Filmo “Balkonas” DVD: herojų prototipams filmas-siurprizas tapo ypatinga kelione į vaikystę
Prieš naujametines šventes Skalvijos kino centre pristatyti dviejų lietuviškų Giedrės 
Beinoriūtės filmų “Balkonas” ir “Gyveno Senelis ir Bobutė” DVDį.
Giedrės Beinoriūtės filmas „Gyveno senelis ir bobutė“ nepaprastai brangus pačiai režisierei. „Šis filmas yra apie visų mūsų istoriją, nors ir nelinksmą. Kol kas labai mažai žmonių turėjo galimybę jį pamatyti, todėl išties džiaugiuosi jo DVD pasirodymu“, - sakė Giedrė Beinoriūtė.
2007 – aisiais visuomenei pristatytas filmas „Gyveno senelis ir bobutė“ – dokumentinis-animacinis filmas apie režisierės senelius, sovietmečiu ištremtus į Sibirą. Skaudus Lietuvos istorijos etapas pasakojamas labai asmeniškai, be pykčio, su švelnia ironija, pasitelkiant pasakos žanrą. Filmas sukurtas naudojant fotografijas iš asmeninio archyvo, animacinius ir kino kronikų intarpus. Istorijos pasakotoja – maža mergaitė, kuri savaip supranta ir įsivaizduoja anų metų įvykius.
Vos spėjęs pasirodyti, filmas „Gyveno senelis ir bobutė“ sulaukė ypatingo dėmesio iš įvairių Lietuvos ir užsienio organizacijų bei institucijų, jam suteikta eilė apdovanojimų ir prizų. „Šviežiausias“ jų – antroji premija ką tik pasibaigusiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.
Didelio populiarumo sulaukęs lietuviškas filmas “Balkonas” visuomenei buvo pristatytas spalio mėnesį. Gvildenantis vienuolikamečių vaikų – Emilijos (Elzbietos Degutytės) ir Rolano (Karolio Savickio) – tarpusavio santykius bei taikliai perteikiantis tipinės sovietmečio jaunos šeimos gyvenimą, filmas žiūrovus pakerėjo istorijos paprastumu ir aktualumu bet kuriam laikmečiui, nepašykštėjo ir nostalgiškų prisiminimų.
Filmą pradėjus rodyti įvairiuose Lietuvos miestuose, Karolis ir Elzbieta jau ėjo į mokyklą, bet kiekvieno jų gyvenime įvyko šiokių tokių permainų. Jiedu su filmavimo grupe aplankė net keturis miestus, dalyvavo filmo pristatymuose ir spaudos konferencijose, dalijo interviu. „Dalinti interviu man visai patiko, tik vienas minusas toks, jog visi klausimai buvo tokie patys. Dažniausiai klausdavo, kas man labiausiai įsiminė filme, o aš norėdavau atsakyti ką nors kita, tačiau ne kažin ką prisimindavau, tai vis apie tuos nepatikusius senoviškus rūbus pasakodavau“, - neslėpė apmaudo Karolis. Elzbieta teigia, jog filmas jos gyvenimo labai smarkiai neįtakojo. „Gatvėje niekas neatpažįsta. Tikriausiai dėl to, kad labai pasikeičiau per metus. Bet spalio 16 d. po premjeros "Vingio" kino teatre mane atpažino gal kokie 6 žmonės.“ – šypsodamasi sakė Elzbieta Degutytė, nominuota geriausio naujoko kine titului „Pravda“ naujokų apdovanojimuose. Vis tik šiokią tokią įtaką pirmasis vaidmuo Elzei padarė. „Iki „Balkono“ maniau, kad būsiu rašytoja, o dabar jau noriu būti aktore“ – prisipažino Elzbieta.
O DVD pristatyme susitikę “Balkono” pagrindiniai herojai ir jų prototipai Rolanas Žekas ir Joana Čižauskaitė dalijosi įspūdžiais.
Joanos Čižauskaitės (filmo herojės Emilijos prototipas) įspūdžiai po filmo pasirodymo
Filmo scenarijus ilgokai gulėjo režisierės stalčiuje, kokios mintys atėjo į galvą sužinojus, kad ruošiamasi filmuoti. Ar sužinojote apie tai pirmoji?
