Režisierius Audrius Juzėnas: istorijai pajusti reikia drąsos ir vilties

Režisierius Audrius Juzėnas baigė vaidybinio pilnametražio filmo „Ekskursantė“ filmavimo darbus Lietuvoje, liko nufilmuoti Sibiro natūrą. Režisierius jau montuoja filmą ir kartu ieško finansinių galimybių surengti Sibiro ekspediciją. Filmo sukūrimui Kultūros ministerija pernai ir šįmet jau skyrė 2 mln. litų – kvotą, į kurią pagal galiojančias taisykles gali pretenduoti visi pilnametražių vaidybinių filmų kūrėjai ir prodiuseriai. „Ekskursantės“ priešistorė siekia dešimtojo dešimtmečio vidurį. Filmą pagal rašytojos Vandos Juknaitės literatūrinę medžiagą ketino statyti režisierius Gytis Lukšas. Tačiau viskas sustojo ties paruošiamaisiais darbais. Filmui neatsirado pinigų nei Lietuvoje, nei Rusijoje, kurios kinematografininkai tuomet žadėjo finansinę paramą.Vėliau „Ekskursantės“ prodiuseris Algirdas Šemeškevičius pasitelkė į pagalbą publisictą, kino scenaristą Praną Morkų, kuris sukūrė naują originalų scenarijų, o režisuoti filmą pakvietė Audrių Juzėną.

Filme, kalbančiame apie stalinmečio tremtis ir pasakojančiame vienuolikmetės Marijos kelionę iš Sibiro į Lietuvą, išvysime daug garsių rusų ir lietuvių aktorių. Epizodinius vaidmenis sukūrė Nelė Savičenko, Margarita Žiemelytė, Darius Meškauskas, Sergejus Garmašas, Ksenija Rapoport, Raisa Riazanova, Sakalas Uždavinys ir kiti. Pagrindinį mergaitės Marijos vaidmenį vaidina Anastasija Marčenkaitė.

 

Režisierių Audrių Juzėną kalbiname apie būsimą „Ekskursantę“.    

 

- Jūsų kūrybinė biografija prasidėjo šiuolaikiškais filmais - vaidybiniu “Rojuje irgi sninga” ir dokumentika, o tęsiasi dviem istoriniais filmais - “Vilniaus getu” ir “Ekskursante”. Ar ši istoriškumo kryptis sąmoningai pasirinkta? Gal kaltos tam tikros profesinės aplinkybės?

 

- Mano tėvas mano buvo gerbiamas ir neformalus istorijos mokytojas. O jei rimtai kalbėti, tai  praeitis mane traukia kaip magiškas veidrodis, kuriame noromis nenoromis pamatysi dabartį ir ateitį. Deja, dabartis, be kurios, matyt, sunku įsivaizduoti ateitį ir kurioje klampoja Lietuva, manęs netenkina, nei kaip piliečio, nei kaip kūrėjo.

 

Ir laisvas žvilgsnis nuolatos krypsta link kažkada klestėjusios Europoje valstybės pamatų, kurių ženklus matome ir kurie nuolat veikia pasąmonę. Matyt, esu nepagydomai užsikrėtęs romantizmu, kurio dėka Lietuva vis išsikrapšto iš duobės ir atgimsta, nors sakoma, kad Ožiaragiai nepataisomi ir nepagydomi realistai, kitaip tariant juodžemio kurmiai.

 

Visada jaučiau ryšį su mūsų istorija, kokia ji bebūtų. Stengiuosi įminti jos mįsles ar savaip jas iššifruoti retsykiais „pagyvendamas“ praeityje. Kinas, kaip ir rašymas, yra tam puiki tam priemonė. Ypač įdomu, kai pasineri į scenarijų ar ruošiesi filmavimui.  Kai ir girdi, ir matai idealų filmo variantą mažame nieko nekainuojančiame kino teatre - savo vaizduotėje. Deja, jo į DVD neįrašysi, o kai pradedi filmuoti iš tikrųjų, realybė, matuojama pinigais, tave pradeda žudyti...

 

- Prano Morkaus scenarijus ir paprastas, ir kartu labai talpus – jame paliesta daug sovietmečio ir tremties temų. Ar šis scenarijaus aiškumas, rišlumas Jums padeda dirbti? Ar jis šiek tiek nekausto jūsų, kaip filmo autoriaus, laivės?

 

- Pradžioje „vaikščiojau“ aplink kiekvieną scenarijaus sceną, bijodamas ką nors įterpti ar supaprastinti. Bet galop kaip daktaras, kuriam patikėtas ypatingas „pacientas“, imi gyventi su mintimi, kad be įsikišimo neįmanoma jo prikelti gyvenimui. Buvo malonu dėlioti kartu su scenaristu Pranu Morkumi paskutinius štrichus, bandant kažkaip „įžeminti“ lietuvės vienuolikmetės mergaitės išlikimo istoriją Rusijoje, Altajaus krašte, bet visas intencijas ir fantazijas į šalį nubloškia lietuviško kino realybė, apnuodyta pasaulinės finansinės krizės.

