Po premjeros. Su vilko ženklu

Raudono vilko staugsmas – pirmasis Juliaus Zizo filmo „Vilkas“ ženklas. Tų ženklų daug, nes per 22 minutes surišamas dviejų J.Meko novelių siužetas. Tačiau sumezgamas keistu, palaidu būdu – su spalvų – raudona-juoda-pilka – inversijomis ir vaizdo pertrūkiais, kuriuose skamba tik garsas – nostalgiška muzika ar šūvių pliūpsniai. Neįprastas montažas trumpametražį filmą padaro gana neįprastą ir suvokimui. Ne tik todėl, kad laukiama kino pasakojimo – nuo to naujasis lietuvių kinas jau atpratino, bet ir dėl to, kad visus filmo epizodus ir metaforiškas figūras reikia sudėlioti į tam tikrą koncepciją. Visada bus žiūrovų, kurie nenori tuo užsiimti, arba jiems šis epizodų ir protarpių dėlionės menas netinka. Tačiau ir pasitelkus filme įrašytą užuominą, kad tarp žvėries ir žmogaus nėra didelio skirtumo, visgi ieškai, kaip pavyko ją kinematografiškai atskleisti, o čia jau nuomonių gali būti visokių.

Vieniems pasirodys, kad filmo dramaturgija nesuvaldyta, kitiems – kad čia tokia džiazinė struktūra. Neatsitiktinai premjeros metu „Skalvijoje“ Dalius Naujokaitis su draugais iš Niujorko grojo džiazą, nuolat keisdamas instrumentus. Filme garso maža: viską turi suvienyti siužetas ar veikėjas. Pastarasis iš tikrųjų yra – paslaptingas persekiojamasis, kurį vaidina dailininkas Augustas Varkalis, kartais atleisdamas vadžias savo temperamentui. Bėga ir bėga per mišką, kartu su krentančiais lapais, iki pirmųjų snaigių. Operatoriaus Vlado Naudžiaus kamera ne tik lydi šį personažą, bet paverčia jo vienatvę pilnatve. Įspūdingas apverstos į dangų žolės vaizdas. Žolių vinguriavimas tėkmėje, medžiai žemu rakursu – jau įprastesni kine dalykai, gal net užuominos, jeigu ne citatos. Kraujo dėmė ir vabzdys delne – lyg L.Bunuelio „Andalūzijos šuns“ kadras. Toliau sekanti kankinimų scena su žioruojančia ugnimi ir visokiais įnagiais baisesnė už vilko staugsmą, bet čia paleidžiama žvali muzika. Užuomina į mūsišką totalitarizmą, kuris mėgdavo tokiu būdu užmaskuoti kančią? Laiko požymiai pakankamai aptakūs, kad primintų žmogaus-žvėries nubudimą bet kur praeityje, o gal ir ateityje. It kulkosvaidis tarška rašomoji mašinėlė, valdžios žmogus Artūras Jevdokimovas su sekretore maukia brendį, o paskui šnekasi apie vilko medžioklę: reikia nušauti, o ne gaudyti. Kam tas vilkas reikalingas?

Surinkti ir apginkluoti kaimiečiai maukia brendį, bet iš butelio ir kvatoja, kai A.Varkalis jau guli jiems po kojomis. Lyg pokario laikais, kai miškuose buvo vyrų vasara ir niekas nenorėjo mirti. Užuomina į sceną žemu rakursu, kur visų baimę keičia juokas, nes Aitvaro nebėra? A.Jevdokimovas lyg parodijuoja A.Šurnos valdišką vaidmenį, mosikuodamas prieš vyrus buteliuku. Plakatišku parimusio ant šautuvo kaimiečio vaizdu ir baigiamas filmas. Panašus lietuviško kino plakatas iš tikrųjų buvo. Tačiau čia tik lietuviško kino prisiminimai. J.Zizas išaugęs visai kitoje, niujorkietiško avangardo terpėje, todėl jam svarbiau kino vizija ir jos magija. Yra daug tiesioginių žmogaus-vilko prisiminimų-vizijų, kurias lydi šūvių tratėjimas. Lyriškiausias, atvirukinis vaizdas – rūke skendintis lietuviškas peizažas. Beveik „neregėta Lietuva“. Šmėkšteli dvi moterys: viena rengiasi, kita nuoga išnyra iš vandens. Pačios mįslingiausios šio filmo būtybės, bet, matyt, turinčios atsverti kankinimų scenos požemiuose šiurpą.

Kur kas sunkiau pastebėti stalu nubėgantį tarakoną po pirmojo A.Jevdokimovo pasirodymo. Bet toliau gyvūnija pasirodo nuosekliai: skruzdėlės, žaltys, piktai skalijantys vilkšuniai. Studentai per aptarimą manęs vis klausinėjo, kokiai gyvūnų klasei priskirti žmogų traukinio tualete, kuris nieko negirdi: nei A.Jevdokimovo „gundymų“ už kadro, nei tuo labiau A.Varkalio pasirodymo už lango. Tikrasis nusikaltėlis? Ar tik abejingasis, kokių daug filmo finale? Tikriau sakant, man teko ne vaidinti, o tik pabūti kažkuriuo iš jų. Tik dabar pastebiu: dialogai nėra stiprioji filmo pusė, nebent kiek išplečia informacijos lauką. Visa šio įmantrokai sustruktūruoto filmo stiprybė – vaizdų tėkmė ir jai pavaldūs personažai. Visi kaip vienas – šiek tiek vilkai, o kartais – ir šaltakraujai vampyrai.