Nauji festivalio-konkurso “AXX” filmai. Kur sklando “Gėris”?

Jau antrus metus iš eilės tęsiasi lietuviško kino festivalio-konkurso “AXX”  filmų gamybos procesas. Jo rezultatai, lydimi nemenkos reklaminės kampanijos, rodomi Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir Marijampolės žiūrovams. Šį kartą mums siūlomas kiek pakeistas meniu (šiaip ar taip tai jau antrasis filmų atrankos etapas), kurio pavadinimas - “Gėris”. Pasak renginio sumanytojų, “tokia tema pasirinkta todėl, kad jau nuo visko bloga”. Labai neaišku, kas yra tas “viskas” – kinas, kūryba ar pats gyvenimas, bet pasižiūrėjus keturis 20-ies minučių filmus, pasiryžusius atskleisti tą paprastiems mirtingiesiems nematomą gėrį, pasidaro kažkaip šleikščiai saldu. Tarsi būtum pamaitintas prisvilusia koše, gražiai apibarstyta cukraus pudra. Ieškoti sąsajų tarp išorinio vaizdelio ir turinio prasmės šiuo atveju turbūt neverta. 

Tačiau trumpametražiai filmai: “Mimoza”, režisierė Ramunė Rakauskaitė, “Laiminga diena”, režisierius Mantas Maldeikis, “Vilniaus pasaka”, režisierius Bartas Polonskis ir “Dėmė”, režisierius Šarūnas Mikulskis, bando priartėti prie kino kūrimo, jo raiškos paslapčių. Tik gaila, kad šie bandymai neperžengia televizinės melodramos, kriminalinių žinių ar dar blogiau – padrikai buitine kamera fiksuojamų vaizdų mišinio ribos. Vienintelė paguoda, kad čia savo “aktorinių” sugebėjimų nedemonstruoja pramogų verslo žvaigždės, įkvėptai besidarbavusios ankstesniuose “AXX” festivalio – konkurso filmuose. Jų nebuvimą kai kurie režisieriai kompensavo pasirinkdami originalias vietoves – prabangius Čikagos priemiesčius ar Prancūziškąją Rivjerą, kasmet apgulamą gražių vaizdų ir lepaus gyvenimo pasiilgusių poilsiautojų. Žinoma, daugelis stengiasi įamžinti svaigias atostogų akimirkas, puikiai suprasdami, kad jos negali pretenduoti į platesnį žiūrovų ratą nei šeima, draugai ar prie vaišių stalo susirinkę giminės. Dažnas, kalnus juostų prifilmavęs, palieka jas gulėti lentynoje, nekankindamas nei savęs, nei kitų. Tačiau režisierius Mantas Maldeikis nusprendė pajūryje praleistas atostogas paversti filmu, o tiksliau “gėriu”, spinduliuojamu kino projektorių pagalba niekuo nenusikaltusiems piliečiams. Jo filmo herojus, besimaitindamas rūkyta skumbre, gauna video kamerą ir bilietą į Pietų Prancūziją. Naudodamasis laimėjimu “du viename” jis filmuoja viską, ką tik pamato ir negana to, dar prikaišo didaktinių citatų, - S.Eizenšteino, L.Tolstojaus ar tiesiog nuskaitytų nuo paminklo kapinėse, kurios turėtų mus išmokyti gyventi. Tačiau tai dvelkia tokia beskonybe, kad norisi užsimerkti, užsikimšti ausis ar netekus kantrybės švilpti, ką ir darė į premjerą susirinkę žiūrovai. Manto Maldeikio darbas “Laiminga diena” sėkmingai privertė abejoti, kurlink vis dėlto veda skambūs “AXX” organizatorių pažadai atgaivinti lietuvišką kiną. Nejau tiesmukas, bet gerai išreklamuotas vaizdų pateikimas gali tapti ta stebuklinga panacėja, galinčia išgydyti niekaip neatsigaunantį nacionalinį kinematografą?

