Po premjeros. "Visko nepaaiškinsi...dar ne taip supras"

Mane nepaprastai pradžiugino žinia apie naują vaidybinį ilgo metražo Valdo Navasaičio filmą, nes po paskutiniojo šio režisieriaus sukurto ilgametražio filmo praėjo beveik dešimt metų. Atvirai kalbant, pasiilgau vaidybinių filmų režisierių kartos, su kuria visų pirma siejamas Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kinas ir kurios kūrėjai tapo, galima sakyti, lietuviškosios kinematografijos ikonomis. Vienas tokių yra ir Valdas Navasaitis. Tačiau naujausias šio režisieriaus filmas „Perpetuum mobile“ paliko labai dviprasmišką įspūdį. Viena vertus, galime gėrėtis profesionaliai, meniškai sukurtu filmu, kita vertus, tenka apgailestauti dėl taip ir neužsipildančios didžiulės spragos lietuvių kinematografijoje – normalaus scenarijaus, pasakojimo nebuvimo, kuris šiame filme tampa ypač akivaizdus.

Pagrindinis šio filmo trūkumas, kuris net suerzina, ir yra tas, jog jaučiamas nepaprastai didžiulis atotrūkis tarp vaizdo ir pasakojimo. Itin įspūdingas operatoriaus Vlado Naudžiaus darbas, leidžiantis gėrėtis kinematografiškais vaizdais, puikiai nufilmuotais ir kruopščiai išieškotais kadrais, natūrali, prie kino kamerų jau pripratintų aktorių vaidyba (deja, ne visų) ir itin miglotas scenarijus bei neįtikinami ar tušti dialogai.

Pagrindinis filmo herojus - jaunas vyras Ronas (Dainius Gavenonis) nieko nedirba, išsiskyręs, turi sūnų, bet gyvena su nemylima moterimi Margo (Viktorija Kuodytė), kol lankydamasis savo draugo Adi (Ramūnas Cicėnas) kazino bare bei retkarčiais padirbdamas jo pasiuntiniu, išvežiojančiu vokelius su pinigais, susipažįsta su tame pačiame bare besilankančia (ir su tuo pačiu draugu paslaptingų reikalų turinčia) egzotiškos išvaizdos mergina Dina (Julija Goyd). Netrukus jie pradeda gyventi kartu Rono ir Adi draugo Architekto (Sakalas Uždavinys) bute, kol vieną dieną mergina, tarsi gelbėdama prasilošusį ir prasiskolinusį savo naująjį draugą, o gal ir pačią save, pavogia pinigus iš Adi ir priverčia Roną kartu su ja bėgti. Pakeliui ji prisipažįsta, jog turi sūnų, tačiau daugiau nieko negalinti paaiškinti. Tuo pačiu ji prasitaria, jog Adi kazino baras nepriklauso, o egzistuoja mistinis baro savininkas, kurio niekas nežino. Taip jie atsiduria Ventės rage, kur Dina parašo paslaptingą laišką ir pakviečia Roną kartu su ja išvažiuoti į Ameriką. Tačiau Ronas važiuoti atsisako. Dina išvažiuoja viena. Tuo tarpu paaiškėja, jog mistiškasis baro savininkas yra tame bare dirbęs Barmenas (Jonas Vaitkus) ir kad galbūt Adi yra Dinos vaiko tėvas.

Tačiau taip ir lieka neaišku, ką nori papasakoti filmo autorius? Apie ką šis filmas? Apie nenugalimą aistrą lošimui? Apie lengvo duonos uždarbio ieškančius žmones? Apie užslėptą meilės trikampį tarp vaikystės draugų Rono ir Adi bei paslaptingosios Dinos? Apie likimo mėtomus, vietos sau niekaip nesurandančius žmones? Ar apie tris draugus? O gal filmo tema - žmonių emigracija ar migracija?

Nemažiau klausimų kelia ir pats Ronas. Taip ir nesužinome, į kokį darbą jis ketina grįžti ir iš viso, kokį darbą jis dirbo (na taip, yra užuominų, jog jis galbūt ornitologas ar entomologas). Akivaizdu, kad jis per daug išsilavinęs būti ne itin apsukraus kazino baro fiktyvaus valdytojo draugo Adi pasiuntinuku. Roną kuriančio Dainiaus Gavenonio vaidmuo yra puikus. Pagaliau žiūrint lietuvišką filmą ir stebint šį aktorių galima jaustis jaukiai, nesinori atitraukti akių nuo ekrano. Tačiau susidaro toks įspūdis, jog aktorius neišnaudotas, jam trūksta medžiagos (deja, toks scenarijus) - žodžių, teksto, dialogų - su kuria jis galėtų dirbti ir dar labiau atsiskleisti. 

