Po premjeros. Įspūdžiai be...

Į kokią temą dokumentiniame ekrane gali nuvesti žalmargių banda, romiai besigananti ryto rūke? Ir dar kai filmas turi dvigubą pavadinimą: „Pieno kelias – Paukščių takas“. Ir kai kvietime režisieriai Julija ir Rimantas Gruodžiai gražiai rašo: „Būtume laimingi, jei ir Jus sudomintų tie žmonės, kuriuos mes sutinkame klajodami šiltais Lietuvos vieškeliais“.

Taip, mums rodys kaimą ir jo žmones. Filmas turi du klodus: kaimo šiandieną su šiuolaikiškai ūkininkaujančių Vaidutės ir Vytauto Stankevičių epizodais ir kaimo vakardieną su buvusių kolūkiečių prisiminimais.

Julija ir Rimantas Gruodžiai nėra kino publicistai, todėl žiūrovų jie nevargins jokiais duomenimis. Kiek, tarkime, karvių ar vištų turi Stankevičių ūkis. Ar kur jis yra ir ką visa tai, kas jame vyksta,  sako apie visuomenės išsivystymo lygį. Šitam filmui svarbiau, kad Vytautas Stankevičius – ne tik darbštus, bet ir poetiškos sielos. Todėl ekrane kai kada užrašomos jo poezijos eilutės. Arba Rimanto Gruodžio kamera fiksuoja, kaip rūpestingai jauna ūkininkų šeima tikrina, ar geri grūdai, ar juos jau galima pilti į maišus. O Vytautui Stankevičiui dar ir aplinkos grožis rūpi, todėl jis leidžia akmenims savo lauke samanoti. O jo fermos (ar ferma?) – tiesiog europinio ūkininkavimo šventovė.

Darbščios šeimos idilijai kaip kontrastas filme skamba pagyvenusių žmonių prisiminimai apie kolūkius. Gruodžiai surinko tarytum kokią anekdotų apie kolūkinį gyvenimą antologiją. Jų pašnekovai liudija klaikius dalykus (vaikai turėdavo ganyti nuo aušros – basi net ir per šalčius, nes pinigų batams „mamutė neturėjo“; kaimo žmonėms tekdavo vogti ir spekuliuoti, nes „kitaip nepragyvinsi“).

Šiandien jie patys juokiasi iš santvarkos idiotizmo ir savo vargų, nors vienai kitai moteriai ašaros ištrykšta, prisiminus kolūkinę, kančių ir žeminimo pilną savo vaikystę ar jaunystę. Nieko sau užmokestis už metų darbą – surenka kaimo žmones, ištempia paklodę ir kiną parodo. Juokinga ar žiauru?

Ir kadangi Julija ir Rimantas Gruodžiai nėra publicistai, žiūrovai ir šitoje temoje nebus užkrauti dokumentų informacija, laiko skrodimais. Tik retkarčiais įmontuojamos ano laiko nuotraukos su tipiškais šūkiais apie pergales ir su proletariato vadų portretais.

Bet Gruodžiai nėra ir ekrano poetai, todėl jų „Pieno kelyje – Paukščių take“, kaip ir kituose filmuose viskas konkretu ir joks akmuo ar medis nėra kažko metafora, o tik medis ir akmuo. Faktai, charakterizuojantys ūkininko potraukį grožiui. Jeigu Gruodžio kamerai pavyksta įamžinti kokio ožiuko ar ožkytės lakstymą paskui karvę, tai tas atsiranda filme irgi kaip grožis, o tema pati tą grožį pritaikys. Kaip ir ūkininko poezijos eilutes.

Gruodžiams svarbu bendrauti ir tą bendravimą fiksuoti. Todėl jų 78 minučių filmą žiūrėdamas junti būtent bendravimo malonumą. Kaip kokiam vakarojime su įdomiais pašnekovais. Šitiems autoriams tikrai nerūpi perskrosti ir išnagrinėti įsiėdusį visuomenės skaudulį. Tik išklausyti apie jį.

Ar šiuolaikiniai ūkininkai nesusiduria su absurdiškomis problemomis? Ne, tai ne Gruodžių filmo tema. Jų širdžiai užtenka idilijos – tegu ir darbiniais drabužiais tos idilijos herojai vaikšto, kartais ir po mėšlą braido. Bet gražiai ūkininkauja! O absurdas – tik kaimo senukų prisiminimuose apie kolūkius.

Ir štai „Pieno kelio – Paukščių tako“ premjera „Coca Coloj Plazoj“ (gera vieta filmo apie kaimą pristatymui). Premjeros svečių susitikimas kino teatro bare po peržiūros. Biržietiškos vaišės – nes šeima yra iš Biržų rajono, Latvijos pasienio. Ūkininkų šeima apspintama ir sveikinama. Šeimos galva ima pasakoti, kokia jo sėkmingo ūkininkavimo kaina. Premjeros svečius apima euforija: kokios neįtikėtinos istorijos!

Ar užkadrinėse ūkininko istorijose ne mažiau absurdo ir žeminimų kaip kolūkių laikais? Nežinome, negalime tvirtinti, nes filme to nėra. Kodėl? Į sumanymą, matyt, netilpo. Nes tada jau autoriams reikėtų būti griežtais ir aistringais publicistais, o jų prigimtis į tai visai nelinksta. Jiems, anot šviesaus atminimo Sauliaus Macaičio,  labiau būdinga „subtili pagarba amžininkams, kad ir patiems kukliausiems. Mokėjimas tiksliai struktūruoti medžiagą, minties taupumas, sugestyvumas. Poetiška plastika...“. Ir problemos atšimpa.

P.S. Kadaise estų dokumentikos meistras Markas Soosaaras buvo padaręs 30 minučių filmą apie pieno kelią. Gali būti, kad tai buvo 1987 metais ir filmas vadinosi “Gyvenimas be…”. Ten pasakojama, kokia  kaina to pieno, kuris, supilstytas į pakelius, kas rytą išvežiojamas po parduotuves. Ne, ten nebuvo peizažų su rūkais ar kito kaimiško grožio. Ten buvo pervargusi moteris. Melžėja. Ir tuščias suolas mokykloje. Jos sūnaus, kuris nusižudė. O ji toliau gyvena. Melždama nuo aušros iki aušros.

Nuotraukoje Vaidilutė ir Vytautas Stankevičiai