Televizinių novelių šablonais kuriamas kinas kažin ar taps verte, kuria norėtųsi didžiuotis tiek savo šalyje, tiek tarptautiniuose kino festivaliuose. Režisierė Ramunė Rakauskaitė trumpametražį filmą „Mimoza“ kūrė Čikagoje. Paradoksas, bet už jūrų marių sukurtas darbas yra taip provincialiai lietuviškas, kad darosi keista, kodėl tie du pasimetę žmonės trankosi amerikonišku automobiliu kažkur tarp palmių ir paplūdimių... Tarsi būtų pabėgę iš kolektyvizacijos, o vėliau ir privatizacijos nusiaubto Lietuvos kaimo, pakeitę drabužius, pakoregavę savo išvaizdą ir dėl to tik dar labiau nesuvokiantys, ką jie daro, kam ir dėl ko? Jis ir ji atsitiktinai susitinka viename vakarėlyje, kuriame herojus dar buvo užpultas neaiškios kilmės gašlūnės. Palikęs skrandžio turinį gėlių vazoje, jaunuolis prie tualeto durų susiduria su patrauklia mergina, į vakarinę suknelę įsisegusia mimozą. Matyt, toji gėlė tokia jau magiškai erotiška, kad bendrai kelionei sujungia du nepažįstamus žmones. Važiavimas tęsiasi ilgai – jo metu vyrukas sugeba pavaišinti nepažįstamąją obuoliu (čia tarsi reiktų prisiminti Adomo ir Ievos istoriją), užsukti pas senelį, kuris gyvena lyg ir toje pačioje geografinėje platumoje, kur žaliuoja palmės ir vystosi filmo veiksmas; tik kažkodėl jo kieme laikosi sniegas, o ir medžiai be lapų, tarsi kunigas Antanas Saulaitis būtų kažkoks užsislaptinęs Kalėdų senelis. Jo geraširdiški pamąstymai apie saldumynų naudą godžiai pyragą valgiusios gražuolės neįtikina, ir ji pareikalauja greičiau parvežti ją namo. Keistenybių filme apstu, - paprastutis siužetas nepaiso jokios logikos, tad savotiška atomazga tampa to paties gerojo senelio gūžtelėjimas pečiais – natūralus pretenzingo pasakojimo paaiškinimas. 

Kiek įtikinamesnis yra Barto Polonskio filmas “Vilniaus pasaka” – socialinės realijos yra lengvai atpažįstamos; dviejų be tėvų likusių brolių istorija yra bent jau pakankamai nuoširdi, kad galima būtų ja patikėti. Aplinkoje, iš kurios “tūli lietuviai” bėga emigruodami bent jau į Londoną, du likimo valiai palikti žmogučiai stengiasi išgyventi, rūpindamiesi vienas kitu. Deja, jų pastangos negali pakeisti aplinkybių, todėl, kada vyresnysis brolis Andrius yra atleidžiamas iš darbo, o jo mergina užsispiria ieškoti laimės svetur, jaunėlis, cukriniu diabetu sergantis Emilis, nusprendžia ieškoti savų išeičių. Vientisas  pasakojimo ritmas nuosekliai perteikia vaikiško pasaulio logiką, jo nesugebėjimą prisitaikyti ir iš to kylančią draminę įtampą.

Du visiškai priešingi herojai susiduria ir Šarūno Mikulskio filme “Dėmė”. Atsiskyrėlis Matas stengiasi gyventi teisingai ir dorai, kol nepriglaudžia miške rasto sužaloto nelaimėlio, stebėtinai greitai atsigavusio ir ėmusio diktuoti savas žaidimo taisykles. “Gerietis” ir “blogietis” dalijasi viena pastoge, kol vienas jų, netekęs kantrybės, galų gale, nesudegina savo vargano būsto. Šiek tiek juokingą, kiek naivoką istoriją “nusodina” statiški bendri planai ir vangus montažas, labiau tinkantis televizijos laidai nei trumpametražiui filmui. Sunku suvokti “Gėrį” ciniškame pasaulyje, bet dar sunkiau, pasirodo, atsikratyti mąstymo šablonų, begėdiškai išryškėjančių dideliame kino ekrane.

Nuotraukose kadrai iš filmų:

"Vilniaus pasaka" (1), "Mimoza" (2), "Dėmė" (3).