Kino teatre. „Plastmasiukai“ iš „Varnų ežero“

“Laikai keičiasi”, - pamaniau, išeidama iš apytuštės kino salės, kurioje buvo rodomas naujas režisierės Inesos Kurklietytės vaidybinis pilnametražis filmas "Varnų ežeras". “Net ir vaikai nebemoka svajoti, o tik nevykusiai mėgdžioja suaugusius, bandydami pabėgti nuo jų”. Keturi berniukai - Paulius, Dominykas, Rapolas ir Augustas stengiasi surasti savąją erdvę, - mažą lopinėlį po saule, kurioje jie galėtų jaustis laisvi nuo didelių žmonių ir jų dar didesnių rūpesčių. Bėga ne kur kitur, o į bunkerius, šiukšlynus ar užpelkėjusius ežerus. Dekadentiškoje, civilizacijos nualintoje aplinkoje jie pasijunta “savi”, - nebijantys nusikeikti, apsikumščiuoti ar it cigaretes “rūkyti” plonas medžio šakeles. Vaikai nevaidina “geručių mamyčių sūnelių”, nesistengia pasirodyti kitokiais nei yra iš tiesų. Turbūt tai ir išgelbėja filmą "Varnų ežeras" nuo vaizdingos beprasmybės, trunkančios ištisą valandą. Dokumentiškai tiksliai režisierė fiksuoja jaunųjų nuotykių ieškotojų nuotaikas bei pasiryžimus. Jau ankstesniuose darbuose “Lengvas raganavimas”, “Moterų paslaptys”, "Kristina Kristuje"  priartėjusi prie labai intymių savo herojų išgyvenimų, Inesa Kurklietytė ir toliau renkasi stebėtojos, o ne aktyvios pasaulio formuotojos pozicijas. Suprantama, jog personažai šiuo atveju jaučiasi kaip žuvys vandeny, - jų asmeninių savybių bei vaikiško žavesio pernelyg neriboja režisūriniai sprendimai ar konkreti autorės pozicija; tačiau natūralumas be aiškesnės dramaturgijos išsibarsto po atskirus kadrus, nesusijungdamas į vieną visumą. Ypač kai filmas vaidybinis ir dar pretenduojantis papasakoti šiokią tokią istoriją mažiems ir dideliems. Tiesa, savotiška atsvara yra – berniukai ne tik bastosi po kemsynus, neaišku kaip pabėgę nuo suaugusiųjų globos, - jie turi savų paslapčių, kurias mažiausiajam, užrištomis akimis pypliukui galima pamatyti tik labai trumpam iki tol, kol jis kartu su visais duoda priesaiką: “Pasaulis – jėga!” Toji nuostabioji berniukų svajonė susijusi lėktuvais ir noru atsiplėšti nuo žemės dangiškųjų sferų link. Slapčia prasmukę į karinį oro uostą, jie stebi galingas mašinas, triukšmingai kylančias aukštyn, o grįžę į netoliese esančius bunkerius bando susikonstruoti Ikaro laikus primenančią skraidyklę. Tačiau romantika proziškai baigiasi, kai Dominykas garma stačia galva žemyn su visu smarkiai sulopytu aparatu. Pasidaro ir juokinga, ir graudu, - ypač kai šiam vaikui, tai yra jo personažui, filme tenka kiek didesnis psichologinis krūvis. Jo istorija, - vienintelio iš keistai susiformavusios ketveriukės, yra motyvuotai pagrindžiama – pabėgęs nuo vienišos ir vargų prislėgtos savo mamos (aktorė Ri­man­tė Kri­la­vi­čiū­tė), jis nesuvalgytais pusryčių blynais šeria Zoknių oro uosto šunis ir mėgaujasi tariama laisve. Dominykas vienintelis sugeba atsiprašyti į varną panašaus valkatos, kurį vaidina Valentinas Masalskis, berniukų persekiojamo vien dėl to, kad apsigyveno jų teritorijoje. Bekariaudami dėl keistos erdvės, vaikai prišlapina į butelį, iš kurio geria benamis, jo kojines prikrauna akmenų, o konfliktui besitęsiant, apmėto nelaimėlio būstą dūminėmis “šaškėmis” ir pagrobia didįjį apsiaustą, kurio pamušalas išklijuotas sustingusiais gyvenimo atspindžiais – juodai baltomis nuotraukomis. Triumfuodami jie plėšo vienišam ir nuo pasaulio atsiskyrusiam žmogui galbūt brangius atsiminimus, taip demonstruodami ne tik savo vaikišką žiaurumą, bet ir negailestingą norą dominuoti, primetant savo žaidimo taisykles, reik suprast, nelabai mylimam suaugusiųjų “luomui”. Tačiau Valentino Masalskio kuriamas personažas yra toks pat naiviai atviras kaip ir mažieji padūkėliai – jis taip pat yra “pabėgęs iš namų” ir pernelyg ilgai užsibuvęs toje žaidimų aikštelėje, kuri taip traukia vaikus. Net tada, kai valkata nuvaro berniūkščių dviratį ar padega jų neskraidančią skraidyklę, jis lieka nepakaltinamas tuo savo graudžiu bejėgiškumu ir beviltišku rypavimu apie augančią “plastmasiukų” kartą. Šioje dejonėje nemaža tiesos, nes, prisiminus kitus, kadaise kurtus lietuviškus filmus vaikams, pirmiausia iškyla režisieriaus Arūno Žebriūno Vika (akt.Lina Braknytė) ir išgrynintos iki filosofinio lygmens juostos “Paskutinė atostogų diena” nuotaikos. Jos savotiškai apvalo nuo kasdienybės sąšlavų, kurių niekaip negali atsikratyti šiuolaikinis mūsų kinas. Žinoma, nebūtina rinktis jūrą ir kalnus, - išdžiūvę ežerai bei kemsynai yra ne mažiau poetiški, ypač kai juos filmuoja “turintis akį” operatorius Dmitrijus Gribanovas. Esmė, kaip riešuto branduolys, slypi daug giliau, - ji prasiskverbia arba ne pro vaizdų kiautą, suteikdama filmui tikrumo arba palikdama jį tik mielu pasižiūrėti reginiu. Suprantu, kad laikai keičiasi. Bet vis tiek pasiilgstu nevienadienės prasmės. Bent jau kine.