Animacijos pasaulyje. Režisierė Jūratė Leikaitė: kiekvienas dviejų minučių filmo autorius yra toks pats vertingas, kaip ir pilnametražio filmo kūrėjas

Šiandien Vilniuje prasidėjo Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ peržiūros „Skalvijoje“. Oficialus festivalio atidarymas įvyks ateinantį ketvirtadienį, 18 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje; festivalis vyks iki lapkričio 1 d. Vilniuje, o vėliau jis keliaus į Šiaulius ir Panevėžį. Tai jau penktas festivalis, kuriame rodomi filmai, supažindinantys žiūrovus su pasauline šio kino žanro įvairove, garsiausias režisieriais animatoriais ir be jokios abejonės skatinntys mūsų menininkų kūrybingumą. „Tindirindžio“ proga paprašėme garsios Lietuvos animatorės, vienos iš festivalio rengėjų, „Animacijos meistrų kūrybinių dirbtuvių“ iniciatorės, padagogės Jūratės Leikaitės pasvarstyti apie festivalį, pasaulinį kontekstą, animacijos mokyklas ir Lietuvos animatorius – jų kelią, galimybes, perspektyvas... 

Pats gražiausias periodas, ruošiant festivalį „Tindirindį“, būna tada, kai pradeda plūsti filmai iš viso pasaulio. Ryte, kai geri kavą, ateina paštininkas ir atneša keletą filmų. Atsiverti voką ir stebiesi, kaip iš toli atkeliavo filmas: iš Irano, iš Argentinos arba Portugalijos. Nepaprastas jausmas - plėši voką, dedi diską ir žiūri, klausai, nukeliauji į netikėtas erdves. Vieni autoriai myli savo filmą, įdeda daugybę atvirukų, plakatų, kiti - kuklesni.

Taip kasdien ir plūsta filmai. Kai pažiūri į atsiųstų filmų geografiją, tada suvoki, kad apie „Tindirindį“ jau žino net pačiuose tolimiausiuose kampeliuose, net visai mažose studijose. Ir tada pasijaučiu didelės „viso pasaulio keistuolių animatorių“ bendruomenės nare.

Taip kasdien ir plūsta filmai: ilgi ir trumpi, vaikams ir ne vaikams, sunkiau suprantami, eksperimentiniai: siūti siūlais, braižyti adata, lipdyti iš molio ar plastelino, tapyti aliejumi, plėšyti atvirukų ir t.t. Pasineri į animacijos pasaulį lyg į jūrą. Atitolstu nuo kasdienių mūsų šalies animatorių problemų, nuo tų minčių, kad mūsų Lietuvoje šio kino žanro puoselėtojų nėra daug. Pasidaro džiugu ir norisi vieno, kad kuo daugiau žmonių pamatytų visą filmų įvairovę. Juk festivalyje ‚Tindirindis kasmet dalyvauja daugiau kaip 500 filmų iš viso pasaulio. Pasibaigus filmų peržiūros etapui, atrinkus pačius įdomiausius, prasideda sunkiausias periodas - visų filmų katalogizavimas. Įsivaizduokite, kad kiekvienas autorius, sukūręs net 2 ar 4 minučių filmą yra toks pats vertingas, kaip ir pilnametražio filmo kūrėjas. 

Animacinis žanras sunkus, pati filmo gamyba trunka ilgai ir atima daugybę laiko ir kūrybinių jėgų.

Šiandien, kada jauni žmonės skuba, nori viską turėti dabar, čia pat ir tuoj, animacija daugeliui yra nepriimtina. Darbo patirtis su studentais rodo, kad tik vienas kitas iš būrio nori kurti filmus. Kol studijuoja studentai priversti kurti savo filmus, tačiau pabaigę mokslus pasuka į kitas sritis, animacija daugeliui lieka kaip pomėgis, hobi. Aišku, sunku prognuozuoti, kas bus po kelerių metų.Tikiu, kad iš tų 16 studentų, baigusių Vilniaus dailės akademiją, dalis visgi susies savo gyvenimą su animacija. Šiuo metu magistrantūroje studijuoja net trys animacijos specialybės studentai. Viena iš gabiausių - Kristina Žičkutė, sukūrusi filmą „Meistras ir Margarita“, dabar studijuoja toliau ir kuria savo filmus Suomijoje, Turku dailės akademijoje, tačiau abejoja, ar grįš į Lietuvą. Kiti keliauja mokytis į Angliją. Ten šiuo metu mokosi ir Gintarė Valevičiūtė, susirinkusi keletą reikšmingų apdovanojimų tarptautiniuose festivaliuose už savo bakalaurinį darbą. Antanas Skučas su savo naujausiu kūriniu „Nebaigta pasaka“ dalyvauja šių metų festivalyje „Tindirindis“. 

