Po premjeros. Kas suras nuotaką?

Kažkuriuo metu, vaikystėje, valstybinė televizija kone reguliariai rodydavo „Kupiškėnų vestuves“. Suaugusiems patiko jas žiūrėti, nors vaiko sąmonėje susidėliojusi recenzija buvo trumpa: „filmas, apie virkaujančią tautiniais rūbais aprengtą nuotaką, besilinksminančius svečius ir liaudies dainas, kurių „tikram“ gyvenime niekas nebedainuoja“. „Tikram“ gyvenime šventės vyko paprasčiau – prie ilgo didelio stalo susėsdavo svečiai, valgydavo ir gerdavo, - gerdavo ir valgydavo, sakydami nesibaigiančias kalbas ir pamokymus jaunavedžiams, kol galų gale, - pavalgę ir atsigėrę, imdavo krėsti kvailystes, apie kurias dažnas vėliau gal net nenorėdavo prisiminti... Betgi viską kruopščiai dokumentuojantieji vestuvių fotografai ir operatoriai netrukus pateikdavo juostoje užfiksuotus „įkalčius“. Apie balton suknelėn įvilktą nuotaką, kuri neverkia net tada, kai ant liaunutės medžio šakos kariamas piršlys; apie tuzinus pabrolių ir pamergių, šokančių trypiančių pagal kokius nors „labai madingus“ šlagerius; apie sienas ar grindis nusprendusius paremti „mielus svetelius“, iš to linksmumo ar širdperšos padauginusius ugninio vandens; apie...- et, maža ko neprifilmuodavo tie vestuvių operatoriai! Neįtardami, kad laikas, galbūt atsitiktinius, ant linkstančių kojų vos besilaikant ir drebančiom rankom užfiksuotus kadrus pavers tam tikra verte, liudijimu to, kas nuolat ir nepaliaujamai keičia savo formą, nors turinys galbūt išlieka vis tas pats.

Tie spontaniški ar tik saviveikliškai režisuoti realybės momentai, surinkti iš privačių kolekcijų ir panaudojami Audriaus Stonio filme “Keturi žingsniai” tampa nuoroda į konkretų laikmetį, žymintį 1961, 1972, 1983 metus. Tris chronologiška seka dėliojamas noveles keičia ketvirta, paneigianti laukiamą ir tarsi savaime nuspėjamą medžiagos dėstymą. Šuolis į dabartį išsiskiria autorinės pozicijos pasirinkimu ir grįžimu vėl prie to paties netobulo ir menko žmogaus, bet kokiais būdais ir nors trumpam besistengiančio pamiršti savo būties laikinumą. Filosofinės įžvalgos, vengiant publicistikoje naudojamų kultūrinių, socialinių papročių kaitos apibrėžimų ir žurnalistinio schematizavimo, etnografinį tyrimą lyg ir pretenduoja praplėsti daug gilesniu, žmogiškosios prigimties klodus užčiuopiančiu pažinimu. Tačiau vestuvinėse apeigose, palydimose įvairiausių linksmybių, šėliojimų ar pagėrimų, fiksuojamų kronikose ar operatoriaus Audriaus Kemežio kamera, metamorfozių nedaug, - jos yra daugiau numanomos, galbūt tuose pačiuose publicistiniuose ar istoriniuose straipsniuose išskaitytos nei kine pamatytos. Išoriniai atributai vidinį virsmą paslepia it kokią pavogtą nuotaką, kurią kažin ar kas suras.