Aktualu. Lietuvos kino politikos realijos neturi precedentų
Lietuviškojo kino realijomis besidomintys žmonės, ko gero, pastebėjo, kad pastaruoju metu žiniasklaidoje ne vieną sykį šmėkštelėjo kontraversiškos žinutės apie būsimą Nacionalinį kino centrą Lietuvoje. Klausiate kodėl būtent dabar? Atsakymas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tačiau tikrai nesutapimas, kad būtent dabar pastarasis projektas laukia LR Kultūros ministro patvirtinamojo parašo, kuris nulems kino centro gyvavimą ateityje. Atrodo, puiku. Galų gale ir Lietuva turės nacionalinį kino centrą – puikuotis tikrai neturime kuo prieš kaimynines šalis, bet bent jau nebūsime tie – vieninteliai, kurie neturime. Tačiau ar naujosios institucijos įsteigimas pakeis susidariusią nepavydėtiną kino situaciją Lietuvoje? Ko siekiama tokio centro įsteigimu? Ar bus skiriamas dėmesys opiai lietuviškojo kino paveldo problemai? Ar bus kuriama kino edukacijos strategija? Lietuviškoji kino politika knibždėte knibžda panašiomis problemomis, kurios tikrai ne visos yra žinomos plačiajai visuomenei. Norėdami bent dalinai pakeisti šią situaciją aktyviai kino srityje veikiančios nevyriausybinės organizacijos („Meno avilys“, „Visos mūzos“, Vaizdų kultūros studija, Europos Media programų biuras ir „Skalvijos“ kino centras) lapkričio 27 d. inicijavo atvirą visuomenei konferenciją „Kino politikos aspektai: paveldas ir edukacija“. Ir kas gi paaiškėjo?
Nacionalinis kino centras: dialogo stygius
Konferencija pradėta kaimynių šalių kino sritį koordinuojančių institucijų pristatymais: Latvijos kino centrą pristatė direktorė Ilzė Gailīte–Holmberga, Estijos kino fondą - direktorė Marge Liiske, Lenkų filmų institutą- atstovas tarptautiniams ryšiams Maciej Karpinski. Lietuviškojo kino centro koncepciją pristatė LR kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vedėja Elena Vilkienė. Remiantis nuskambėjusiais pranešimais, būsimo Lietuvos nacionalinio kino centro projektas buvo aptartas diskusijoje, kurios metu paaiškėjo, kad nacionalinio kino centro koncepcija ministerijoje bus tvirtinama skubos tvarka. Pastarasis teiginys iššaukė kontraversiškų vertinimų - tai buvo netikėta naujiena ne tik konferencijos dalyviams, bet ir specialiai sudarytai Nacionalinio kino centro koncepcijos rengimo darbo grupei. E. Vilkienei teko išklausyti ne vieną priekaištą dėl nekordinuoto Kultūros ministerijos darbo ruošiant Nacionalinio kino centro koncepciją: informacijos apie dokumento rengimo eigą stygių, viešumo priimant pataisymus trūkumą ir pan.
Pasak Ilzės Gailīte–Holmbergos, kuriant kino centrą sunkiausia suderinti skirtingų grupių (kino prodiuserių, kino „edukatorių“ ir pan.) interesus. Tačiau Kultūros ministerija privalo nuolat inicijuoti dialogą, išklausyti skirtingų grupių interesus, išlaikyti balansą tarp jų. Ko gero dialogo stygius ir lėmė nuskambėjusius priekaištus Kultūros ministerijai, po kurių pasigirdo siūlymai iš esmės peržiūrėti Nacionalinio kino centro koncepciją. Anot „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ vienos iš projektų vadovės Ievos Skaržinskaitės, būsimo kino centro teisinis statusas ir struktūra yra iš esmės netinkami. Departamento, esančio prie Kultūros ministerijos, statusas reiškia tik dar vieną biudžetinę organizaciją, kuri nieko nepakeis – „tas pats didesnis ar mažesnis kino skyrius, nepaslanki institucija, neturinti sprendimų priėmimo laisvės.“ Tuo tarpu Estijos ir Lenkijos kino centrų atstovai džiaugėsi turintys visišką sprendimų laisvę. Maciej Karpinskio teigimu, Lenkijos filmų institutas yra savarankiška institucija, visiškai nepriklausoma ir politiškai neįtakojama. Pasak Estijos kino fondo direktorės Marge Liiske, nepaisant to, kad fondas yra finansuojamas vyriausybės, sukurtas pakankamai lankstus modelis, veikiantis pagal kino taisykles, o ne biudžetinius metus. Paklausus, kodėl Lietuvos kino centro atveju yra pasirinktas departamento prie Kultūros ministerijos modelis, E. Vilkienė atsakė, kad Lietuvos atveju kitoks yra neįmanomas - „kitokia forma būtų pragaištinga, tiesiog toks centras dingtų“. Anot Kultūros ministerijos atstovės, pastarąjį modelį kuriant remtasi buvo Latvijos kino centro pavyzdžiu. Tačiau Latvijos kino centro direktorė paprieštaravo šiam teiginiui, pabrėždama, kad tai nėra latviškasis modelis: „mes nesame Kultūros ministerijos departamentas, esame sąlyginai nepriklausoma organizacija. Esame atskaitingi kultūros ministerijai už lėšų panaudojimą, tačiau turime su mūsų veiklos turiniu susijusių sprendimų priėmimo laisvę“. Taigi taip ir liko neaišku, kokiu modeliu remtasi kuriant lietuviškojo kino centro koncepciją. Aišku viena – kaimyninės šalys, besidžiaugiančios gerėjančia kino situacija, remiasi ištiestos rankos principu ir veikia nepriklausomai.
