Prieš premjerą. Režisierė Inesa Kurklietytė: filmuodami „Varnų ežerą“ žaidėme neišgalvotą gyvenimą

Režisierė Inesa Kurklietytė kitą savaitę trijuose Lietuvos miestuose - Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose – žiūrovams pristatys savo naują filmą, valandos trukmės pasakojimą vaikams ir apie vaikus. Tai pirmas režisierės pilnametražis filmas, tačiau žiūrovai su Inesa Kurklietyte jau tikrai gerai pažįstami – daug diskusijų, įvairių vertinimų yra sukėlę jos kontraversiški dokumentiniai filmai „Lengvas raganavimas“, „Kristina Kristuje“. Manome, kad lfc.lt skaitytojams bus įdomu susipažinti su režisierės mintimis, išsakytomis prieš pusmetį „Kino“ žurnalo puslapiuose - tuomet filmas „Varnų ežeras“ buvo tik montuojamas, o įspūdžiai iš filmavimo aikštelės itin gaivūs.

Filmas „Varnų ežeras“ gimė iš mažyčio grūdo – Charles’o Baudelaire’o novelės „Pašaukimai“. Prodiuserė Teresa Zibolienė man pasiūlė ją paskaityti ir pasakė, kad pagal ją būtų galima sukurti filmą vaikams ir apie vaikus. Pirmiausia sukūriau trumpametražę juostą „Pašaukimai“. Tai anaiptol nebuvo „Varnų ežero“ eskizas, o, sakykime, improvizacija. Bet, žinoma, jo patirtį, taip pat ir aktorių Paulių, perkėliau į šį, didesnį filmą. Tai bus visai kitoks kūrinys – skirsis ir stilistika, ir idėjos, ir filmavimo maniera.

Tiesą sakant, ta Baudelaire’o novelė, kaip ir visa jo kūryba, tokia daugiaprasmė, kad jos įkvėptas gali ne vieną ir ne du filmus sukurti. Baudelaire’o kūryboje man įdomiausia mintis yra ta, kad vaikai neturi ypatingų privilegijų. Į juos galima ir reikia žiūrėti kaip į visus kitus žmones. Jais galima gėrėtis ar bjaurėtis. Tai normalūs žmonės, kurie mato pasaulį savaip ir kurių Baudelaire’as niekaip neišskyrė iš visos žmonijos. Su jais bendrauti irgi reikia paprastai, be jokių „lia-lia“. Štai tokios filmo žaidimo taisyklės man ir buvo įdomios, priimtinos. Su devynmečiais aktoriais bandžiau bendrauti nelengvindama jiems užduočių, neslėpdama to, apie ką kuriame filmą. Patikėkit, su vaikais tikrai galima kalbėtis pačiomis žiauriausiomis gyvenimo temomis, su jais galima visas jas išgyventi filmavimo aikštelėje, tik, žinoma, nepiktnaudžiaujant jų atvirumu, pasiryžimu suprasti sudėtingus dalykus. Neslėpsiu, kad kartais filmavimo aikštelėje net tekdavo aktorių atsiprašyti, kad tenka liesti skaudžius gyvenimo aspektus.

Kartais mes patys užsimerkiam ir tik apsimetam, kad žaidžiam kažkokį išgalvotą gyvenimą. Nors realybę vaikai pamato ir pažįsta kur kas greičiau, negu mes spėjam tai suvokti. Taip yra ir mūsų pačių vaikams, ir tiems, kuriuos sutinkame gatvėje. Kažkodėl žaidžiame su jais, nors ir matome, ką išdarinėja mūsų laikoma „privilegijuota“ visuomenės dalis.

Scenarijų kūrėme labai sunkiai. Jau pirmas scenarijaus variantas, kurį rašė suomių scenaristai, buvo parašytas apie 45–50 minučių filmui. Tačiau dabartinio filmo formą ir trukmę nulėmė tai, kad dailininkas Paulius Arlauskas įkalbėjo mane nuvažiuoti į Šiaulius, ten, kur dislokuotos NATO pajėgos. Sakiau, niekada nepatikėsiu, kad mano gimtieji Šiauliai gali būti įdomūs kinematografine prasme. Nevažiavau porą mėnesių, paskui sukandusi dantis nuvykau. Ir tikrai supratau, kad labai blogai pažįstu savo gimtojo miesto priemiesčius – išvykusi prieš dvidešimt metų, retai begrįžtu į Šiaulius. Būdama miesto vaikas, jų beveik ir nepažinojau. Daug ko nežinojau. Nusileidusio „nesančio“ Gudelių ežero, „Čkalovo“ čigonyno, kuriame jau nebėra čigonų, nes jie visi išdūmė į vakarus, ir dabar ten gyvena lietuviai. Liko čigonų architektūra ir diegiamas lietuviškas mentalitetas, auginami kaktusai, gėlynai. Skurdu ir kartu gražu. Ten ir filmavome filmą, ten – mūsų herojų gyvenamoji vieta, iš ten jie keliauja į oro uostą, kuriame dirba lietuviai ir užsieniečiai. Taigi tos vietos ir privertė mus perrašyti scenarijų.

