Po "Kino pavasario". Lietuviškos svajos ir nusivylimai

Šiemetinis „Kino pavasaris“ Lietuvos kino programą pavadino „Lietuviškos svajos“. Galėjo pavadinti ir „Lietuviškos neviltys“ , bet čia jau būtų interpretacija. Jos išvengti vis tiek nepavyko, iš anksto suskirstant filmus į premjerinius ir ne. O čia jau ir pats velnias uodegą nusisuktų, nes filmų daug ir visokių, tad nustatyti, kuris ir kur rodytas- nelengva. Susimaišė profesionalus ir mėgėjiškas kinas, debiutai ir prityrusių meistrų filmai. Bet buvo galimybė patiems paskanauti, kas kokią kino košę verda, atitinka žiūrovo ir vertintojo interesus. Sunkiau su programavimo ekonomika. Retas kas veržėsi į penkiolikos minučių seansą. Paslaugus spaudos centras siūlė padėti DVD variantais, bet pusės lietuviškų filmų ir ten neradau.

Vienu žodžiu, su lietuvišku filmų rodymu situacija nesikeičia - jie visur yra lyg šuniui penkta koja.Bet visgi  po vieno filmo apsiverkiau iš džiaugsmo: nustebino režisierius ir aktorius Robertas Šarknickas iš Alytaus. Viskuo - ir kad filmą „Nepalikit, prašau“ lipdė pusantrų metų  su rėmėjų pinigais, ir jo trukme _ valanda ir 22 minutės, ir profesionalių aktorių - Nijolė Lepeškaitė, Ferdinandas Jakšys - pasikvietimu, ir savo kukliu vairuotojo vaidmeniu, o svarbiausia- gyvenimo tiesa ir meile žmonėms. Visa tai seniai išdulkėję iš lietuviško kino per visokias intelektualines konceptualizacijas, tariamą mąslumą, siužetų dirbtinumą ir iš piršto laužiamus įvykius. Žmona Helena, išdirbusi 22 metus internate, net apsiraudojo: tipažai tokia tikri, tarsi būtų iš jos pačios internato, net suknelė, lovų užtiesalai ir pačios girždančios geležinės lovutės lyg iš 1989 metų, kada ir vyksta filmo veiksmas, pavadintas „biografine drama“.

Bet tai ne autobiografija, o mergaitės Emilijos, kurią lanko tik senelis (F. Jakšys), bet ne tėvai, skaudi gyvenimo drama. Kartais sentimentaloka, net banali, bet tikra. Taip ir jauti burnoje gyvenimo kartumą ir baisią kaltę, kad Lietuvoj tūkstančiai vaikų augo ir auga be tėvų meilės. Tada auklytė tampa pasakų princese, nes niekas kitas neužtars ir nepaglostys. Į premjerą buvo susirinkę ir mažieji vaidmenų atlikėjai, ir kūrėjai, bet nebuvo fotografų ir televizijos kamerų. Visi gaudė žvaigždes ir žvaigždėtus filmus. Vaikučiai turbūt pasijuto dar kartą gyvenimo nuskriausti.

Kažkuris laikraštis skambino ir klausė, kur dingo lietuviški filmai apie vaikus ir jaunimą. Štai jie iš „Kino pavasario“: „Balkonas“ (rež.Giedrė Beinoriūtė), „Gėlės“ (rež. Giedrius Zubavičius), „Suaugusi“ (rež. Ramunė Čekuolytė). Gal kartu sudėjus išeitų nauji „Gyvieji didvyriai“? Vargu. Nebent tematika sietų: visur vaikai yra vienaip ar kitaip suvienišėję, priversti patys verstis, kaip išmano. Beveik itališko pokarinio neorealizmo karta, kai gyvenimas vyko gatvėse, jose buvo ir filmuojama. Bet nė vienas nepasiekia tokio vietos ir laiko autentikos įspūdžio, kaip debiutinis „Nepalikit, prašau“.

Greta jo arčiausiai būtų „Balkonas“- gerai nufilmuotas, bet stokojantis konfliktiškumo, jausmų iškrovos. Gal ir alytiškis filmas yra per švelnus, nes gyvenimas internatuose ir anksčiau, ir dabar yra paremtas stipresniojo teise ir vidiniais, už sienų nematomais įstatymais.Šia prasme prancūzų festivalinis filmas „Už sienų“  irgi buvo nebloga pamoka, kaip reikia dokumentiškai provokuoti konfliktines situacijas tarp mokytojo ir mokinių. O kas pavaizduos Lietuvoj likimą tų, kurių tėvai ne iš gero gyvenimo turėjo palikti tėviškę, vaikus patikėję bet kam, kas tik išverda košytės ar nuprausia burną?