Visiškas valstybės „fiasko“: parduotas lietuviškasis kino paveldas
Jei pirmojoje konferencijos dalyje viešasis interesas susidūrė ir valstybiniu, tai antrojoje dalyje viešasis interesas susidūrė su komerciniu (bent jau iš pradžių taip atrodė). Diskusijoje „Lietuvos kino paveldo išsaugojimas, institucinis teisių disponavimas, teisinis reglamentavimas“ nemažą priekaištų bangą turėjo ištverti UAB „Lietuvos kino studija“ direktorius Ramūnas Škikas. Nors Lietuvoje yra net keturios institucijos (Kultūros ministerijos įsteigtas UAB „Lietuvos kinas“, Nacionalinis Radijas ir Televizija, Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir UAB „Lietuvos kino studija“), saugančios lietuviškojo kino paveldo filmų kopijas, tačiau būtent LKS pastaruosius trejus metus teigia esanti oficiali lietuviškojo kino paveldo turtinių teisių saugotoja ir administruotoja. O tai reiškia, kad norint parodyti ar skaitmeninti lietuviškojo kino paveldo filmą, pasak kino studijos, reikia gauti jos leidimą. Tačiau diskusijoje dalyvavęs Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktorius Dalius Žižys stipriai suabejojo: „Teiginys, kad teisės priklauso Lietuvos kino studijai, yra diskutuotinas“. Pasak R. Škiko, Lietuvos kino studija šiomis teisėmis disponuoja Kino studijos privatizavimo sutarties pagrindu. LR Kultūros ministerijos autorių teisių skyriaus teisininkė Gerda Leonavičienė pabrėžė, kad šioje situacijoje kalčiausia vyriausybė, neapdairiai (o gal ir sąmoningai) pardavusi turtines sovietmečiu sukurtų lietuviškų filmų teises pelno siekiančiai organizacijai. Pastarasis teiginys, iššaukęs kino kūrėjų nepasitenkinimų pliūpsnį, buvo palydėtas reikalavimu išviešinti sutartį, išsiaiškinat, kam gi vis dėlto priklauso turtinės teisės. Paaiškėjo, kad kino studijos direktorių R. Škiką tai padaryti riboja sutartis, neleidžianti išviešinti jos turinį. Kino kritikė Živilė Pipinytė pastebėjo, kad Kino studijos autorinių teisių disponavimas yra puikus komercinis žaidimas – organizacijos, gaunančios valstybinę piniginę paramą edukaciniams projektams už lietuviškojo filmo rodymą moka komercinei organizacijai. Tai reiškia, kad pati valstybė moka už lietuviškojo kino paveldo panaudojimą. Kino studijos direktorius bandė prieštarauti šiam teiginiui, tvirtindamas, kad nekomerciniams, edukaciniams tikslams lietuviškieji filmai yra laisvai ir nemokamai prieinami. Tačiau kino srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų atstovai paliudijo, kad už lietuviškųjų kino filmų panaudojimą edukaciniams tikslams tiek Kino studija, tiek UAB „Lietuvos kinas“ prašo užmokesčio, o tam tikrais atvejais yra netgi atsisakoma suteikti galimybę juos parodyti. Tuo tarpu Estijoje ir Latvijoje kino paveldas plačiajai visuomenei yra laisvai prieinamas. Taip yra todėl, kad visos kino paveldo turtinės teisės priklauso valstybei. Svečių iš pastarųjų šalių teigimu, iškilus pavojui pati valstybė yra suinteresuota apsaugoti kino paveldą.