Nežinau kelinta sužinojau, bet pamenu, kad labai apsidžiaugiau. Bet iki tol Giedrės parašytas scenarijus gulėjo ir mano stalčiuje, tarsi seife, kaip archyvinė medžiaga. Kartą mokykloje vaikams vesdama paskaitą, kaip galima iš gyvenimo faktų sukonstruoti scenarijų, ištraukiau ji kaip pavyzdį. Po to pasakiau Giedrei, kad jis mane kažkaip “užkabino”, sakau, gal reiktu ką nors su juo daryti?J Taigi kai ji pasakė, kad darys kiną – pritariau tam visa širdimi.
Sakoma, kad kinas yra apgaulė. Ar žiūrint "Balkoną", buvo toks jausmas?
Kai įsijaučiu i kiną, seku jo istoriją, o jeigu įsijausti nepavyksta, tada jo nežiūriu... Bet “Balkoną” pažiūrėjau visą. ... Man patinka kinas, kuris stengiasi išsiaiškinti tiesą apie žmogų ir jo santykius, kad ir kiek apgaulės ten bebūtų. Bet vaikystėje, kai rodydavo filmus apie karą, žudynes, aš verkdavau, o man tada sakydavo, kad čia gi jie tik vaidina... Bet tai nebūtinai reiškia apgaulę... Nors jie tik vaidino, aš supratau, kad “karas yra blogai”. Bet kai žiūrėdavau filmus apie vampyrus arba siaubo, tada sakiau sau “ai čia tai apgaudinėja”...Tad jei laikytis minties, kad filmas – apgaulė, būtų galima pasakyti – jie vykusiai mane apgavo. Aš patikėjau...
Kuri filmo scena žiūrint sukėlė daugiausiai emocijų, kodėl?
Man visas filmas, kaip viena scena...Bet jei vis tik reiktų atrinkti, tai būtų ”Žuvienės valgymo scena”.
Režisierė sako nenorėjusi daryti biografinio filmo ir rekonstruoti jūsų pasakojimo. Ar kine matėte režisierės, ar savo istoriją?
Kine mačiau vaikystės istoriją ir tikrai negalvojau, ar ji mano, ar Giedrės.... Džiaugiuosi, kad mano istorija buvo pretekstas filmui atsirasti. O filmas tai jau kita istorija. Jei ne Giedrės filmas, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad ši istorija įdomi daugeliui, kad ji graži ir verta dėmesio...
Po filmo premjeros sulaukėte netikėto skambučio. Kas tai buvo?
Nežinau ar visai netikėto... Gal vis tik tikėjausi, kad jei Rolanas filmą pamatys, na nejau jis nenorės pasidalinti įspūdžiais bei savo istorijos versija? Smagu buvo pasikalbėti telefonu – telefonu iki tol nebuvom kalbėję, tik per rozete..
Daugelis žiūrovų norėtų filmo tęsinio. Ar tikroji Jūsų istorija baigėsi ten, kur ir filmo?
Tikroji istorija? Kad filmo pabaiga duoda labai aiškią mintį – kaip tik dabar viskas ir prasidės! Ką veikė jos herojai toliau, galima tik fantazuoti arba laukti filmo tęsinio...
Kas labiausiai nustebino, įsiminė iš susitikimo su Rolanu po 20 metų?
Jo dukra – jai 16 metų, o mums šiek tiek daugiau...
Jūsų dukra vaidina filme. Ką mamai aktorei reiškia matyti dukrą didžiajame ekrane?
Ji ten vaidina? Man atrodo, kad ji ten gyvena!
Rolano Žeko (filmo herojaus Rolano prototipas) įspūdžiai po filmo pasirodymo
Kaip sužinojote apie filmą "Balkonas"? Kas paskatino į jį nueiti?
Apie filmą „ Balkonas“ išgirdau, žiūrėdamas TV anonsą, ir pagalvojau – „kažką primena...“, bet tai neįsirėžė į atmintį. Tačiau vieną vakarą žmona Jūratė pasiūlė nueiti i kino teatrą pažiūrėti filmą, kaip ji teigė, priversiantį patirti šoką... Kadangi savo vaikystės istoriją buvau pasakojęs kelis kartus šeimai, žmona iškart suprato, kad filmas sukurtas pagal mano vaikystės išgyvenimus. Eidamas žiūrėti filmą, nenutuokiau, kokį siurprizą ji man ruošia.
Kurioje filmo vietoje supratote, kad pasakojama "jūsų" istorija?
Bežiūrint filmą, pirmi epizodai man dar nieko „nesakė“, tačiau, išgirdus berniuko prisistatymą „ Mano vardas Rolanas“, širdis pradėjo labiau plakti. Akyse iškilo vaikystės prisiminimai, kurie jau buvo seniai primiršti – mačiau save, savo jau Anapilin išėjusius tėvą, bei močiutę. Atrodė, jog save matau iš „šalies“ – viskas buvo atkartota, kaip buvo iš tikrųjų.