Vienas po kito ritasi nauji socialiniai konfliktai- nuoskaudos, pažeminimai, smurtavimai mokyklose, palūžusi vaikų psichinė sveikata, o dabar prisidės dar ir mokslo bei profesijos pasirinkimo pagal kišenę problemos, o kinas tiesiog nespėja, nei vaidybinis, nei dokumentinis. Televizija irgi užimta tik talentų konkursais, nes šitaip puošniau atrodome ir sau, ir pasauliui. Ypač kai ruošiamės kokiai šventai, jubiliejui, ar privalomai masuotei.

Į mūsų dainų šventes kitaip pamėgino pasižiūrėti  režisierius Robertas Levulis dokumentiniame filme „1,2,3...“ Tiesą sakant ne jis pirmasis sugalvojo kitokį šventės vaizdavimą. Dar mūsų kino dokumentikos klasikas Robertas Verba, sukūręs pilnametražį filmą apie dainų šventę, gavo teisę sumontuoti vienos dalies papildą „Šventėn“. Štai tas trumputis filmas šiandien ir yra įdomiausias, nesenstantis taikliomis užkulisių detalėmis, mažyčiais portretavimais, puikiai pritaikyta muzika. Apie R. Levulio filmą to pasakyti negalėčiau, nes jam labiau rūpi videoefektai ir pačio įvykio struktūravimas į kelias dalis, ekraną irgi padalijant į keturis langelius. Jungiamoji grandis – Juozo Šalkausko skaitomas tekstas. Angliškas vertimas kartais visiškai neįskaitomas baltame ekrane, tad vargu ar filmas užsienyje tinkamai atliks informacinę funkciją. Kad pasmagins savo forma- neabejoju. Geriausiai pavyko šokių diena. O įdomiausi veidų pasimaivymai tiesiai į kamerą - filmo pabaigoje, po visų titrų, tačiau tai lyg naujas filmas. Matyt, suderinti savo norus ir užsakovų pageidavimus nebuvo lengva. Panašiai atsitiko ir estų debiutiniamne filme „Tarka“: skamba retos dainos, unikali dainininkė, bet tie jos pasidulkinimai - it iš kito filmo.

Aloyzo Jančoro dokumentinis filmas „Akligatvis“- lyg dar vienas televizijos žygis į Afganistaną. {prieš kelis metus matėme iš reportažų sudurstytą A. Lelkaičio filmą). Kas gi dabar naujo? Ogi beveik nieko, išskyrus išleistus kelionei pinigus. Gyvenimas lenkia mūsų mėginimus suprasti, kas yra tas Afganistanas ir kiek ilgai mes ten būsime. JAV prezidentas užsimojo naujam žygiui. Vadinasi, dar ne kartą šlovinsime ir Lietuvos karius. Išimtis- antrasis pagal aukštį pasaulyje minaretas ir archeologo A. Luchtano pasamprotavimai, kuo buvo Afganistanas mūsų Mindaugo laikais. Gal apie tai ir vertėjo kurti filmą?

Romo Lileiko „Dangaus šešėis“ – sena ir vis kitokia M.K. Čiurlionio tema. LTV ją gvildena cikle laidų „Čiurlionio kodas“. Maskvos televizija jau rodo labai įdomų dešimties filmų ciklą apie N. Gogolį. Iškilios asmenybės vėl pradėjo dominti ekraną. Yra sumanymas sukurti ir filmą apie Vincą Kudirką. R. Lileikio filmas įdomus Čiurlionių šeimos geneze, surinktais unikaliais faktais. Knygų lentynose pasirodė studija apie norvegų dailininko E. Muncho ir Čiurlionio tapybos paraleles.Nauji kontekstai gali paskatinti grįžti prie kadaise nerealizuoto R. Vabalo sumanymo- filmo apie Čiurlionio gyvenimno kelią. Režisierius V. Žalakevičius yra sakęs, kad negalima šiaip su imtis tokios temos. Turi ateiti laikas, pasikeisti kontekstas, subręsti vidinis poreikis eksperimentams.

