Lietuvių animacinis kinas „Tindirindyje“: MA -TO -MAS

Kino festivalis „Tindirindis“ yra tas palaimingas metas, kada ir lietuvių animacinis kinas tampa matomas. Netgi žiūrimas ir apdovanojamas vienu kitu riešutėliu. Jam nekenkia ir pasaulinės animacijos konkurencija, nes ir ją tematome kartą metuose. Televizija tarsi rodo visai kitą animacinį kiną, kurio didžiausias privalumas - jo serijališkumas. Tad pasigavę kokią smagią „Tindirindžio“ pasaką mano anūkai žiūri ją kasdien kaip serialą, kol išmoksta visus dialogus ir veiksmo vingius. Tada visas penketukas ima varžytis, kieno atmintis geresnė ir kas daugiau pramoko kalbų. Kas išliks iš tokios animacinės vaikystės? Manau tas pats, kas ir iš pomėgio piešti: senelio portretus jubiliejui tapė iškišę liežuvius, taikliai išryškino visus „ragus“.

ANOBOS prizui nominuotas Jūratės Leikaitės ir Valento Aškinio filmas „Man reikia“ piešia kitokią vaikystę. Tiksliau tą pačią, tik hipertrofuotą, nes nėra vaikų be kaprizų. Vartojimo visuomenėje kaprizas virsta manija : tik duok ir duok. Sename R. Verbos filme močiutė mokė: vyrui galėk, o vaikams - turėk.Tačiau dabar ir po mirties vaikai krato tėvų turtelį. Viskas paprasta, kaip pasakėčioje, nuo kurios ir prasidėjo animacija. Tik dabar būna šelmiškesnių, rafinuotesnių, geriau užšifruotų pasakėčių. Geras pavyzdys- pagrindinio prizo laimėtojas vokiečių filmas“ POST“,  kuriame laiškininkas smagiai supainioja žmonių likimus. Kai kamera finale atsitraukia, matome, kad tokia simpatiška salelė yra pačiame didmiesčio centre. Gera pabaiga - antra pusė darbo. Kai jos nėra, ką gali padėti aiškinimai, kad „Juokų dėžutė“- tik kelios scenelės rumunų užsakymu? Eligija ir Nijolė Valadkevičiūtės, tiesa, tebestebina fantazija ir kūrybiškumu. Festivaliui jos pateikė net penkis filmus. Labiausiai patiko trumpas „Šokis su cigaretėmis“. Jos tokios erotiškai išvaizdžios, kad šoktelėjo ir į kitus filmus. Visa kita suprasti nėra lengva, nes animatorės seniai atsisakė tradicinio naratyvo ir gali siurrealistiškai jungti netikėčiausius dalykus. Labai tirštas ir piešinys, lyginant su J. Leikaitės ar I. Bereznicko mokykla. Pagal vaizdų sudėtingumą ir siužeto neaiškumą antron vieton statytini šiauliečiai, kurie šiemet nustebino filmų gausumu. Kuriasi naujas animacijos centras? Daug sapnų ir užšifruotų vizijų. Irmantas Myniotas sugeba vizijas surikiuoti į politinį plakatą („Saulės miesto nuotykiai“) ar filosofinę sakmę apie žmogų dideliame mieste. Sauliaus Pučinsko filmas „(Ne)matomas“ labai patiko žiuri nariui  iš Olandijos, bet ir lenkas su ukrainiečiu pritarė, kad filmas yra montažiškai tikslus, gero tempo, slepia savyje gilesnę mintį.

Didesnių ginčų nekėlė ir Skirmantos Jakaitės „Besotis“ - šmaikštus filmukas apie laiko kirminą, kuris suryja viską. Dėl debiutantės Monikos Žekonytės „Vagies“ pasiginčyta. Žiuri nariai iš užsienio susidomėjo literatūriniu pagrindu - J Savickio novele, gyrė ekranizacijos išraiškumą. Tačiau ne visiems patiko finalas, kuriame žiaurumu tvinksta vaiko ir katino akys. Sentimentų nebuvo ir daugelyje kitų festivalio filmų, ypač skirtų suaugusiems. Agresyvumas – viena ryškiausių šio festivalio temų. Iškalbingas protestas prieš jėgos garbinimą- kroatų filmas “Kareivis“. Ant pjedestalo iškeltas kareivio paminklas parado metu pabunda ir ima šaudyti į visas puses. Prancūzų „Triumfo diena“ prisiminė Pirmąjį pasaulinį karą ir baisiame molyne trypiamas karo aukas. Metaforiškiausia buvo Kanados „Primityvi scena“- apie karą tarp žmonių ir maitvanagių. Priminė A. Janausko pomėgį apversti situaciją. Gaila, kad šiame festivalyje jis dalyvavo tik kaip žiūrovas.