Džiugina tai, kad festivalyje lietuvių autorių programoje dalyvauja ir profesionalai autoriai, ir studentai, pristatydami visuomenei savo baigiamuosius darbus. Tai ir G. Baltrušaitytė ( „Duonos valgytojai“), R.Jonikaitė („Uodega“), A.Krištopaitis („Atsimink rugsėjį“), V.Berežokas („Vandens lašas“), I.Miškinytė („Tiltas“). Vilniaus statybos ir dizaino kolegijos studentas M.Šiškus rodo savo baigiamąjį darbą „Misija“. Profesionalų filmų nėra daug, gal net nepavyktų sudaryti pilnos programos. Kodėl?

2006-2007 metais sukurti šie filmai A. ir A. Selenių filmas „Lietuvių mitologiniai dievai“,A.Selenio „Magas“, H.Vaigausko „Nei žvyno, nei...“, J.Sakalauskas „Strakalas ir Makalas“, N.Valadkevičiūtė „Vidurnaktis“, „Gyventi“ , J.Leikaitė „Margučių rytas“. Šiemet lietuvių programa bus labai įvairi. Įdomu, kad jaunoji kūrėjų karta susitiks su vyresniaisiais. Aišku, mūsų animacijos ateitis yra jų rankose. Labai norisi, kad mes augtume, kad, nuvažiavus į tarptautinius festivalius, būtume drauge. Gaila tik vieno, kad jaunimui  šiuo metu nėra galimybės dirbti didelėje studijoje, nenutrūkstamai kuriančioje filmus. Šalies animacijos finansavimo politika diktuoja „minimalistines‘ kūrybos sąlygas.

O darbas su studentais man primena žvejybą. Gal kuris užkibs, gal kuriame nors iš jų slypi neatrastas talentas, gal studijos – tai galimybė jam padėti atsiskleisti? Darbas su studentais ypač suartina ir džiaugiesi visomis studentų sėkmėmis.

Kaip malonu buvo vaikštant knygų mugėje rasti knygą, iliustruotą Rasos Jonikaitės ar matyti jos sukurto animacinio filmo „Uodega“ sėkmę. Filmas nukeliavo į tarptautinį animacinių filmų festivalį Kroatijoje ir buvo parodytas konkursinėje programoje, pristatydamas Lietuvą. Kaip buvo smagu kartu su savo studente Ieva Miškinyte dalyvauti viename seniausių Baltijos šalyse garbingame tarptautiniame filmų festivalyje „Arsenalas“ Rygoje - mano sukurtas filmas „Užgavėnės“ ir Ievos filmas „Maestro“ prieš kelis metus dalyvavo šio festivalio konkursinėje programoje.

