Netektis. Tai, kas išliko

Laimonas Noreika – sunkiai įtikėtinas praradimas. Jo gyvybingumas, nepaprastas noras dirbti jau pačią mintį apie galimą atsisveikinimą vertė kone absurdiška. Jo aktoriaus įtaigos žodžiais neperteiksi, nors apie Laimoną jau daug rašyta, o bus parašyta dar daugiau. Gyvieji prisiminimai kada nors išdils. Bet ateinančioms kartoms vis dėlto lieka kažkas išsaugota. Nors kai kuriuose nekrologuose net nepaminėta, kad jis – ir kino aktorius, vis dėlto būtent tas daugelio niekinamas “techninis menas” atgaivins aktoriaus gestą, intonaciją, plastiką, mąslų žvilgsnį.

Kaip gražiausia Kalėdų dovana 2005-ųjų žiemą pasirodė Aloyzo Jančoro dokumentinė juosta “Ištraukos iš dienoraščio”, neiliustravusi aktoriaus kelio spektaklių bei filmų fragmentais, pabandžiusi jį užfiksuoti tokį, koks tada buvo. Jo dvasinė energija, apgaubusi sode ant žemės sėdinčius ir jo skaitomų eilių besiklausančius žmones, iš jų atminties turbūt jau nebeišdils. Dalyviai greičiausiai prisimins tą fenomenalią atmosferą, Laimono skaitovo meno pagavumą. O kadrai, tikiuosi, bus reikalingi jų vaikams, dar tik atversiantiems sau tokį reiškinį.

Vaidybinių juostų kadrų liko mažiau, negu galėjo būti. Nors prieš kino kamerą Laimonas pirmąkart šmėkštelėjo dar 1947-aisiais, pats būdamas “studijoku”, apie tikrąjį Laimono Noreikos kino debiutą galima kalbėti tik po 1965-ųjų, po diskusinės Vytauto Žalakevičiaus juostos “Niekas nenorėjo mirti”.

Jo personažas neapčiuopiamai išsiskiria iš gana tiesmukų brolių Lokių. Žmogus mįslė. Kas gi iš tikrųjų slepiasi po ta personažo, praminto „šventuoju Juozapu“, sučiurusia kaimiška kepure? Tik paskui paaiškės, kad patriotinė mintis, baisus nerimas dėl Lietuvos ateities.

Paskui... Ikikarinės Lietuvos karininko uniforma specialiai pasidabinęs žmogus žus paskutiniame savo mūšyje. Į jo baigiamąją repliką („Nežinai, kaip skauda...“) aktorius pirmiausia sudeda nepaprastą dvasinę gėlą.

Po „Niekas nenorėjo mirti“ buvo raiškių kino epizodų. Toks pasiryžęs emigruoti inteligentas „Jausmuose“, po kurių prasidėjo vaisinga aktoriaus ir režisieriaus Almanto Grikevičiaus kūrybinė draugystė. Raudonosios idėjos fanatikas, bet – nemeluojantis sau žmogus  „Laiptuose į dangų“. Bene unikaliausias buvo rusų filmo „Ne sezono metas“ epizodas. Piešdamas Vakarų žvalgybininką, L.Noreika nerodė tradicinio sovietų kinui piktadario; vos keliais kadrais čia perteiktas jo protas, profesionalumas, žingeidumas, valia, tikėjimas savo ginamomis idėjomis. Po didžiulės „Niekas nenorėjo mirti“ bei „Ne sezono meto“ sėkmės aktoriaus populiarumas kuriam laikui jau peržengė Lietuvos tada punktyrines sienas, o negrabiai paspalvinti jo atvirukai imti leisti milijoniniais tiražais.

Žinoma, pačiam aktoriui tie išorinės šlovės simptomai didelio įspūdžio nedarė. Jis filmavosi, labai rinkdamasis.

Visai neseniai vėl žiūrėjau Laimoną Noreiką keliuose nebenaujuose A.Grikevičiaus filmuose. Koks autentiškumas, koks diapazonas!

Mykolas Džiugas („Sodybų tuštėjimo metas“) – iš tų tikrųjų, mąslių dorų, darbščių, kaip pats aktorius, gebančių žvelgti į ateitį lietuvių valstiečių. Tikras ūkininkas. Jokios naujos valdžios tokio neišstums iš jo kartą pasirinktų vertybių kelio.

Greta lordas Meriveilas (G.K.Chestertono kūrinių ekranizacijoje „Veidas taikinyje“). Elegantiškas ir ciniškas, suvaidintas lengvai, tarsi žaidžiant. Pavojingus neeilinio proto žaidimus.

Ir gyvenime Laimonas Noreika man simbolizuodavo tikrąjį visuomenės elitą, tik ne tą ciniškąjį, koks būna dažniausias tarp dabartinių „lietuvių lordų“. Jo elitiškumą išreikšdavo tokia reta ir todėl labai pastebima senosios sanklodos inteligento aura.

Jis buvo be galo įdomus pašnekovas, tikrojo jautrumo žmogus, tuoj pajuntantis, kai tau skauda. Tik jam vienam žinomais būdais išsklaidydavo prastas nuotaikas, ir tu jausdavai, kad tokiomis retomis akimirkomis jis nieko nevaidina.

Nuotraukose:

Kadaise tokių L.Noreikos atvirukų buvo pilna visuose kioskuose (kairėje).

Žvilgsnis į save: L.Noreika -- Mykolas Džiugas juostoje „Sodybų tuštėjimo metas“ (dešinėje).