Esė. Pagiriamasis žodis blogam šokoladui

Senokai laukiau progos, kad supažindinčiau tinklalapio skaitytojus su šiuo išmintingu Sankt Peterburgo teatro ir kino kritikės Tatjanos Moskvinos esė. Ilgainiui supratau, kad šio esė proga – kiekviena diena, kai visi mes vienaip ar kitaip susiduriame su pačiu įvairiausiu menu ir nemenu;  netrunkame jį įvertinti. Tad skiriu šį kritikės rašinį visiems kuriantiems ir vertinantiems bei komentuojantiems, visiems premijuotiems kokiomis nors premijomis, jų laukiantiems  ir jas skirstantiems, visiems, linksniuojamiems ir nepastebėtiems publikos.

R. P.

Kartą, tarybinės jaunystės metais, su miela moterų kompanija kukliai atostogavau Rygoje prie jūros. Iš visos mūsų kompanijos stotu ir geranoriškumu išsiskyrė viena jauna operos dainininkė. Ji, linksma ir kalbi, visuomet buvo pasirengusi pasidalinti grožio ir patiekalų receptų paslaptimis. Vienas iš jos receptų pribloškė mane jau savo ekspozicija. Jis prasidėjo taip: „Jeigu kas nors dovanoja blogo šokolado, tai jį galima išvirti ir gausime kažką neįtikėtiną. Reikia paimti...“ Tiesą sakant, neatsimenu, ką reikia paimti. Žiūrėjau į dainininkę ir galvojau, kokia bedugnė skiria mudvi, iki tol taikiai ir draugiškai plepėjusias. Nuo tada, kai baigėsi vaikystė, niekas ir niekada man nedovanojo jokio šokolado – nei gero, nei blogo. Maža to – aš vargu ar sugebėčiau suvokti skirtumą tarp blogo ir gero šokolado. Atskleisiu ir tai, kad jeigu man staiga kas nors padovanotų blogo šokolado, tai aš jo tikrai nevirčiau, o išsaugočiau per amžių amžius. Toks gyvenimo būdas, kai po neskubių ir įmantrių gyvenimo metamorfozių žmogus ryja dovanotą blogą šokoladą, man buvo visai nepasiekiamas – lygiai taip pat, kaip apsilankymas Sandunovo pirčių vyrų skyriuje ar sužieduotuvės su Nikita Michalkovu.

Žodžių junginys „blogas šokoladas“ praturtino mano kamerinį filosofinį žodyną. Juk yra apie ką pagalvoti. Kas daro šokoladą „blogą“ ir kartu neatima iš jo šokolado savybių? Kas yra „blogo“ šokolado egzistavimas – eilinis netobulos būties kluptelėjimas ar būtinas laiptelis kokybės hierarchijoje? Ar įmanomas „geras šokoladas“ be „blogo“? Ir kur ta riba, kai baigiasi imanentinės „blogo šokolado“ savybės, o mes atsiduriame abejonių erdvėje ir piktinamės: „Tai apskritai ne šokoladas!“ Kaip visa tai svarbu suprasti svarstant apie meną, kuris ir yra „geras šokoladas“, „blogas šokoladas“ ir „apskritai ne šokoladas“.

Į šį apgaulingą skirtumų ir svarstymų voratinklį patekau dar būdama vienuolikos. Lemtingą vaidmenį šia prasme suvaidino bendras SSSR ir Rumunijos filmas „Jūros dainos“, tas, kuriame Danas Spataru šauniai stūgavo: „Nuo aušros iki aušros, nuo tamsos iki tamsos apie meilę kalbėk, dainuok, gitaros styga.“ Kiekvieną dieną iki pat tos baisios valandos, kai pažiūrėjau „Jūros dainas“, aš vaikščiojau į „Planetos“ kino teatrą, kur viską žiūrėjau tiek kartų, kiek rodė. Savajame šizofreniškame pasaulėlyje buvau laiminga. Ir štai pažiūrėjau „Jūros dainas“. Jį kino teatre rodė ir kitą dieną, ir aš turėjau eiti į „Planetą“ ir ten vėl žiūrėti „Jūros dainas“, ir pirmą kartą gyvenime pagalvojau, kad to filmo žiūrėti nebenoriu. Man šovė į galvą baisi mintis. Aš supratau, kad „Jūros dainos“ – blogas filmas. Taip prasidėjo procesas, kuriam pasibaigus patekau į žurnalo „Iskusstvo kino“ puslapius. Pradėjau skirti blogą kiną, gerą kiną ir apskritai ne kiną. Nugrimzdau į aristokratizmą, išdidumą ir polemiką. Tai buvo karinga ir nuostabi mano gyvenimo epocha. Nuolat reikalavau iš meno „gero šokolado“ ir atstumdavau „blogą“. Protas triumfavo. Siela priėjo akligatvį.