Sakote, kad tai paprasta - tik nusiuntei filmą ir patekai į konkursą? Deja, į konkursines festivalių programas patekti sunku, nes iš daugiau kaip tūkstančio filmų atrenkami tik šimtas filmų. Atrankos kriterijai priklauso nuo festivalio koncepcijos, stiliaus, atrankos komisijos skonio ir t.t. Tiems, kas kuria filmus vaikams visada lengviau, nes tokių filmų visada trūksta. Daugelis festivalių, pažinodami autoriaus kūrybą ar stilių, iš anksto užsisako jo ateityje kuriamus filmus, arba klausia, gal turite daugiau. Kalbu apie tai ne šiap sau, o galvodama apie tas tendencijas, kurios išryškėja per kelis metus daugelio šalių animacinių filmų pasaulyje. Vieni iš daugiausiai kuriančių filmų vaikams išlieka Rusijos animatoriai. Bet ir jie sunkiai prasibrauna į užsienio festivalius - daugiausia dėl prodiuserių vangumo ir  šalies uždarumo. Jau kelinti metai dalyvaujame Anesi fetivalyje, Prancūzijoje, viename iš svarbiausių animacijos pasaulio festivalių. Šiemet pirmą kartą Rusijos studija „Pilot“ buvo pristatyta atskira programa. Tai buvo neeilinis įvykis Rusijos animatoriams. Tačiau Europos kontekste jie liko lyg pozicijoje „šalia“ ar „vakar“. Festivalyje parodyti filmai išsiskyrė labai aukštu techniniu lygiu, sudėtingais meniniais sprendimais, daugiasluoksnėmis faktūrinėmis scenomis, ypatingai aktyviu montažu, personažų plastika ir kitais efektingais dalykais, kuriuos žiūrėdamas žaviesi kompiuterinės grafikos meistryste. Aišku, didesnė dalis filmų, parodytų šių metų Anesi festivalyje – trimatės kompiuterinės grafikos kūriniai. O įdomiausia, kad šių filmų autoriai – jauni studentai ar dvidešimtmečiai – trisdešimtmečiai menininkai. Jei tau keturiasdešimt ir tu nevaldai kompiuterių taip, kai tapytojas dažų paletės - tau šiuolaikiniame animacijos pasaulyje bus sunku. Aišku, visada yra originalų, asmenybių, kurios apsieina ir be kompiuterių. Energingasis Vukas Jefremovičius iš Vokietijos „kala“ savo filmus pasiėmęs storą pieštuką, drąsiai brauko temperamentingą liniją ir nei kiek jam neskauda širdies, kad nedirba su kompiuteriu. Arba garsusis amerikietis Bilas Plimptonas - jis dirba paprasčiausiomis grafinėmis priemonėmis, bet „doroja“ savo personažus „juodo humoro“ forma ir džiaugiasi savo kūryba. Man patinka animacija , kad čia gali „išsidirbinėti“ kiek patinka, nes tikrai nėra ribų...gal tik kadro rėmas neleidžia išskristi...

Taip norisi praplėsti mūsų lietuvių žiūrovų akiratį, kad išnyktų tas primityvus suvokimas, kad animacija „Tai rusiški multikai vaikams, na, ta, sena, gera animacija....“. Taip liūdna buvo bendrauti su jaunais žmonėmis, stojančiais į Vilniaus dailės akademiją, į animacijos kursą. Pasirodo, kad visas žmogaus, besirenkančio animatoriaus specialybę, išprusimas baigiasi „rusiška sena animacija, na, ta, kur rodo per televiziją“ arba „Ežiuku rūke“.... O ką jau kalbėti apie tai, kad nors vienas žinotų lietuvių autorius. Todėl manau, kad labai svarbu yra sklaida internete ir spaudoje. Džiaugiuosi, kad jau po kelių dienų turėsiu savą ketverių metų kūrybos ataskaitą - DVD diską „Lietuvių šventės ir sakmės“. Jame žiūrovai galės pamatyti ne tik keturis animacinius filmus apie Jonines, Užgavėnes, Velykas, bet ir rasti visą kolekciją dokumentinių filmų apie gamybos užkuliusius, interviu su kūrybine grupe ir kitokių labai linksmų dalykėlių. Bet apie tai – atskirai ir kitą kartą.

Dirbu animacijoje apie dvidešimt metų, per tą laiką tiek daug nuveikta, tiek daug filmų sukurta. Kas metai Lietuvos kino studijoje sukurdavome apie šešis - septynis filmus. Dirbdavome dieną naktį – o rezultatas beveik niekinis. Nebuvo tada laiko galvoti apie „prisistatymus‘, atskirus parodymus, televizija net iki šiol yra „nepaimta tvirtovė“. Štai ir rezultatas - jaunimas tikrai nieko apie lietuvių kūrėjus nežino. Bet kas keisčiausia, vistiek renkasi šią specialybę, konkursas didelis, įstojusiųjų nedaug, tik aštuoni. Tie, kas įstoja, turi labai daug dirbti, dar bestudijuodami kurti savo filmus.

