Po animacinių filmų festivalio „Tindirindis“. Gyvenk
Animacinių filmų festivalis „Tindirindis“ su 300 kūrinių praūžė par Vilnių it rudeninis viesulas. Gerai dar, kad didžiumą lietuviškų filmų pavyko šiaip taip sugaudyti. Pasidžiaugiau ir animacinio kino klasikės Lottes Reiniger programa, tiesa, ne visa, nes Kinematografininkų sąjungoj nebuvo parodyta skelbtoji ironiškoji „Karmen“. Jos laukiu jau kokius 30 metų, nuo tų laikų,
kai po Lietuvą važinėjau su paskaita „Karmen“ siužetas kino filmuose“. Tada, žinoma, apie L.Reiniger filmus galėjome tik pasvajoti. Dabar filmai nustebino karpinių animacijos kruopštumu ir neišsenkančia fantazija. Neveltui feministės sako, kad karpiniai, nėriniai ir siuviniai iš moterų reikalauja tokio pat talento ir skonio, ką ir vyriška tapyba ar skulptūra. Įdomu buvo palyginti Vladislovo Starevičiaus „Žiogą ir skruzdę“ su L.Reiniger tos pačios pasakėčios ekranizacija beveik po pusės amžiaus.V. Starevičiaus filme stebino skruzdėlės darbštumas ir žiogo lengvabūdiškumas. Tuo tarpu L.Rainiger variante žiogas- puikus smuikininkas, kuriam artėjanti žiema - nė motais, o skruzdėlytės priekaištai - it žirniai į sieną.Kiekvienam laikui - savos personažų interpretacijos.
Estas Hardis Volmeris gavo diplomą už V.Starevičiaus tradicijų pratęsimą. Pagal lėles ir jų skaičių filme- taip. Prisiminkime V. Starevičiaus „Lapino romaną“- kiek girioje gyveno herojų. Dievų estų filme nemažiau, ir jie vis kitais vardais vadinami. Kai visi bus įvardyti, ateis pasaulio pabaiga. V. Starevičius irgi matė globalinį savo filmo aspektą: jeigu žvėrys nesuras taikos sutarties, karai ir smurtas nesiliaus.Panašu, kad ir jo išvada buvo ganėtinai apokaliptiška. Taip nuo pasakėčių ir pasakėlių animacinis kinas išaugo iki globalinių vizijų. Kai kurių šio festivalio filmų koncepcijos skamba kaip lakoniškas postmodernistinių laikų apibendrinimas. Grand Prix apdovanotas ispanų filmas „Bendito mašina“ bene trumpiausiai nusako esmę:“Istorija apie galią: religiją, pinigus, seksą ir mašinas“. Argi ne visa šiuolaikinės televizijos programa, išskyrus gal religiją, kuri mūsuose prisimenama tik per didžiąsias šventes?Televizijoje dabar daug filmų ir laidų apie žmogų, maždaug atitinkančių anglų animacinio filmo pavadinimą:“Kas aš esu ir ko aš noriu?“. Kaip rašoma kataloge, kuris
kas festivalis vis tobulėja, abejoti pradedi ne tik dėl herojaus, bet ir savo paties tapatybės.Net švietėjiškos TV laidos „Discovery“ ar „National Geografic“ pradėjo svyruoti tarp tikrovės ir virtualumo.. Kodėl gi turėtų nuo laiko vėjų atsilikti animacija? Estai ir sukūrė filmą“Neegzistuojanti būsena“:“Tikrovė nėra stabili, ji nuolat perkuriama. Kontūrai apibrėžia objektus, tačiau patys objektai neturi kontūrų.“
Kaip trumpai apibrėžti festivalyje parodytą lietuvišką animaciją? Tarp tikrovės ir fantazijos dabar labiausiai eksperimentuoja Jūratė Leikaitė, ypač „Užgavėnėse“. Šiame festivalyje geriausiu lietuvišku filmu pripažintas jos „Margučių rytas“, nominuotas ir Baltijos šalių ANOBOS prizui. Jo pabaigoje matome ir tikrus velykinius kiaušinius, labai dailiai išmargintus. Patys tokie raštai jau gali būti skaitomi kaip kosminiai motyvai, tad pasakojimas, kad kiaušinis yra visa ko pradžia- jau literatūrinė folkloro paralelė. Fil;mas neilgas, vientisas mintimi, veiksmu ir vizualiniu sprendimu, gali turėti pasisekimą kituose tarptautiniuose kino festivaliuose. Gal atsiras ir toks, kuris domisi tik velykomis? Fotografas Aleksandras Macijauskas Šveicarijoje rado kiaušinių entuziastą, kuris lietuvio darbus įdėjo į puošnų pasaulinį fotokiaušinių albumą.