Pradžiugino Ilja Bereznickas „Elektroniniu piratu“, bet kūrė jį jau ne vienas. Piratai ir jų dainos- smagu, noras tapti kompiuterininkais kiek pritemptas. Tačiau aktualus: juk Lietuvoje nėra dienos, kad kas nors kur nors nenugvelbtų bankomato.

O kas dedasi tinkluose? Gavu laišką, kad ir vienas iš „tautos prisikėlėlių“ savo rinkimų reklamą nusižiūrėjo iš Argentinos. Marko Kaverkino minutinis politinis skečas „Politinis perversmas“ sureagavo į grėsmes mūsų valstybei. Kitokių politinių aktualijų nebuvo ir užsienio programose.Visiems kur kas labiau rūpėjo meilė. Lietuviai irgi neatsiliko. Reda Bartkutė rado dvi meiles vienoje („Dvi meilės“). Gaila, kad ta antroji tik šmėstelėjo. Darius Jaruševičius tiesio šaukte šaukė „Sustok. Pabučiuok“ panelei, kuri praskrenda kaip paukštis ar prabėga it žvėris.Justinas Jažauskas  filme „Mano vandenys“ finale viską nudažė žydra spalva. Tai nebuvo nelaukta, nes jo filmo herojai pasiilgę kažko kito. Liūdniausią meilę išvydau Ramunės Miksiūnaitės filme „Nataša“, kuris priminė gerąją, mąstančią rusų animaciją. Herojės apsilankymas pas mylimąjį psichiatrinėje grybštelėjo už širdies. Tik gal pernelyg įkyriai kaišiojami laimingų dienų prisiminimai - šokis dviese. Klipininkas M Zaremba („Gravel“) irgi pateikė ilgoką „Neišgalvotą meilės istoriją“, kuri ekrane betgi pasirodė gerokai išprotauta.Armino Kazlausko filmukas „Kaip pelė Adomą gundė“ šmaikščiai kompiuterį sujungė su „Biblija“, nors vis dėlto neapsiėjo be tradicinio obuolio.

Mitologija vyravo filme „Lietuvių mitologinės būtybės“. Tik VDA auklėtinis Antanas Skučas  aitvarą, raganas aprengė pasakėčios drabužiais, be to kiekvienai mitologinei figūrai ieškojo vis kitokio stiliaus. Prityrę animatoriai Algirdas ir Aurika Skučas apsiribojo minimaliu piešiniu be jokios fabulos. Kartais geriau paprastumas, kaip Erikos Novickajos „Pelės ir žvirblio kivirče“, kuris buvo arčiausiai  animacijos pradininko Vladislovo Starevičiaus moralizuojančių pasakėčių. Giedrius Budrys irgi nuėjo tuo keliu filme „Žemdirbys ir sušalusi gyvatė“. Monika Skerytė sukūrė šiuolaikinę pasakėlę apie žmogų, kurio visas gyvenimas - smukimas žemyn, tiesa, kartais su smagia E. Presley muzika.Apskritai, muzika mūsų animacijai pasitelkiama įvairiausia, matyt, trūksta lėšų saviems kompozitoriams. Žinoma, filmui „Trys paršiukai“ (Inga Juškėnaitė) ir nereikėjo originalios muzikos.

Moterų jautrumas animaciniame kine ne ką nusileidžia jausmų raiškai vaidybiniame kine. Eglė Vitlipaitė filmu „Baimės plačios akys“ pamėgino pavaizduoti visas populiarias fobijas, tik finale pritrūko staigmenos. Erika Minkevičiūtė, atvirkščiai, apie vienatvę prabilo labai švelniai („Apie ją“).Tačiau prabilti maža, nes dar reikia sudominti ir kitus. Pernykščiai studentų debiutai lyg ir buvo brandesni. Tačiau jaunimo potraukis animacijai nesusilpnėjo, o veteranai gavo pinigų net iš Europos pilnametražiam filmui kartu su latviais. Pastarieji šiame festivalyje maloniai nustebino animacine Latvijos istorija, sutraukta iki kelių minučių. Estai pateikė labai įvairias stiliumi ir lygiu septynių eilėraščių ekranizacijas. Gal to galėtų imtis ir mūsų jaunieji poetai, eksperimentuojantys su vaizdu? Taip ir persiritau kaip riešutėlis per visą lietuvišką „Tindirindžio“ programą. Gal tik ne viską išgliaudyti sugebėjau...

Filmų "Trys paršiukai" (rež. Inga Juškėnaitė), "Elektronis piratas" (rež. Ilja Bereznickas) ir "Lietuvių mitologinės būtybės" (rež. Antanas Skučas) kadrai