Aišku, pas mus, Lietuvoje, labai prasta situacija su techninėmis sąlygomis, tiek besimokant, tiek pabaigus mokyklą. Neseniai man ir Valentui Aškiniui teko dalyvauti Europos aukštųjų animacijos mokyklų pedagogų konferencijoje. Įspūdžiai įdomūs. Kiekviena iš dvidešimt šešių Europos šalių pristatė savo studentų sukurtus darbus. Mes rodėme Vilniaus statybos ir dizaino kolegijos interaktyvaus dizaino studentų filmus ir foto kino kūrimo eksperimentus.

Pačios rimčiausios Europoje yra prancūzų mokyklos. Jų studentų filmai aukšto techninio lygio, puikiai valdomos trimatės animacijos technikos, dizainas, kadro kompozicija ir kiti profesionalūs dalykai. Studentai sukuria labai puikius filmus, kurie dalyvauja daugybėje festivalių, laimi prizus ir garsina mokyklą. Beje, atskiras garsių Prancūzijos mokyklų „Supinfocom“ ir „Gobelins“ mokyklose studentų sukurtų filmų programas galima bus pamatyti ir šių metų festivalio „Tindirindis“ programose. Jos bus rodomos Prancūzų kultūros centre. Filmai puikūs. Ir visai neaktualu tai, kad šias mokyklas baigusiam studentui neišduodamas diplomas - pakanka tik pasakyti, kad mokeisi ir baigei „Supinfocom“ ar „Gobelins“ - ir tu priimtas į darbą.

Visiems minėtos konferencijos dalyviams buvo suteikta galimybė susipažinti su Liudvirgsburgo Kino ir Media meno mokyklos aplinka. Aišku, daugybė filmavimo įrangos, stovai, šviestuvai, kino kameros, puikūs paviljonai, animacijos studijos su kompiuterine įranga ir visa kita - apie ka tik pasvajot gali. Studijuoti ten gali, bet turi puikiai mokėti vokiečių kalbą ir turėti puikų savo darbų albumą, taip vadinamą „portfolio“. Europoje labai populiarios privačios animacinės mokyklos. Mokestis už mokslą yra nemažas, todėl mokyklos vadovai labai suinteresuoti savo studijų kokybe. Mūsų studentai neturi nei dalies tokios įrangos, kaip jie, bet keistu būdu vistiek sukuria filmus ir mes turim ką parodyt pasauliui. Man labai patiko vieno jaunuolio, stojančiojo į animaciją, frazė: “Mes su rašikliu „paimsim“ tą Europą, piešim, piešim, piešim ir bus gerai... “ Optimizmas ir užsispyrimas, aišku, nugali visada. Tikiu, kad jam pavyks sukurti savo filmą su rašikliu.

Nejučia prisiminiau Gruzinų animacijos patirtį. Senai senai, dar anais, sovietmečio laikais, gruzinai turėjo stiprų kinematografą, kūrė filmus ir garsino šalį. Animatoriai dirbo kartu su vaidybinio kino meistrais, dokumentininkais studijoje, kol neįvyko lūžis - privatizacija. Kaip tai vyko, tiksliai nežinau, bet viena aišku, šiandien Gruzijoje animaciją atkurti bando vienuoliai. Rusijoje „Suzdalės“ animacinių filmų festivalyje susitikau Gruzijos kunigą, kuris kalbėjo apie tai, kad jų vienuolyne vaikai kuria animacinius filmus - profesionalių studijų neliko. Vaikai savo filmais atstovauja šalį. Ateikite į „Tindirindyje“ rodomą programą „Vaikų sukurti filmai“ - čia pamatysite net keturis puikius Gruzijos vaikų sukurtus filmus. Aišku, kai žinai kontekstą, kokiomis sąlygomis ir kokioje šalyje sukurtas filmas, visai kitaip viską vertini...

Nuotraukose - Jūratė Leikaitė (1) ir festivalio "Tindirindis 2006" akimrkos (2,3,4)