Filmavimo aikštelė. Lietuviai vadybininkai nusiims kaukes

Lietuvoje ir Vokietijoje nufilmuotas pilnametražis vaidybinis režisieriaus Igno Miškinio filmas “Artimos šviesos” – jau pakeliui į montažinę.

Paskutinę filmavimo dieną buvusiame policijos komisariate Kosciuškos gatvėje Vilniuje dailininkas Algirdas Garbačiauskas, bambėdamas, kad nori suspėti į “Balkono” premjerą pažiūrėti savo darbo, rikiavo medines spinteles. Čia sėdės budėtojas, palydintis į tardytojo kabinetą  būsimo Igno Miškinio filmo “Artimos šviesos” herojus.

Tai paskutinė, techniškai bene paprasčiausia filmavimo diena, mat beveik visas filmas buvo filmuojamas naktimis ir mašinose. Režisierius I. Miškinis sako labiausiai nemėgstantis dienų, kai pabaigia rašyti scenarijų arba pasibaigia filmavimų maratonas.

“Tuštuma kažkokia. Atrodo, kad lyg nieko nepadarei, ar ne iki galo padarei”, - sunkiai renka savikritiškus žodžius nusakyti šias akimirkas režisierius.

Miestietiška istorija

“Artimos šviesos” – miestietiška, kelių jaunų žmonių susitikimų istorija. Miestas I. Miškiniui – artima terpė. Jis kuria filmą apie tai, ką pažįsta.

“Man nebuvo svarbu rodyti miesto architektūrą – tai bus filmas apie žmones mieste. Prie gamtovazdžio neprisiliesi, pastatą filmuoti – bergždžias užsiėmimas. O prie naktyje keliaujančio žmogaus – įdomu priartėti. Juolab, kad tokias kaip savo herojų keliones naktyje esu patyręs visai ne dėl filmui reikalingos patirties. Tai – gyvenimo dalis. Naktį lieka tai, ko nepastebi dieną. Dieną koncentruojiesi į telefoną, o naktį – telefonas dingsta. Lieki vienas su savimi”, - svarsto režisierius.

I.Miškinis sako, kad filme jam svarbiausia akimirkos idėja. Tokio momento, kuris priverčia ar paskatina žmogų žengti žingsnį, apsispręsti dėl ateities, perkainuoti vartybes.

Po nakties, kurioje keliauja aktorių Dainiaus Gavenonio, Julios Marios Kohler, debiutuojančio kine diskžokėjaus Jono Antanėlio personažų trijulė, kiekvienas iš jų jau nebus tokiu, kokiu buvo anksčiau.

“Kas buvo uždaras - atsiveria, kas nešiojo kaukę – nusiima ją”, - apie filmo idėja pasakojo I. Miškinis. Ir pridūrė, kad mūsiškėje vadybininkų visuomenėje – tai aktuali tema.

Vadybininkas – bendrinis žodis

Režisierius pagrindinį herojų įvardija vadybininku. Jį vaidina aktorius Dainius Gavenonis. I. Miškinis patikslina, kad vadybininkas jam – bendrinis žodis, reiškiantis nesiliaujančias varžybas dėl visa ko gyvenime. Būtent D. Gavenonio personažas išsamiausiai jas ir atspindės.

“Artimos šviesos” – jau trečias filmas, kuriame susitinka I. Miškinis ir D. Gavenonis. Aktorius vaidino debiutiniame pilnametražiame režisieriaus filme “Diringas”, novelėje “Inga” (filmas “Brėkštant”). “Šį aktorių galima keisti, jis pats noriai keičiasi, dalyvauja kūrybos procese. Visuose filmuose jis – kitoks. Su juo gera dirbti”, - negaili komplimentų savo filmų aktoriui I. Miškinis.

Filmavimo grupėje yra ir daugiau I. Miškinio bendraminčių, tarp jų – operatorius Rolandas Leonavičius. Jis, anot režisieriaus, nedaro iš kiekvieno kadro paveiksliuko, o filmuoja siužetą, istoriją. Būtent toks požiūris į kiną artimas ir pačiam I. Miškiniui.