Išėjimą iš šio akligatvio prieš kelerius metus pasiūlė mano mylimas režisierius Timas Burtonas filme „Edas Vudas“. Šiame žavingame kūrinyje kalbama apie likimą režisieriaus, kuris buvo pripažintas Holivude pačiu blogiausiu visų laikų ir tautų režisieriumi. (O! Savimi pasitikintys amerikiečiai! Jiems reiktų pamatyti eilinę aštuntojo dešimtmečio „Mosfilmo“ ar „Lenfilmo“ produkciją!) Edas Woodas – priekvailis, kurio galvoje velniai žino kas darosi. Visa, ką jis daro, verta pajuokos. Tai pilnas gyvenimo džiaugsmo nesusipratėlis, chroniškas nevykėlis, pamišęs dėl saviraiškos. Jį supa tokie pat draugeliai – senutėlis Drakulos vaidmens atlikėjas, kuris merdėja išsekęs nuo narkotikų, pranašas, kuriam nė karto nepasisekė ką nors išpranašauti, nevykėlė siaubo programų televizijoje vedėja... vieni griuvenos ir kvailiai. Ir jie, pagal Burtoną, žavingi! Jiems nežinomas sėkmės nuodas, jie yra pajuokos objektai, patiria nesėkmes, liūdni vaikšto gatvėmis, apmaudžiai verkia, yra beginkliai ir labai mieli. Filmo finale Edas Woodas kalbasi su Orsonu Wellesu, kurį atsitiktinai sutinka kavinėje. Juodu kalba apie tai, kaip sunku režisieriui gyventi, ir supranta vienas kitą. Pirmas režisierius kalbasi su paskutiniuoju kaip lygus su lygiu, ir tai pritrenkiančiai tikslu. Nėra Edo Woodo be Orsono Welleso, bet nėra ir velesų be vudų. Nėra gero šokolado be blogo šokolado.

Man teko rengti nemažai žurnalų ir straipsnių rinkinių. Kiekvieną jų turi sudaryti du trys puikūs straipsniai, padori pagrindinė masė ir – būtinai! – kelios blogos medžiagos. Be jų puikieji uždus, o pagrindinės masės lygis neišryškės. Matyt, objektų formomis judanti mintis būtinai turi užkliūti už skirtybių, nelygumų, kitokių kliūčių. Mes nesutverti stebėti nenutrūkstantį „gero“ srautą. Tai greičiausiai būtų nepakeliama. Todėl meno tobulumo siekis pagirtinas, bet įtartinas. Gal iš tiesų reiktų rūpintis „gero“ ir „blogo“ proporcijomis ir suprasti, kad „bloga“ turi pačią švenčiausią neliečiamą teisę būti.

