Po premjeros. Socialinių vaizdų paletė
Rugsėjo 14 d. „Skalvijos“ kino centre įvyko menininko ir režisieriaus Gintaro Makarevičiaus naujausio filmo „Žiemos paralelės“ premjera. Šiuo filmu Vilniuje prasidėjo kasmetinis tarptautinis mažųjų kino formų festivalis „Tinklai“.
Festivalio iniciatorius ir ilgametis jo vadovas Arturas Jevdokimovas naujausiu G.Makarevičiaus filmu atidarydamas festivalį, žiūrovams padovanojo malonią staigmeną - gero skonio dokumentinį filmą, kurį pats ir prodiusavo.
Sakyčiau, kad sukūręs šį filmą, G.Makarevičius įžengia į kino „profesionalų lygą“, iš „filmų kūrimo sau“ kaip menininkas - į erdvę, kurioje profesionalaus komandinio darbo dėka (puikus filmo operatoriaus Audriaus Kemežio darbas) gimsta kūrinys, kurį įdomu žiūrėti ir kurį norisi parodyti kuo platesnei auditorijai.
Filmo autorius viename filme jungia keletą aktualių, skausmingų, bet Lietuvos dokumentikoje mažai nagrinėtų ar dar visai neliestų socialinių temų – filme paraleliai rodomi vaizdai iš Vilniaus gyvūnų globos namų, Vilniaus specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų, Pabradės užsieniečių registracijos centro bei „įvykio vietų“, kuriose prisireikia automobilių transportavimo paslaugų, tokių kaip automobilio nutempimas po avarijos, keleivių išvežiojimas ir pan. Beje, pastaroji tema filme išplėtota mažiausiai.
Kuo gyvena ir kaip jaučiasi užsieniečiai, nelegaliai atsidūrę ir „įkalinti“ Lietuvoje, kaip į gyvenimą žiūri ar į jį „kabinasi“ vaikai ir paaugliai, augdami globos namuose, pagaliau „kaip jaučiasi“ be šeimininkų likę naminiai gyvūnai ar kaip neturtingas pensininkas iš meilės savo augintiniui, atsiimdamas jį iš gyvūnų globos namų, gali paaukoti paskutinius pinigus. Vaizdai, kuriuos matome šiame filme, ir jaudina, ir kelia šypseną, nes „prisijaukintos“ kameros dėka galime viską stebėti iš šalies. O ir filmo herojai pripratę prie kameros jos nebejaučia ir elgiasi labai natūraliai. Prieš filmo premjerą kalbėjęs režisierius minėjo, kad iš 30-ies valandų filmuotos medžiagos sumontavo beveik vieną valandą. Ir išties, matyti, kad filmą sudaro gyvi dialogai, nesuvaidintos situacijos, tikri atsitikimai. Visus filmo herojus vienija tai, kad jie gyvena uždarose erdvėse, ryšį su išoriniu pasauliu palaikydami per tarpininkus, visi jie - „praradę namus“, kaip išmanydami priešinasi esamai tvarkai, demonstruodami savo charakterio individualumą.
Režisierius, prisiliesdamas prie skirtingų socialinių temų, giliau jų neišskleidžia. 
Ir tai kažkiek apmaudu, nes kiekviena jų prašosi atskiro dokumentinio filmo. Bet filmo autoriaus, praveriančio minėtų įstaigų duris ir leidžiančio pasižiūrėti, kas darosi viduje, tikslas nėra gilesnė šių socialinių temų analizė. Išvadas jis leidžia pasidaryti patiems. Tačiau vienas dalykas ypač akivaizdus. Žiūrint šį filmą, negalima nepastebėti su kokia meile, pasiaukojimu ir kantrybe dirba socialiniai darbuotojai – mokytoja vaikų auklėjimo ir globos namuose, socialinė darbuotoja Pabradės užsieniečių registracijos centre ar gyvūnų prižiūrėtojas gyvūnų globos namuose. Ir visiškai neatsitiktinai. Filmo autoriui tai yra svarbu. Būtent šie žmonės yra filmo ašis, apie juos sukasi visas filmo veiksmas.
G.Makarevičius imasi, atrodo, Lietuvos dokumentinio kino kūrėjų apleistos socialinės dokumentikos. Gal ir klystu, tačiau pažiūrėjus šį G.Makarevičiaus filmą, peršasi išvada, kad menininkai sėkmingai neria į socialinės dokumentikos sritį, o dokumentinių filmų režisieriai labiau nori būti menininkais – juk dokumentiniame kine jie – visų pirma pavienių kadrų estetai, jiems svarbu ne tiek filmo socialinė tema ar turinys (išimtis A.Matelio filmas „Prieš parskrendant į žemę“), jau nekalbant apie socialinį angažuotumą, kiek vizualus jos perteikimo būdas, nuotaika, tam tikros detalės. Tuo remiasi ir lietuviška poetinio dokumentinio kino tradicija.
Lietuvos menininkai seniai įžengė į kino erdvę, lygiai taip pat kaip kino filmai atrado savo vietą galerijose, parodų salėse. Todėl vargu ar reikia ir ar įmanoma kūrėjus skirstyti į režisierius ir menininkus. „Žiemos paralelės“ tai tik dar kartą patvirtina.