Sunkai užsienietį būtų nustebinti lietuvišku „Strakalu ir Makalu“(Rež. Juozas Sakalauskas ir Valentas Aškinis). Bet Lietuvoj jis tikrai ras atgarsį, nes būtent taip ir gyvename: kaimyno akyse ir dulkę pastebime, o savo - net rasto neįžvelgiame.Lietuviškas gaisras finale ir melodija, panaši į „Lietuvi, ar tau negaila?“- bene bus šiemetinės animacinės satyros viršūnė? Tiesa, rusas Romanas Kločkovas prisistatė Belgijos vardu su dar įspūdingesniu gaisru filme „Administratoriai“. Surado ir kitą liepsnos
priežastį- biurokratizmo iškerojimą, stiliumi primenantį satyriškus Fiodoro Chitruko filmus. Čia jau motyvas universalesnis, liečiantis ne vieną tautą. Su kaupu biurokratizmo sulaukėme ir iš Vakarų.
Prizą už grafinį sprendimą ir „gyvenimą animacijoje“ gavęs Nijolės Valadkevičiūtės filmas „Gyvenk“ šįkart buvo trumpas, beveik plakatiškas ir ne toks mįslingas, kaip jauno režisieriaus Mindaugo Šiškaus „Misija“. Kafkišką mįslingumą Ievos Miškinytės filme „Tiltas“ išgelbėjo puiki juoda balta plastika, už kurią filmas ir gavo diplomą. Talpaus turinio Artūro Krištopaičio filmas „Prisimink rugsėjį“ palnytai įvertintas už originalų kinematografinį temos sprendimą. Mokykla ir jos vaisiai visada aktuali kine tema, ypač šiandien, kai mokytojų ir mokinių, tėvų ir vaikų santykiai apsivertė aukštyn kojomis. Apvirto ir patys laikai, ne visada į gerąją pusę. Diplomą už eksperimentą gavęs Algirdo Selenio „Magas“, kaip naktis nuo dienos skiriasi nuo jo kartu su žmona sukurtų „Lietuvių mitologinių dievų“. Prie širdies arčiau savi dievai, negu delno ir pirštų erotiška dėlionė. Tačiau argi kam kenkia animacinė masturbacija? Romualdo Granausko kūrybos esmę gerai pagavo režisierė Gabrielė Baltrušaitytė filme „Duonos valgytojai“. Žinoma, sunku animacijos kalba perteikti psichologinius motyvus. Bet sugebėjo gi lenkas P.Dumala sukoncentruoti į vieną filmuką visą F.Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Romantiškai žavus Vladislavo Berežoko filmukas „Vandens lašas“. Henriko Vaigausko filmą „Nei žvyno, nei..“ mielai žiūrės visi, kam nenusibodo antino Donaldo nuotykiai ir smagi Kipro Mašanausko muzika. Sėkmingiausia mūsų animacinės programos misija - pavyko suderinti korifėjus (išskyrus gal vieną kitą) su animacijos jaunikliais. Dabar jau neabejojame: Lietuvos animacija gyvens...
Kadrai iš filmų "Princo Achmedo nuotykiai" (rež. Lotte Reiniger), "Margučių rytas" (rež. Jūratė Leikaitė), "Tiltas" (rež. Ieva Miškinytė)