„Varnų ežeras“ – filmas apie vaikų vienišumą, jų paslaptis ir uždarumą. Apie tai, ko mes nematom, kai vaikai išeina ar pabėga, tiesiog dingsta iš namų. Siužetas apima vieną parą. Vaikas susipyksta su mama, pabėga iš namų pro langą, o paskui su kitais vaikais šlaistosi „niekieno zonose“, sutinka Valkatą, Lakūną… Tai para be suaugusiojo žvilgsnio. Klausiame, kodėl jie linkę gyventi būtent pagal savo supratimą? Kokią realybę atspindi maži žmonės? Visuomet sunku filmą įvilkti tik į vieną idėją ar temą.

Filme labai daug scenų, kurios buvo tvirtai filmuojamos pagal išankstinę kadruotę, ir lygiai tiek pat scenų, kurias iš pat pradžių sumanyta palikti vaikams, jų improvizacijoms. Kai kurios scenos filmuotos beveik paslėpta kamera, tiksliau – tiesiog stengiantis neakcentuoti paties filmavimo proceso… Nors, tiesą sakant, vaikai labai pagavūs, gudrūs, juos net erzino tai, kad retsykiais žaidėme su jais tas kino „slėpynes“. Be to, atvirumas buvo mūsų pagrindinė taisyklė, taigi tos paslėptos kameros gan greit atsisakyta. Ilgainiui filmavimo metu atsisakyta garsių komandų „filmuojam“. Stengėmės kuo mažiau ardyti tą tikrąją filmo atmosferą.

Į filmo kūrimą visa to žodžio prasme įsitraukė aktorius Valentinas Masalskis. Mano įsitikinimu, jis yra išaugęs aktoriaus rūbą. Jis mąsto apie filmą daug plačiau, su juo dirbti tik kaip su aktoriumi sunkoka, nes jam visąlaik rūpi visuma, jis dalyvauja ją kuriant. Tai manęs visai netrikdė, nebuvo sunku atsakinėti į jo aštrius ir tikslius klausimus, dalytis mintimis apie būsimą filmą. Jis, beje, dažnai sakė: palik mane, filmuok vaikus, žiūrėk, kokie jie nuostabūs… Jis visuomet būdavo šalia, kai jo prireikdavo. Tiesą sakant, apie jokį kitą aktorių, išskyrus V. Masalskį, ir negalvojau nuo pat pradžių. Žinojau, kad jis bus tikras, nemeluos, nevaidins. Jeigu jis būtų negalėjęs dalyvauti, būčiau ieškojusi tikro valkatos, ne aktoriaus.

Filme ryškų, nors ir nedidelį vaidmenį suvaidino Šiaulių dramos teatro aktorė Rimanta Krilavičiūtė. Nuo mažų dienų ją stebėjau teatre, manau, kad ji yra labiau kino, nei teatro aktorė. Pasirinkau ją mamos vaidmeniui, nes ši aktorė, ką ji bevaidintų, niekada nėra vulgari. „Varnų ežere“ yra gana aštri scena tarp mamos ir devynmečio sūnaus, filmavome ją dokumentine maniera, siekėme scenos tikrumo, ir jei tai pavyko, tai tik šios aktorės dėka. Tiesą pasakius, net nesitikėjau, kad pasieksime scenarijuje numatytą scenos „temperatūrą“. Jau buvo duota komanda išjungti kamerą, bet scena tęsėsi... Neturėdama jokių vilčių, paklausiau operatoriaus Dmitrijaus Gribanovo, gal vis dėlto jis neišjungė kameros. Ir Dima išdidžiai pasakė: „Aišku, neišjungiau“. Jis turėjo daugiau vyriškos stiprybės tęsti darbą nei aš, pasiryžusi atsiprašyti vaiko už sukeltas emocijas. Situacijos filme juk būtent emociškai, o ne išoriškai griežtos, dramatiškos...

Lakūną filme suvaidino aktorius Tauras Čižas. Vaikai iki pat filmavimo pabaigos ir laikė jį tikru lakūnu, labai artimai bendravo. Beje, su tikraisiais lakūnais mūsų filmavimo grupė taip pat puikiai sutarė. Net buvau nustebinta tokio geranoriško Lietuvos karo aviacijos pajėgų požiūrio į kiną, kuriančius žmones. Didžiausia jų dovana buvo grupės dalyvių, aktorių skrydis lėktuvu. Reikėjo pamatyti ne tik vaikus, bet ir suaugusius žmones, metusius burtus, kas skris... Lakūnas prisiėmė atsakomybę ir paskraidino visus norinčius.

Kai turėjom visi išsiskirt, kai buvo išnaudotos visos ir dar daugiau filmavimo pamainų, kai atėjo rugsėjo pirmoji, man gėlė širdį. Supratau, kad būčiau labai turtinga, jei galėčiau dirbt su vaikais dar mėnesį. Jie tuo metu jau buvo pajėgūs dirbti kaip profesionalai, jiems jau buvo galima kelti tikrai rimtas užduotis, o ne tik apgraibom atrasti svarbius filmui dalykus. Bet ir įgyta patirtis man patvirtino, kad su vaikais galima rimtai dirbti – tik jie patys turi atrasti ir prasmę to, ką daro, ir savo žodžius, ir mizansceną. Kažkodėl neabejoju, kad filmą žiūrės suaugusieji, bet tikrai labai norėčiau, kad jam būtų neabejingi būtent vaikai, filmo herojų bendraamžiai...