Ar susimąstėte, kodėl net patiems griežčiausiems ir priekabiausiems teatrų trupių vadovams niekada nepavyksta suburti trupės tik iš gerų aktorių? Visuomet yra kažkas, turintis teisę ir svarų pagrindą būti tyliai tituluojamas „blogu aktoriumi“. Jis nekviečia mūsų į pasimatymą su grožiu. Jo meistriškumo briaunos nespindi. Kai jis pasirodo, nesigirdi susižavėjimo atodūsių, atvirkščiai, žiūrovas pradeda domėtis šokoladiniais saldainiais traškančiuose popierėliuose ir mąsto apie paslaptingą dalyką – o kas gi parašyta programėlėje? Kam jis reikalingas, tas liūdnojo vaizdo riteris, „blogas aktorius“? Ogi tam, kad mes aiškiai pamatytumėme, kokie geri yra kiti. Tai – jo misija. Tą misiją ant jo pečių užkrovė amžina įvairovės idėja ir skirtybių dvasia. Ko gero, kiekviena sėkminga žmonijos veiklos sritis turi savo „blogo“ kvotą, kuri, jeigu neperžengia nustatytų ribų, yra visiškai nepavojinga. Tarkim, šeši septyni blogi aktoriai trupėje, kurioje yra dvidešimt normalių aktorių ir septyni aštuoni stambūs talentai, – normalu. Bet štai visa trupė iš blogų aktorių, kurie laiko save gerais ir kruopščiai puoselėja šį įsitikinimą, – bėda. Ir bėda todėl, kad į nekaltą skirtybių žaidimą įsipainiojo seniai žinoma grėsminga kažkieno su kažkuo kova, kurią mes vadiname gėrio ir blogio kova ir apie kurią vien dėl nuvalkioto apibūdinimo girdėti nebenorime.

Blogis nori mums įteigti, kad jis viso labo blogas šokoladas, būtinas ir natūralus gėrio papildas. Atsimenate Volando argumentą, kurį jis pateikia Matui Leviui: tu nori atimti iš planetos šešėlį, nes sieki gėrėtis absoliučia šviesa. Levis kvailas ir negali paprieštarauti. Bet vadinamasis blogis – toli gražu ne šešėlis. Šešėlis nepakeičia ir nesuryja šviesos, neiškreipia dalykų, ant kurių krenta, esmės, jis nepajėgus sunaikinti šviesos šaltinio. Šešėlis nesavarankiškas, priklausomas, lengvas ir nekaltas. Toks pat nekaltas, kaip grafo Chvostovo kūriniai Puškino ir Žukovskio epochos metu, kaip aktorius N.N. šalia Smoktunovskio, Luspekajevo ir Kopeliano, kaip silpnas straipsnis žurnale, kuriame yra keli puikūs rašiniai. Padovanojo jums blogo šokolado, jūs pabandėte ir supratote, kad kakavos pupelių jame mažiau nei penkiasdešimt procentų, cukraus per daug, riešutai nevykusiai suderinti, – ir pamiršote. O štai jeigu jūs atsikandote šokolado ir apsinuodijote, tai jau pasikėsinimas į jūsų gyvybę. Grafomanas, apimtas rudeninio nuobodulio vasarnamyje ir rašinėjantis eilėraštukus, – Feto ir Turgenevo šešėlis. Banditai, teisiantys ir susidorojantys, ryjantys būties gėrybes – tokie buvo dauguma tarybinių rašytojų – neturi teisės vadintis „blogais“ ir pretenduoti į šventą „grafomano“ vardą. Blogas rašytojas turi būti tylus, liūdnas, mielas, nerangus, beprotiškas, kaip Edas Woodas. Blogas meno veikėjas – skirtybių misionierius, jis privalo nuolankiai nešti savo naštą ir blogai daryti tai, ką kiti daro gerai, nes jis neturi talento, bet meilė kūrybai jam kažkokiu apgaulės būdu įskiepyta. Blogasis turi stengtis, darbuotis, gerti karčiąją, piniginėje saugoti susitrynusią recenziją, kurioje parašyta, kad „atvažiavo artistas X ir vaidino prastai“ – kaip nemirtingas Arkaška Sčiastlivcevas iš Ostrovskio „Miško“. Štai kur tikras himnas blogo meno esmei!

