau romanus. Dabar pirmiausia parašau, o paskui juos montuoju. Tai užima daugiau laiko, bet rezultatas, tikiuosi, atpirks tas kančias. Kinas, ypatingai trumpametražis, moko glaustumo. O tai nebloga savybė ir rašytojui, ir žmonėms apskritai.

Kaip gimė filmo istorija, scenarijus, kada vyksta jos veiksmas?

Filmo istorija buvo susapnuota maždaug prieš tryliką metų. Pagal tą savo sapną tuomet parašiau apsakymą. Nusprendęs, kad jau atėjo laikas išbandyti jėgas vaidybiniame kine, ėmiau vartyti pirmąją savo apsakymų knygą. Statybininkas, tuo metu remontavęs mūsų butą, buvo akivaizdžiai nustebęs, matydamas, kaip ištisas dienas skaitinėju ploną knygelę, kurios autorius pats ir esu. Nežinau, ką pagalvojo.

Išsirinkau „Mano tėvą“. Parašiau scenarijų. Šis keletą metų laukė savo eilės ministerijoje. Per tą laiką viską neatpažistamai perrašiau, atsirado naujų herojų, naujų įvykių, pasikeitė dialogai. Tik istorijos stuburas liko tas pats. O veiksmo laiką galima apibrėžti skirtingai. Galima sakyti, kad veiksmo laikas sąlyginis, tokio laiko, koks vaizduojamas filme, nėra, niekada nebuvo ir nebus. O galima ir kitaip – filme vaizduojami mūsų laikai. Tiesiog tokio miestelio nebuvo, nėra ir nebus. Nors gal ir galėtų būti. Pasaulis yra įvairus. O filme nėra nieko, kas prieštarautų logikai.

Supažindinkite su savo filmo operatoriumi. Ar kėlėte jam kažkokių specifinių reikalavimų?

Operatorius - Bo Randulff, norvegas, mano viemetis. Ypatingų uždavinių jam neturėjau, išskyrus vieną – kuo geriau atlikti savo darbą. Mes gana kruopščiai viską aptarėme prieš filmavimą, todėl filmavimo metu tardavomės tik dėl smulkmenų. Gyvenime esu istorijų pasakotojas, o ne dailininkas. Tas pats ir kine. Nesistengiu tapyti vaizdais (tiesą pasakius, ir nemokėčiau), stengiuosi pasakoti. Galiu nuspręsti kokio stambumo plano man reikia, pakoreguoti man netinkančią kadro kompoziciją, bet beveik nesikišu į šviesų statymą ir kitus operatoriaus darbo niuansus. Bo pasitikėjo manimi, aš – juo, tai davė gerą atmosferą, tikiuosi, ir rezultatą.

Kaip nusprendėte, kokie aktoriai vaidins filme?

Remigijus Vilkaitis pateko į filmą, galima sakyti, be atrankos. Pasirinkau ji labiau intuityviai, jis man tiko pagal savo amžių, temperamentą, maždaug tokį galvoje ir buvau susikūręs Tėvo paveikslą. Panašiai atsitiko ir su Audroniu Rūku, suvaidinusiu Karininką. Man reikėjo didelio žmogaus, o dideli aktoriai pas mus dabar deficitas. Kai aprengėm, nugrimavom Audronį, jis man pasirodė kaip nužengęs iš mano sapno. Kitus aktorius rinkausi bandymų keliu, o Sūnaus vaidmeniui išbandžiau dešimt žmonių. Prireikė netgi finalo, kuriame „nugalėjo“ Tadas Gryn. Rinkdamasis Teisėją, važiavau į Panevėžį žiūrėti spektaklio su Asta Preidytė. Po to pasikvietėme ją bandymams. Vėliau Asta sakė sulaukusi iš savo mamos pastabos: „ne kiekvienas režisierius važiuoja tavęs žiūrėti į Panevėžį“. Tai buvo pasakyta kaip komplimentas man. Bet aš iš prigimties esu mėgėjas panašių, angliškai tariant, „research“. Patinka ko nors ieškoti. Ieškodamas pagrindinės filmo lokacijos apvažiavau apie trisdešimt Lietuvos dvarų. Tai man tapo atradimu, nežinojau, kad apskritai jų tiek daug ir tokių įspūdingų esama Lietuvoje... 

 Išskyrus Remigijų Vilkaitį, visi kiti filmo aktoriai kine beveik nematyti. Nesistengiau to daryti specialiai, taip išėjo. Bandžiau ir žinomus aktorius, bet „nežinomi“ pasirodė įdomesni. Daiva Rudokaitė, puikiai suvaidinusi restorano vedėją, iš Kauno. Edvardas Mažuolis, nepaprastai organiškai suvaidinęs pagyvenusį duobakasį, vilnietis, bet primirštas režisierių. Kolektyviniame darbe būna nusivylimų, kai režisierius sau duoda pažadą ateity niekada nebedirbti su vienu ar kitu aktoriumi. Yra šitaip buvę ir man. Bet su šio filmo aktoriais mielai dirbčiau ir vėl. Kad tik būtų tos ateities.