Kokie įspūdžiai liko po filmo peržiūros?
Įspūdis- neapsakomas! Jausmuose vyko sąmyšis. Žinoma, malonu kad kažkas susidomėjo mano vaikystės išgyvenimais, tačiau jaučiausi ir labai sutrikęs, lyg kas būtų prasklaidęs nusėdusias dulkes, kurios slėpė ir nelabai malonius vaikystės atsiminimus bei išgyvenimus. Tačiau buvo keista, kodėl mano vienintelio vardas buvo nepakeistas, nors kitų veikėjų išgalvoti. Ilgai kalbėjausi su savo šeima, aptarinėjome filmą, jį ėjo pažiūrėti ir mano vaikai – septyniolikmetė dukra Kristina bei aštuonmetis sūnus Marijus. Jiems buvo įdomu stebėti savo „tėtį vaikystėje“.
Kas labiausiai nustebino filme?
Filme nustebino pavaizduoti tarybiniai laikai. Labai gerai parinktas butas, netgi tokios pat rozetės, į kurias bespardant kamuolį, dingdavo elektra. Nustebino berniuko, vaidinančio Rolaną, panašumas į mane vaikystėje, lyg aš pats būčiau pasakojęs režisierei apie save. Nustebino pats siužetas – galėjau tiesiog nuspėti įvyksiančius įvykius. Ir visi žmonės, sėdintys aplink, filme galėjo matyti save – tiek daug atsiminimų – vaikų apranga, „sekretai“ visiems kėlė nostalgiją. Dauguma mūsų bendravome per balkoną, belsdavome sieną, kad išgirstų gretimame bute gyvenantis kaimynas. Tas laikotarpis buvo ypatingas , nes jis buvo mūsų vaikystė.
Kuri filmo scena žiūrint sukėlė daugiausiai emocijų, kodėl?
Vienos scenos negalėčiau išskirti, visas filmas buvo įspūdingas, nes tai buvo apie mane, apie mano išgyvenimus, apie mano vaikystę. Po filmo jaučiausi , kaip po šalto dušo. Žmonos siurprizas pavyko.
Kokių priekaištų turite filmo kūrėjams?
Filmas, manau, galėjo būti ilgesnis, nesinorėjo, kad taip greitai baigtųsi „sugrįžimas į vaikystę“ . Beje, tuo metu mes buvome pionieriai, o raudonų kaklaraisčių aktoriai neryšėjo, na, o mano turėtas stereo magnetofonas žymiai geriau skambėjo, nei filme rodytasJ. Nors nesu profesionalas, manau, kad filmas pastatytas gerai, vaikai labai natūraliai vaidino.
Kas paskatino susitikti su Joana po 20 nesimatymo metų?
Pažiūrėjus filmą, pasiskaičius internete, kaip gimė idėja sukurti tokį filmą bei sužinojus, kad tai vaikystės draugė Joana papasakojo savo vaikystės išgyvenimus, kurių dalis buvau ir aš, kilo noras susitikti bei sužinoti, kaip jai sekasi, kaip gyvena jos mažoji sesutė Edita, mama bei tėtis, bei pasidalinti prisiminimais apie smagius nuotykius, vykusius balkone.
Kas labiausiai nustebino, įsiminė iš susitikimo su vaikystės drauge po 20 metų?
Susitikimas įvyko mano namuose, Kaune. Joana atvyko su seserimi Edita, bei savo vaikučiais. Prisiminėm vaikystę, kiemo draugus, pakalbėjom apie tėvus. Mūsų vaikai greitai rado bendrų interesų – pastatė bei parodė mums spektaklį-epizodą iš filmo „Balkonas“, smagiai pasijuokėm iš savo nuotykių. Beje, ir mano dukrai buvo įdomu susitikti Joaną, pasidomėti jos aktorine patirtimi, nes ir ji domisi aktoryste. Kristina lanko Kauno dramos teatro mokyklą „ Mano teatras“, vaidina spektakliuose. Gaila, kad žmona tuo metu dirbo ir negalėjo susipažinti su Joana, nors ji labiausiai ir domėjosi filmo istorija. Labai dėkoju Joanai už prisiminimus, režesierei Giedrei bei filmo kūrybinei grupei už nuostabų filmą, bei neapsakomą įspūdį, nukėlusį į vaikystę.