Atgarsiai. Neišmokta pamoka
Vieno pirmųjų šiais metais kino teatruose pasirodžiusių lietuviškų filmų Giedriaus Zubavičiaus trumpametražio kūrinio „Gėlės“ tema - paaugliai, pardavinėjantys gėles įvairiose Vilniaus vietose.
Idėją filmui režisieriui padiktavo Vilniaus miestas. Gėles miesto gatvėse ar kavinėse
siūlantys paaugliai, galima sakyti, autentiškas „vilnietiškas vaizdas“. Nenuginčijamas filmo „Gėlės“ privalumas yra tai, jog jame matome nemažai nufilmuoto Vilniaus vaizdų. Pastarųjų metų lietuviškuose filmuose, kurių veiksmas vyksta Vilniuje, nufilmuoto Vilniaus - vos vienas kitas kadras, kas yra šiek tiek keista, nes Vilnius – labai kinematografiškas, o lietuviškame kine, kad ir kaip tai rėžtų ausį, dar visiškai neišeksploatuotas. Filme operatoriaus taikliai pagauti Vilniaus vaizdai galėtų padėti išreikšti pagrindinę filmo idėją. Griūvančios ir dažnokai padeginėjamos Šnipiškių medinės lūšnos bei jų fone į dangų besistiebiantys „naujojo Vilniaus“ dangoraižiai – tinkama scena socialinių permainų laikmečiui bei susvetimėjusių kartų konfliktui pavaizduoti. Deja, pradedant žiūrėti filmą labai greitai tenka nusivilti jame papasakota istorija.
Pagrindinis filmo herojus paauglys Dima yra priverstas užsidirbti duoną ne tik sau, bet ir savo tėvams. Paauglių, besiverčiančių gėlių prekyba filme, matome ne vieną. Jų - visa kompanija, „po darbo“ kavinėje susirenkanti išgerti turkiškos arbatos ir „aptarti“ reikalų. Daug apie Dimos draugus, jų socialinę padėtį nesužinome, visas dėmesys filme, neva, skiriamas Dimai. Tačiau taip ir lieka neaišku, koks tas Dimos pasaulis yra iš tikrųjų? Beveik nieko apie jį nesužinome ir apie jį taip pat. Kokie santykiai jo šeimoje? Kokių motyvų vedamas jis ryžtasi sunkiam nusikaltimui? Pagrindinio herojaus psichologinė būsena, tokia, kokią ją matome, atrodo, niekaip negali išprovokuoti toliau filme sekančių dramatiškų įvykių. Atotrūkis tarp vaizduojamo paauglio vidinio pasaulio ir filmo veiksmo yra nepaprastai didelis. Tai, kad matome paauglius, regis, sėkmingai užsidirbančius pragyvenimui gatvėje, dar nereiškia, kad jiems turi kilti noras padegti savo namus ir sunaikinti visa, kas juose yra brangiausio. To nepagrindžia ir filme trumpai šmėkštelėjęs Dimos žaidžiamo kompiuterinio žaidimo kadras. Tai, jog Dima padega savo namus, galų gale niekur nenuveda. Svajonę išskristi lėktuvu pakeičia Dimos „nusileidimas“ nuo aukšto skardžio ir didžiulė laimės (?) šypsena.
Filmo siužetas persodrintas įvykių. Atrodo, kad režisierius į trumpo metražo filmą sudėjo viską, kas jam, berašančiam scenarijų, atėjo į galvą. Filme atsiranda vietos ir erzinančioms, nieko nepasakančioms, tuščioms scenoms, tokioms, kaip pokalbių scenos kavinėje, ar kadras, kuriame filmo autorius vaidina išmaldos prašantį elgetą.
Pažiūrėjus šį filmą lieka labai nemalonus jausmas. Netikrumo? Dirbtinumo? Kažkokios pozos? Neįtikina šis filmas tuo, ką pasakoja, nors labai pasistengta padirbėti ir ties vaizdu, ir ties garsu, paieškota „kinematografinių“ vietų, tačiau scenarijus, apmaudu, mokyklinis, sudėliotas iš visų įmanomų mąstymo stereotipų. Toks jausmas, lyg žiūrėtum kokį nors studijų baigimo darbą, kuriame filmo autorius surinko viską, kas turi būti - gerą operatorių, gerą kompozitorių, tačiau pats pamiršo išmokti pamoką. Kaip bebūtų gaila, tenka konstatuoti, jog graudina ne filme papasakota paauglio ar paauglių gyvenimo istorija, o režisierius, kuris apsimeta, jog jam rūpi ši tema. Ar todėl, kad pasakoja ją taip neprofesionaliai.
