In memoriam kino kritikui Sauliui Macaičiui: Jis mokė mus visus

Ta liepos 31-oji, kai laidojome draugą ir kolegą kino kritiką Saulių Macaitį (1940 -2007), buvo visiškai nenuspėjama. Tai apsiniaukę, tai lyja, tai staiga šviečia saulė. Tiesiog tokia, koks buvo ir pats Saulius. Dygliuotas, užsiplieskiantis dėl mažiausios smulkmenos, nuolatos pranašaujantis bet kokio įvykio pesimistišką baigmę. Įsižeisti galėjo lygioje vietoje ir kartais buvo labai sarkastiškas. Kai kurie šiuolaikiniai kino „nuvorišai“ nelabai ir suprasdavo, kodėl mes – jo kolegos - taip globojame Saulių, nusileidžiame jam, raminame.

Mes mylėjome ir gerbėme Saulių už talentą, erudiciją, intuiciją... O svarbiausia - už fanatišką meilę kinui.  Ši aistra buvo Sauliaus gyvenimo tikslas ir džiaugsmas.

Didžiausias krizes jis išgyvendavo, kai ilgai nematė kokio gero filmo arba neturėjo darbo. Jį dirgino ir  rašančių apie kiną ar rodančių kiną žmonių neprofesionalumas ar kvailumas, atvira chaltūra ar nerūpestingas požiūris į savo darbą. Tačiau jeigu tau reikėjo kažką sužinoti apie kiną, pavyzdžiui, filmo pavadinimą ar kūrėjų pavardes, norėjosi išsakyti savo ar išklausyti jo nuomonės apie vieną ar kitą filmą, skambinti galėjai bet kuriuo paros metu. Ir jeigu jis atsilieps telefonu, tai išsamiai atsakys į visus klausimus, abejones.

Daug kartų teko su juo lankytis Berlyno festivalyje. Ir jeigu kokias tris dienas iš eilės programoje nebūdavo įdomaus filmo, Sauliaus nuotaika pradėdavo gesti. Ir staiga ekrane sužėri koks perliukas -  Sauliaus blogos nuotaikos lyg nebūta.

Sakote nepakeičiamų žmonių nėra? Gal visgi yra. Kiekvienam iš mūsų sekasi vienas ar kitas žanras, bet gal nesame tokie ,,visaėdžiai“, kaip save vadino pats Saulius. Jis rašė paprastai, įtikinamai, tiksliai, o pats save vadino netgi ne kino kritiku, o kukliai – kino apžvalgininku. Jis vienas iš nedaugelio rašančių apie kiną, buvo baigęs specialius mokslus Maskvos kinematografijos institute. Ir dažnai ironizuodavo dėl tų dabar lyg iš gausybės rago pasipylusių kino specialistų ar net ekspertų.

Regis visi mes esame jo mokiniai. Saulius teigė neturįs mokinių, tačiau visus mus jis mokė patarimais, savo straipsniais, o kartais tiesiog pasišaipydamas. Rašydamas autografą ant savo knygos ,,100 žymiųjų pasaulio filmų“ pavadino mane apsišaukėle, nes kažkur save pavadinau jo mokine.

Meilė kinui mums su Sauliumi gimė panašiai, abu paauglystėje rinkome aktorių nuotraukas. Vėliau ta meilė kinui tapo aistra. Apskritai kino bacila neišgydoma, jeigu jau tapai kinomanu – tai visam gyvenimui. Nors į universitetą atėjau studijuoti jau užsikrėtusi kinu, tačiau būtent Sauliaus recenzijos paskatino mane pagaliau apsispręsti pasirinkti profesiją. Iš daugybės jo recenzijų – mažų šedevrų, kažkodėl ir šiandien atsimenu dvi ypač įstrigusias studijų metais: apie Bo Viderbergo filmą ,,Džo Hilas“ ir K.Kutzo ,,Perlą karūnoje“. Nujausdama, kad taip gerai  kaip S.Macaitis niekada nerašysiu, ėjau dirbti į televiziją. Ir iki šiol stengiuosi save vadinti  tik televizijos žurnaliste.

Su Sauliumi Macaičiu susipažinau 1975 metais, kai jis tapo mano diplominio darbo oponentu. Sauliui kaip tik tuo metu prasidėjo „liūčių periodas“. Žodžiu, dvi dienos iki gynimo visi turėjo recenzijas, išskyrus mane ir Dalia Liutikaitę –Daugirdienę, kurioms recenzijas turėjo rašyti S.Macaitis. Likus dienai iki diplomo gynimo aš pagaliau susiradau kino kritiką, kuris įteikė man recenziją. Joje buvo tiek liaupsių, kad man iš karto kilo nemažai abejonių. Kiek vėliau, kai tapome draugais, Saulius prisipažino, kad tik peržiūrėjo mano darbą, o jeigu būtų buvęs geros formos, duotų man garo. Ir tik tada pasakė pastabas. Apskritai Saulius nieko negyrė be reikalo. Jeigu buvo blogos nuomonės apie draugų režisierių ar draugų kino kritikų darbus, tai tiesiog stengėsi savo nuomonę nutylėti. Bet jeigu išgirsdavai pagyrimus, tikrai žinojai, kad tau kažkas pasisekė.

Saulius Macaitis kartą pametė savo pasą ir sovietiniais laikais sugebėjo net dvylika metų be jo pragyventi. Per vieną gimtadienį draugai padovanojo jam knygą ,,Žmogus be paso“. Svarbiausia, kad be jo Saulius net į Maskvos kino festivalius nuvykdavo. Tačiau kai jam buvo paskirtas vieno kambario butas Žirmūnuose, reikėjo staigiai tapti žmogumi su pasu. Su savo gero bičiulio režisieriaus Gedimino Skvarnavičiaus pagalba jis pasą gavo, į butą įsikraustė, tačiau į užsienius jo niekas neišleido. Todėl Lietuvai išlaisvėjus, Saulius tapo entuziastingas keliautojas. Jis vyko ir rašė apie garsiausius pasaulio kino festivalius, bet atostogas leido egzotiškuose šalyse: Kuboje, Maroke, Tunise, o nuvykęs į Toronto festivalį net aplankė legendinį Niagaros krioklį. Ir beveik visados šių kelionių įspūdžiai vienaip ar kitaip atsispindėjo jo straipsniuose.

Mistika ar stebuklas, iškalbingas sutapimas,  kažkas neapčiuopiamo yra tos po Sauliaus Macaičio mirties sekusios didžiųjų kino genijų netektys...  Švedas Ingmaras Bergmanas ir italas Mikelangelo Antonioni.... Režisieriai, apie kurių kūrybą jis rašė daug kartų, išėjo Anapilin kartu su juo... 

"Lietuvos ryto" archyvo nuotrauka(1). Sauliaus Macaičio kelionės po Egiptą akimirka (2).