Norisi reabilituoti tikrą blogį, būtiną, kad atskirtum gerus dalykus, norisi atiduoti duoklę jo darbininkams ir kankiniams – atitverti šią šventą ir nekaltą sritį tiek nuo banditizmo ir plėšikavimo mene, tiek ir nuo meno, kaip fakto, nebuvimo. Reikia užsitarnauti teisę vadintis garbingu blogo kūrinio vardu. Kad sukurtum tikrą, sąžiningą ir kūrybišką blogą kūrinį, reikia eikvotis. Ir nėra ko gėdytis. Taip, blogai. Vaikščiok kaip erelis. Tu turi tam teisę. Vykdai nelengvą tau užkrautą užduotį. Tik, dėl Dievo meilės, netvirtink, kad tai yra gerai.

Kur šiandien galima išgirsti tikrai blogą dainavimą? Tiktai garsioje, stiprioje operos trupėje. Blogo dainavimo mėgėjai gali surasti jį Marijos ar Didžiajame teatruose. Bet ne, pavyzdžiui, estradoje, nes joje niekas nedainuoja, suprantate? Žmonės žiopčioja pagal fonogramą. Nėra paties dainavimo fakto. Blogas dainas kartais sukuria Raimondas Paulas. Bet ne Igoris Krutoj. Galbūt Borisui Grebenščikovui krizė. Bet pati krizės idėja svetima dainorėliui Julijanui! Būna, blogą spektaklį sukuria Romanas Viktiukas. Bet tik jau ne Galina Volček...

Prisiminkime jau minėtas „Jūros dainas“: paklauskite, ką jau tokio blogo jos man padarė? Aš susimąsčiau, nuobodžiavau, supratau, kad filmas, kuris nevertas žiūrėti antrą kartą, nėra geras filmas, pradėjau lyginti, skaityti, pastebėti, analizuoti. Aš išviriau man padovanotą blogą šokoladą ir jį panaudojau. Blogas menas ir prajuokina, ir priverčia svarstyti (nepasisekė? netobula? kas būtent? kodėl?).

Meno nebuvimas kūrinyje nejuokina ir neverčia svarstyti. Jis užsiėmęs kitais dalykais. Šviesos naikinimu, stojimu jos vieton.

Vaikystėje dažnai eidavau į Leningrado jaunojo žiūrovo teatrą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ten buvo suburta gana gera trupė, vien „pirmųjų siužetų“ gal dešimtis artistų buvo. Ir buvo vienas aktorius, sakykime, Morkovičius. Tas Morkovičius, anemiškas, su bloga dikcija, be tikro temperamento, aiškaus žavesio, negrakštus, nuobodus, bet gaudavo nedidelius vaidmenis, kruopščiai ir ypač nuobodžiai juos vaidino, recenzentai neparašydavo apie jį nė poros gerų žodžių (na, tik pavardę paminėdavo skliausteliuose: L. Morkovičius, ir viskas, nyku kaip kape). Ir mes, jauni šventojo meno gerbėjai, žavėjomės kitų aktorių talentais ir vis juokėmės iš nelaimingo Morkovičiaus. Neturėjome baisesnio keiksmažodžio kaip Morkovičius. O jis ėjo į sceną, joje vaidino, gėrė savo karčią būties taurę ir buvo sąžiningas, mažas, nežinomas blogas aktorius. Ir kai šiandien matau savimi patenkintas fikcijas, gaunančias apdovanojimus ir prizus, pasipūtusius pašlemėkus, kurie nė nenutuokia, kas yra gerai ir kas yra blogai, nes niekuomet net neuždavė sau tokio klausimo, aš galvoju: mielasis, tolimasis, nuostabusis Morkovičius! Tebūnie lengva tau žemelė, blogas šokolade! Kaip būtų puiku, jeigu tai, kas bloga, turėtų tokį nekaltą, jaudinantį pavidalą! Kaip būtų puiku, jei bloga būtų lyg tyli ir liūdna gerai išauklėta nelabai graži mergina!

Argi aš būčiau tapusi kritike? Būčiau papildžiusi blogų poetų gretas. Tai – tikrai laimė.

Kaip laiku padovanotas blogas šokoladas.

2000

Vertė Rasa Paukštytė

Nuotraukose kadrai iš filmų "Jūros dainos" (titulinis, 1), "Edas Vudas" ir Edas Woodas