Kita opi problema, kankinanti lietuviškąjį kino paveldą, tai kokybiškų kino kopijų nebuvimas. Pastaroji problema yra ypač aktuali kalbant apie lietuviškuosius vaidybinius filmus, kurtus sovietmečiu. Mat visos išeitinės medžiagos (negatyvai, lavandos), kurių pagalba galimas kokybiškas skaitmeninimas yra saugomi Rusijos valstybiniame filmų fonde, esančiame „Belyje Stolby“. Pasak Ž. Pipinytės, Kino studijos komerciniai interesai skaitmeninti lietuviškus vaidybinius filmus nieko nereiškia. „Iš kokių kopijų tai bus daroma? Nepakanka iš susidėvėjusios kino juostos tiesiog paimti ir išleisti DVD. Norint skaitmeninti seną filmą, turi būti atliekamas kruopštus mokslinis darbas restauruojant kino juostą. Būtina paruošti aprašymus aktualiai pristatančius filmą ir jo kūrėją.“ Šis teiginys sulaukė viešnių iš Latvijos ir Estijos pritarimo. Šiuo metu tiek Latvijos, tiek Estijos vyriausybės derasi su Rusijos valstybiniu filmų fondu, esančiu „Belyje Stolby“, dėl kokybiškų filmų kopijų įsigijimo skaitmeniniame formate. Estijai jau pavyko įsigyti keletą filmų, kitais metais jų bus perkama daugiau. Todėl jau dabar pradedama intensyviai ruoštis filmų leidybai: kuriama speciali darbo grupė, tyrimų centras. Tuo tarpu Lietuvoje iki galo neišsiaiškinus kas gi yra tikrieji kino filmų turtinių teisių turėtojai, pastarasis skaimeninimo procesas tikrai neprasidės. Pasak „7 meno dienų“ vyriausiojo redaktoriaus Lino Vildžiūno, „šioje situacijoje, kino filmų skaitmeninimas yra didžiulė prabanga valstybei. Juk teisės priklauso kino studijai, vadinas ir visas pelnas atiteks jai.“ D. Žižys pastarąją diskusiją apibendrino taip: „Nei aš, nei Ramūnas Škikas, nei mes dalyvaujantys šioje diskusijoje šių problemų neišspręsim. Tai gali padaryti tik Vyriausybė.“
Kino edukacijoje - tik pavienės iniciatyvos
Trečioji konferencijos dalis “Kino edukacija Lietuvoje” buvo bene taikiausia. Diskusijos dalyviai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, pristatinėjo vykdomas edukacines veiklas bei problemas, su kuriomis susiduriama. Pasak kino centro “Skalvija” direktorės Gretos Zabukaitės, viena iš opiausių problemų yra kino politikos ir kino rodymo politikos nebuvimas. Kino rodymo politikos strategijos kūrimu nėra suinteresuotos nei Kultūros, nei Švietimo ministerijos. Vaizdų kultūros studijos direktorė Vilma Levickaitė paantrino: “Kultūros ministerijai buvo didžiulė naujiena, kad kino edukacija yra jos prerogatyva.” Kita problema - taip ir lieka neaišku, kokias kino edukacijos funkcijas atliks būsimas Nacionalinis kino centras Lietuvoje. Pastarasis klausimas taip ir liko neatsakytas – mat Kultūros ministerijos atstovės paliko konferenciją jau po pirmosios jos dalies. Nepaisant esančių pavienių „Meno avilio“, Vaizdų kultūros studijos, „Skalvijos“ kino centro kino edukacijos iniciatyvų, anot filosofo Nerijaus Mileriaus “kino edukacijos lygis yra labai silpnas ir chaotiškas”. Tai tampa ypatingai aktualia problema, kuomet domėjimasis kinu intensyviai auga. “Žmogus nemoka žiūrėti. Interesas kinui yra, bet kino abėcėlės nėra. Kad interesas yra – jau šis tas.” Diskusijos metu išreikšta viltis, kad nevyriausybinių organizacijų įdirbis ir patirtis kino edukacijos srityje anksčiau ar vėliau pasitarnaus kuriant bendrą kino politikos strategiją valstybiniame lygmenyje.
Skaitant pastarąjį konferencijos apibendrinimą gali pasirodyti, kad vyriausybės atstovų nebuvimas ar tam tikrų problemų ignoravimas rodo šių problemų išsprendimo impotenciją. Klausiate - tai kam tada reikia tokių viešų aptarimų? Tikėkimės, kad jau artėja laikas, kai svarbūs viešieji reikalai bus aptarinėjami viešai ir atvirai, su visomis suinteresuotomis visuomenės grupėmis, ir tokių klausimų nebeteks uždavinėti.
