Šalia kino. Ir tai dar ne finalas

Saulius Macaitis
2007 liepos 27 d.

Nauja knyga "Laimonas Noreika gyvenime, scenoje, ekrane" (V., l-kla "Žuvėdra", 2007) pateko į rankas dar prieš jos oficialų pristatymą Vilniaus Mażajame teatre.  Nuo atsisveikinimo su teatro ir kino menininku, asmenybe, kurios unikalumui apibūdinti tiesiog stigtų żodżių, buvo praslinkęs nepilnas mėnuo.

 

Pats faktas, kad Laimonas Noreika -- vėl su tavimi, nors paskutinieji puslapiai jau marga, atrodė, dar vakarykštėmis kalbomis prie karsto, darė kone mistinį įspūdį.

 

Praėjo kiek laiko.  Galima jau ramiau įsigilinti į leidinį, pamąstyti apie jo struktūrą.

 

Pirmiausia knyga yra knyga, o albumas yra albumas.  Kurti sudurtinį apibūdinimą "knyga-albumas" -- ne itin logiška.  Kvepia kompromisu bei koncepcijos stoka.

 

Tai dar labiau išryškėja, kai, metrikoje perskaičius apie pagrindinį rėmėją, jau po puslapio, sudarytojo Stasio Lipskio rašytoje pratarmėje, vėl randi frazę:  "Ši knyga-albumas sumanytas, kaip projektas, skirtas Nacionalinių premijų laureatų kūrybos sklaidai ir gavo Lietuvos kultūros ministerijos paramą".

 

Finansinio rėmėjo pakartojimas suskamba formaliai:  negi tai tik ataskaita ministerijos buhalterijai?

 

Žinoma, taip nėra.  Sklaidydamas knygą, randi raiškių fotografijų (tiesa, dażniausiai matytų), faksimilių (jų galėjo būti ir mażiau), reikšmingų tekstų.

 

Bet, kadangi neturiu po ranka visų trijų paties L.Noreikos išleistų memuarinių knygų, nuorodos "iš prisiminimų", "iš dienoraščių" neatrodo tokios aiškios, kad galėtum tvirtai żinoti:  tai nebuvo publikuota, tai iš sudarytojo żadėtų rankraščių.

 

Šeimos motyvai, nekonjunktūriniai Atgimimo laikų tekstai leidinyje bene svarbiausi.  Ir, żinoma, -- pagal S.Lipskio esminę literatūros tyrinėtojo profesiją -- literatūra.

 

Teatro kritikas Vaidas Jauniškis liūdi: "Paradoksas, bet scenos čia yra mażiausia" (www.menufaktura.lt, 2007.07.01). Iš savo varpinės galėčiau lygiai tą patį pasakyti apie kiną.

 

Panašaus pobūdżio leidiniui, manau, tiesiog būtinas vaidmenų sąrašas, kuris gal būtų użkirtęs kelią ir apmaudżioms klaidelėms.  Juk "Vizitas pas Minotaurą" -- ne tik ne spektaklis, o televizinis detektyvas, didesnės reikšmės L.Noreikos kūrybai neturėjęs, lygiai kaip filmu (jau teisingai) vadinamas totorių medżiagos "Moabito sąsiuvinis".  Kodėl šie kadrai apskritai čia?  Pakliuvo po ranka?

 

Użtat stambūs vaidmenys lietuvių reżisieriaus Almanto Grikevičiaus juostose "Sodybų tuštėjimo metas", "Faktas", "Veidas taikinyje" knygoje, deja, liko be jokio atgarsio.

 

Dżiaugdamasis pačia Laimono Noreikos vardo tąsa, negali nepripażinti, kad leidinys formuotas keistokais priešokiais -- nuo intymių momentų iki visiško atsitiktinumo.  Gal nereikėjo -- tiek jau to -- kelti tos minėtos mistikos pojūčio ir šitaip skubėti?

 

Bet tikiu, noriu tikėti:  leidinys "Laimonas Noreika gyvenime, scenoje, ekrane" temos neużdaro.

 

Jos reikia ne tik man.  Pirmiausia ateinančioms kartoms, ne visad suvokiančioms, jog kūryba -- ne blizgučiai, bet ir kančia, kad meno żmogaus nekompromisiškumas gali būti labai dramatiškas.

 

Nuotraukoje - L.Noreika -- "amerikonas Dżanas" A.Grikevičiaus filme "Faktas".

Komentarai