Dokumentinio filmo „Šokis dykumoje“  režisierė Agnė Marcikevičiūtė nenorėjo ilgai laukti - sudėjo prisiminimus tų, kurie pažinojo Jurgą Ivanauskaitę, jos pačios interviu.Išėjo bevei kaip storulė knyga, pasirodžiusi šiek tiek anksčiau. Tačiau ir gyvenimas, ir kūryba dar gyvai J Ivanauskaitei esant buvo vertinamas įvairiai. Filme jokių konfliktų ar nuomonių įvairovės beveik neliko, išskyrus rašytojos dvikovą su valdžia dėl Tibeto. Čia ji buvo labai nuosekli. Filmo pavadinimas ir šokis kaip simbolis ekrane atrodo kiek atsieti nuo dokumentinių kadrų, perkelia mus į visai kitą stilistiką.

Audriaus Mickevičiaus, žinomo videomenininko, filmas Žmogus- arklys“ kaip tik labai stilistiškai vientisas, bet nuobodokas tiems, kas iš karto supranta, kad žmogaus ir arklio simbiozė - filmo idėja. Šiuo atžvilgiu „Kino pavasaryje“ laimėjo S. Dvorcevojaus pilnametražis filmas „Tulpė“, kur arkliai vaidina antraeilį vaidmenį, bet užtat, kaip verkia sergantis kupranugariukas ar bliauna gimdydamos avys... Čia nėra vienapusiško, priverstinio žmogaus pririšimo prie stepės ir bandos, o tiesiog tokio gyvenimo pasirinkimas ir jo žiaurokas tikroviškumas. Miestas lieka už kadro, kaip amžina pagunda. Bet ar tuo susigundę būname laimingesni?

Dovilės Gasiūnaitės „Šiaurės pavasaris“ apgaulingas savo pusvalandiniu ilgumu: vis lauki, kad filmo vairuotojas įsivels į kokį nors konfliktą. O jis ramiausiai sako, kad buvo pianistas, o dabar vežioja prekes į užsienį Tokių daug. Ir mano sūnus turi istoriko diplomą, o kabina užuolaidas  ištaigiausiems butams. Išlaiko šeimą ir tiki, kad bet koks likimo posūkis yra prasmingas., o darbas- garbingas.Ne visiems gi ant kaktos parašyta, kad bus milijonierius. Niekaip nesupranta ir nesuranda savęs tik Valdo Navasaičio filmo „Perpetuum mobile“  filmo herojai. Kažkur kažką prasuka, apie kažką apsisuka, bet vis be vidinio turinio. Visiška priešingybė jausmingajam R. Šarknicko filmui. Kietai sukaltas filmas atrodo it ledo luitas; žiūrėdamas jį jauti laiko šaltį, bet negali suprasti dėl ko? Gal tai gęstančios Vakarų civilizacijos ir naujo kultūrinio ledynmečio pradžia?

Pakankamai mįslingas ir A. Stonio filmas „Keturi žingsniai“ Kuo tolyn, tuo režisieriaus filmų struktūra sudėtingėja. Čia taip lengvai nepasakysi į kurią pusę teka laikas, bet kad kažką jis ardo ir numarina- akivaizdu. Gera tema pokalbiams apie tautos ir kultūros išlikimą globalinio suniveliavimo laikais. Kai kas nors sako :“Nesispardyk, vis tiek pasaulyje bus tik viena kalba, kultūra ir valdžia“,  tuoj prisimenu per prievartą brukto internacionalo žodžius:“ Visos tautos vieną himną gieda, vieną himną iš visos širdies“.

Kas dar liko? Ogi Oksanos Burajos „Išpažintis“. Labai mėgstu šią režisierę už jos atkaklų kitoniškumą. Ji nuolat kaltinama, kad neturi, ką pasakyti ar fantazuoja tuščioje vietoje su marginaliais herojais. O čia dar sugalvojo pridurti tai, kas neįėjo į ankstesnį filmą. Nesu tikras, kad esame teisūs, ypač dėl pasirinktos tariamo „kvailiojimo „ formos. Anksčiau panašų stilių mėgo kai kurie mūsų videomenininkai, tik jie vis dar ką nors pridurdavo kitomis komunikacijos priemonėmis. Finale režisierė rodo pievoje besiganantį arklį, lyg iš „Ežiuko rūke“ laikų. Kažin ar jos herojų svajonė apie Kretą su ten žmonių tykojančių Minotauru labai daug kuo skiriasi nuo mūsų fantazijų aie Briuselį ar Vašingtoną ? Ar svajonių džiaugsmas yra toks bereikšmis mūsų gyvenime?

Kadrai iš filmų "Suaugusi" (titulinis), "Nepalikit, prašau", "Balkonas", "Dangaus šešėlis", "Išpažintis".