O vokietė aktorė Julia Maria Kohler filme vaidinanti lietuvę, filme atsirado po to, kai “Artimas šviesas” apsisprendė paremti Vokietijos fondas “Filmshiftung NRW”.

Bendros produkcijos ypatumai

“Artimos šviesos” yra vienas iš dviejų lietuviškų filmų, šįmet gavusių didžiausi Europos kino fondo “Eurimage” paramą (antrasis - bendras Lietuvos ir Letvijos animacinio filmo "Ausko žirgas" projektas, autorius Valentas Aškinis). Šis fondas remia tik bendras kelių šalių produkcijos, o ne grynai nacionalinį kiną.

Todėl “Artimų šviesų” prodiuserė Ieva Norvilienė turėjo surasti partnerius Europoje, kuriais tapo nedidelė Vokietijos studija “Dagstar film”. Kartu su partneriais buvo kreipiamasi į didžiausią Vokietijos kiną remiantį fondą “Filmstiftung NRW”.

“Kai "Filmstiftung NRW" balsavo už šio filmo parėmimą, tai jiems iškilo vienintelis klausimas  – kodėl mes turime finansuoti lietuvišką filmą? Tad sąlygos tokios, kad turi sudaryti bendrą su kitos šalies profesionalais grupę. Taip atsirado mūsų filmavimo grupėje vokietė aktorė, taip pat vykome filmuoti į Vokietiją. Bet nesigailiu dėl nieko. Tai – kitokia patirtis. Vokietijoje dirbti gera ir lengva. Labai viskas gerai organizuota. Be to, svetimoje šalyje nėra jokių papildomų dirgiklių, egzistuoja tik filmas. Aš net prisiminiau Šarūną Bartą ir pagalvojau, kad jis į svečias šalis filmuoti išvažiuoja gal dėl to, kad jam niekas netrukdytų”, - svarstė I. Miškinis.

Šiek tiek absurdo

“Artimų šviesų” grupė  Vokietijoje filmavo savaitę. 

“Iš filmo niekas nesupras, kad vienuose kadruose – Lietuva, kituose – Vokietija. Tokie lyg ir šiek tiek absurdiški dalykai, bet turime suprasti – Vokietijos fondų pinigai turi būti išleidžiami ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje”, - sako “Tremoros” studijos prodiuserė I. Norvilienė.

I.Miškinis neslepia, kad partneriai vokiečiai užsiminė, jog filme norėtų daugiau pramogos, bet režisierius ir prodiuserė sugebėdavo juos įtikinti negriauti filmo sumanymo, nepataikauti kažkokiam išsigalvotam žiūrovui apskritai.

Ir režisierius, ir prodiuserė neneigia bendros gamybos filmų sunkumų, susijusių ir su būtinomis bendros grupės sudarymo sąlygomis, ir su daugybe privalomų dokumentų. Abu vienbalsiai tvirtina – kurti filmą, finansuotą vien tik lietuviškais pinigais, žymiai paprasčiau.

“Lietuvis visada dirba tokiomis sąlygomis, kurios yra. Vakariečiams kinematografininkams įveikti sudėtingesnę, neplanuotą situaciją yra žymiai sunkiau”, - tvirtina I. Norvilienė.

Prodiuserė žada, kad Lietuvos žiūrovai filmą išvys 2009-ųjų metų pavasarį. "Artimas šviesas" rėmė Lietuvos kultūros ministerija.

Parengė R. P.  

"Tremoros" archyvo nuotraukose - aktoriai Dainius Gavenonis, Jonas Antanėlis ir režisierius Ignas Miškinis (1), I. Miškinis ir filmo operatorius Rolandas Leonavičius (2), vokietė aktorė Julia Maria Kohler (3), "Artimų šviesų" kadras (4).