Kino teatre. Liudvikas vaikiškomis akimis

Ilgieji portretiniai Vytauto V. Landsbergio filmai nenusibosta, jeigu jie kupini autentikos ir nuoširdumo. Man vis gaila, kad filmas apie Šarūną Sauką „Pragaras“ buvo vos 10 minučių.. Apmaudoka, kad „Sabas“ ištįso iki dviejų serijų. Pats tas buvo filmas apie poetę Nijolę Miliauskaitę. Valanda - bene geriausias vidurkis, kad neimtum kartotis, be to, ir televizija išugdė tam tikrą bendravimo su žmogumi trukmę. Valandos pobūvis su poetu, dramaturgu, humoristu Liudviku Jakimavičiumi neprailgsta dėl to, kad šis natūraliai jaučiasi kadre net ne visai įprastomis sąlygomis. Režisierius palengvina pasivaikščiojimą su juo, viską lug pagal jį suskaidydamas į skyrelius – posmus. Pagal veiksmo vietą - pajūris, kaimo sodyba, butas mieste, viešnagė Lenkijoje - jų galėtų būti ir mažiau, bet režisierių domina spartesnis ritmas. Todėl net į mėgėjišką prisiminimų filmą perkerpa į kelis gabalus, tad Liudvikėlis ekrane auga šuoliais.

Tokia dramaturginė kolizija: herojus vaikšto lėtai, apsidairydamas, pasikrapštydamas, o režisierius neria tuos psivaikščiojimus ir pasisėdėjimus vieną ant kito it eilėraščio eilutes. Poezijos nemažai, bet ji neįkyri, nes įvairi ir įvairiai pateikiama: balsu už kadro pajūryje, kompiuterio ekrane,kai įsikraustom į poeto butą, lietuviškai ir lenkiškai, kai herojus jaukiai jaučiasi Varšuvoje ir stebisi jos senu kultūringumu (yra net biotualetas). Tiesa, poezijos skaitymas tenykščiams vaikams - jau kiek iš kito stiliaus. 

 Iš pradžių Liudvikas keista apranga ir ilgu tūnojimu pajūryje atrodo it personažas iš mitologizuotų W. Herzogo filmų. Atrodo, kad tuoj prasidės naujas V.V. Landsbergio vaidybinis filmas, labai primenantis jo populiarias knygas vaikams. Jeigu pavadinimu ir primena L.Visconti „Liudvigą“, tai nebent aristokratiškais prisiminimais, kaip vienas iš senolių mokė kaime ponų kultūros ir sodindavo savo penkis vaikučius prie fortepijono. Pats Liudvikas džiaugiasi porą paauglystės metų praleidęs pas dėdę Dzūkijoje, nes tėvams tremtiniams sunku buvo išsilaikyti su trimis vaikais. Žinomi daugeliui pokario išgyvenimai, iškloti vaikštant Vilnios pakrante Sereikiškių parke. Čia režisierius pasirinko patį paprasčiausią - televizinį portretavimo būdą.

Tik L. Jakimavičiaus atmintis skatina fantazuoti: jam labiau patinka senųjų laikų senamiestis, beveik kaip A. Ramono aprašytas- su baltais vasaros debesimis, apšepusiais namais ir visai kitokiais „bomžais“ tarpuvartėse ir kavinaitėse. Buvo kitokio demokratizmo ir prieslėgio laikai. Studentai tuntais užgriūdavo pigią blyninę Pilies gatvėje, o žurnalistikos katedros šefas Stasys Makauskas po posėdžio visus mus vesdavosi į „Vaivą“ pasėdėti prie kavos. Smagių pokalbių ir diskusijų būta, nors gal ne viskas susigerdavo čia pat į sieną. 

 Atgimimo laikų „Sietyną“ ir jo bendradarbius V.V. Landsbergis prisimena daugiau akademiškai: D. Kuolys traukia iš lentynos žurnalus, prof. Viktorija Daujotytė švelniu balsu komentuoja baimę dėl jaunųjų literatūros maištininkų. Bijoti būta ko - prisiminus mano lituanistinių studijų metus, kai T. Venclova su bendraminčiais pamėgino išleisti savo leidinį, o po to sekė atakos ‚už netarybinį mąstymą“. V.V.Landsbergio filmas taikus, simpatiškas, nors pradžioje eilėraštis žadėjo grėsmingą apledėjimo nuojautą. Herojus vis keičia galvos skraistes, bet nebesikeičia pats: vis su padėvėtu portfelioku, džinsais, vaikiškai stačiomis akimis ir gera nuotaika. Tikras vulkanas buvo tik A. Marcinkevičiūtės filme „Beveik laimingas“, kai buvo atsidūręs greta J. Kunčino. Ten buvo kitokios nostalgijos filmas, nes režisierė kūrė portretą žmogaus, kurio staiga nebeliko.

Kas liks iš „Liudviko“? Ir daug, ir mažai. Daug, nes ekrane ilgai su juo bendravome ir net konmtempliavome pajūryje ar po medžiu prie šaltinio. Mažai, nes visas didžiąsias paslaptis nusinešė savo portfeliukyje. Išskyrus vieną: jeigu nori rašyti, reikia įsimylėti. Tačiau ką? Patiko kadras su pieva ir gležnais kačiukais. Jie tokie pat didžiaakiai kaip ir Liudvikas. Vieną ir man dovanojo - karaliauja ant kalno Naujojoje Vilnioje. Jo eilėraščiai irgi kaip kačiukai: švelnūs, bet nagučiai suleisti į gyvenimą. Kartais padrasko ir širdį.

Nuo sentimentų išgelbsti fragmentas iš „Gaisrininkų legendų“, pastatytų LTV 1989m. Šiandien ne tiek įdomios filmo idėjinės potekstės, kiek gaisrininkų vadas A. Ilginis, vėliau buvęs net LRT generaliniu direktoriumi ir pats patyręs, ką reiškia gesinti televizinius gaisrus. Jaunutis A. Sakalauskas ir dabar tebepokštauja TV3. Donatas Katkus vaidina ginkluotą sovietinės stagnacijos sargą. Tokie pat smagūs ir „Šėpos“ fragmentai su politinėmis lėlėmis - nuo V.Landsbergio iki A.Brazausko. Būdavo daug skambučių anuomet į televiziją: ne visos lėlės ir ne visi jų dialogai patikdavo politiškai susiskaidžiusiems žiūrovams, o patys politikai troško tik paglostymų. Dabar net V. Petkevičiaus sarkastiškas piliules praryjame be garso ir gaisro. Ar šie L. Jakimavičiaus šuoliai į televiziją buvo atsitiktiniai ? Parodys laikas. V.V.Landsbergio filme jis išlieka kaip perpetuum mobile su vaikiškai spindinčiomis akimis. 

Režisieriaus Vytauto V. Landsbergio filmą "Liudvikas" galima pamatyti "Skalvijos" kino teatre, gegužės 6 d. 14 val.