 Ką mes žinome apie Diną? Ji pozuotoja, tą sužinome iš Barmeno. Filmo pabaigoje dar sužinome, kad ji turi sūnų ir dar sužinome, jog visa kita - „nesvarbu“. Ironiška, jog ir taip daug nekalbanti ir nieko nepaaiškinanti Dina, kurios Julijos Goyd kuriamas vaidmuo yra dar ir neįtikinamas, rašo paslaptingą laišką, juk „telefonu visko nepaaiškinsi“, nes „dar ne taip supras.“ 

 Filme labiausiai pasigendu šių pagrindinių personažų vidinio pasaulio atskleidimo, tikrų jausmų, normalios komunikacijos, dialogų ir t.t., ir pan. Jei tai filmas apie šiuolaikinį miestą, jame gyvenančių žmonių problemas ir lūkesčius, tai kodėl neatskleisti ir pilnaverčių jų tarpusavio santykių? Negi dialogas tarp pradėjusių kartu gyventi moters ir vyro, yra kelios banalios, užtat visu rimtumu ištariamos frazės, tokios kaip „Draugas tau – tai kas?“.

Kalbant apie šio filmo aktorius, galime rasti vieną bendrą bruožą, būdingą visiems šio filmo personažams. Visi režisieriaus surinkti aktoriai, statistai – inteligentiški žmonės, intelektualių veidų, nesvarbu, kokį vaidmenį jie atlieka, ar tai būtų kazino baro šeimininkas Lęšis (Jurijus Smoriginas), ar jo fiktyvus valdytojas Adi, ar Barmenas. Pagaliau tie patys kazino lošėjai – beveik visi jie inteligentiški, netgi, sakyčiau, su tam tikra spinduliuojančia gerumo aureole. O gal čia ir yra visas filmo užtaisas? Gal į tai reikėtų žiūrėti kaip į komediją? Gal tai nacionalinis bruožas, jog inteligentiškiems, intelektualiems žmonėms nelabai sekasi gyvenime, neranda jie sau vietos, prasti iš jų baro valdytojai, tiesiog jie tam darbui turi per gerą širdį ir vistiek juos kas nors kada nors apgaus, Barmenui labiau rūpi vabzdžiai nei jo darbas, jis jautrus, tvarsto žaizdas, o smūgis besikabinėjančiam Dailininkui (Sigitas Šidlauskas), kuris, beje, iš sielvarto prisigeria ir persipjauna venas, psichologiškai skaudžiai kainuoja smogusiajam Ronui, nes akivaizdžiai matyti, koks nemalonus buvo jam šis veiksmas.

Visa laimė, jog padriką ir neaiškų filmo scenarijų į vieną visumą suklijuoja, galima sakyti, vaizdinis naratyvas. Filmas „įrėminamas“ prieplaukos, laivų motyvais. Gražiai filme susisieja namo eksterjero ornamentinė siena, primenanti tinklą, ir Ventės rage iškabinti paukščių gaudymo tinklai, jame galime atsekti pasikartojantį domėjimosi vabzdžiais, paukščiais motyvą. Gražių vaizdinių sąsajų filme tikrai netrūksta ir tai yra stiprioji, profesionalioji filmo pusė. Atrodytų, jog filmas yra apie šiuolaikinius vilniečius, tačiau paties Vilniaus filmuota mažai, o tai šiek tiek apmaudu, kaip, beje, ir dėl nelietuviškų filmo personažų vardų. Režisierius labiau koncentruojasi į filmo pasakojimą, norėdamas, matyt, jį padaryti universaliu, personažus - kosmopolitiškais, o ne į konkrečią vietą, kur vyksta filmo veiksmas ar į tam tikras nacionalines ypatybes, kurios būtų tik privalumas šiame filme.

Naujausiame Valdo Navasaičio kūrinyje fiksuojamas Lietuvos ekonominio augimo laikais prasigyvenusių miestiečių pasaulis, jų aplinka. Taikliausiai juos įvardina filme pasirodantis Dailininkas sakydamas, jog „tapo paveikslus miesčionims“. Architektas, prabangiai įsirengęs madingą „loftą“ bei pragyvenantis iš savo profesijos, filme ištaria žodžius, kurie, manau, ekonominės krizės akivaizdoje taps šio laikotarpio žmones apibūdinančiais žodžiais - „statosi visi kaip išprotėję“.

Galima sakyti, jog filmo režisieriui pačiam nė nenumatant, filmas „Perpetuum mobile“ tapo tam tikrą Lietuvos „gyvenimo atkarpą“ liudijančiu dokumentu.

Filmo "Perpetuum mobile" kadruose - aktoriai Dainius Gavenonis, Julija Goyd, Viktorija Kuodytė, Jurijus Smoriginas, Ramūnas Cicėnas.