 

Ir darbas tampa šokiu su nemylimom kino giltinėmis. Keistas šokis, nemaloniausia, kad norėdamas jį užbaigti, turi sutrumpinti pjūklu „pacientui“ rankas ir kojas... Nes nei mūsų Lietuvoje, nei Suomijoje, nei Vokietijoje ar kaimyninėje Rusijoje (iš vienos šios šalies kino kompanijos kūrėjai dar laukia atsakymo –red. past.) bent jau kol kas nėra šiam kukliam scenarijui istorine tema įgyvendinti reikalingų papildomų pinigų. Tenka tik sapnuot tiesiogine prasme šiaurės natūras, miškus, kalnus ir Sibiro upes... Šiandien reikia tik šiek tiek pinigų, malūnsparnio ir ekspedicijos į tolimą Šiaurę.

 

- Filmą “Ekskursantė” filmuoja garsus ir tarptautinėse kino erdvėse žinomas operatorius Ramūnas Greičius, kuris turi režisieriaus ambicijų – yra sukūręs trumpametražių dokumentinių ir vaidybinių filmų. Ar neankšta filmavimo aikštelėje dviems režisieriams?

 

- Sakau su visa pagarba Ramūnui Greičiui - operatorius yra viso labo patikimas komandos narys, ir tiek.  Tačiau režisieriaus ar operatoriaus ambicijos yra našta kūrybiniam procesui, filmui. Jei to neįmanoma išvengti, geriau kartu nedirbti. Neslėpsiu, buvo visko, matyt dar bus visko, filmas nebaigtas... Ekrane pamatysime tai, ko nusipelnėme ir ko esame verti.

 

- Kaip radote pagrindinio vaidmens Marijos atlikėją -- Anastasiją Marčenkaitę? Kokius reikalavimus jai kėlėte?

 

- Nepakartojamų lietuviškų „Jausmų“ režisierius Almantas Grikevičius, visa širdimi sergantis už šį filmą, nuolat klausdavo manęs, ar jau turime filmo sielą - pagrindinę heroję mergaitę, be kurios ši istorija tiesiog neįmanoma. Jei, neturime – nebus ir filmo. Geriau ir nepradėti jo, net jei ir tektų sugrąžinti ministerijos paramą. Bet vieną kartą šis scenarijus jau nebuvo pradėtas filmuoti - prieš 10 metų. Buvo rengiamasi jį statyti, bet filmavimus atšaukė, nuo projekto nusišalino rusai. Manau, ir Almanto mintys, ir mūsų visų, įsimylėjusių šią istoriją, maldos nutiesė tiltą talentu apdovanotai 11-metei mergaitei link dabar kuriamo mūsų filmo.

 

Po ilgų atrankų, pokalbių ir aktorinių bandymų, galų gale, buvau apsistojęs ties trimis mergaitėmis. Jos visos labai skyrėsi. Buvo tarsi skirtingos Lietuvos istorijos. Anastasija, viena iš jų, tuomet tik pradėjo skleistis savo mažų kolegių tarpe, ir tai greitai pastebėjome. Jos talentą, stebėtą 40 filmavimo dienų, sunku keliais žodžiais apibrėžti, ir kas gi apskritai yra jo matas? Per maža pasakyti, kad kino juosta Anastasiją myli. Ji gimusi būti kino aktore. Tą jaučia, nepaprastai greitai mokosi ir viską supranta. Galvočiau apie naują filmą su ja ir dėl jos, nes ji verta geriausių istorijų ir scenarijų. Tik deja, lietuviškas kinas - permaininga moneta. Viena diena jis gali ir išnykti... Nors nieks netrukdo galvoti apie lietuvišką-vokišką istorija su Anastasija, kol mergaitė nevirto paaugle, mergina ar tiesiog neemigravo...

 

- “Ekskursantė” - filmas, reikalaujantis epochos atkūrimo darbų. Jums tai ne naujiena – jau turėjote patirties su “Vilniaus getu”. Kuo tos patirtys skiriasi? Ar laikas nesunaikino įvairiausių „rakandų“? Kokia apskritai medžiaga naudojotės atkuriant “Ekskursantės” laikmetį?

 

- Na, kuriant „Vilniaus getą“ buvo kažkaip lengviau. Epocha, sunaikinta iki pelenų, ištrinta iš istorijos, prašėsi papasakojama kraujuojančia širdimi, o ne automatų  ar kulkosvaidžio nesibaigiančiu kalenimu Paneriuose. Tai buvo skausminga misija, ypač persikūnijant į šio filmo personažus... Bet tai buvo ranka pasiekiamas Vilniaus getas Vilniuje ir komplikuota, bet vis tik reali 5,8 mln. Lt. kainavusi bendra produkcija su vokiečiais.

 

Prano Morkaus scenarijus ir filmas apie lietuvių tremtį manau skiriasi nuo „Vilniaus geto“ ir prašosi maksimaliai autentiškų natūrų, kurių Lietuvoje, ES narėje, praktiškai jau nebeliko. Tik supjaustyti ir į metalo laužą parduoti garvežiai, seni vagonai, laivai ir į kitas šalis išskraidinti lėktuvai bei renovuoti geležinkeliai, traukinių stotys. Viskas, kas dar rūdimis ir vakar dienos epocha kvepėjo, išnyko veik be pėdsako. Epochą primena tik menki eksponatai muziejuose ir vaiduokliais tapę apleisti griuvėsiai.

 

Atkurti 1948-uosius metus Sibire - neturint pakankamai pinigų, tik foto archyvus,  tik Lietuviškus peizažus, iškirstas girias, statybomis subjaurotą gamtovaizdį bei modernizuotus europinius geležinkelius - šiandien beveik neįmanoma užduotis. Nepaisant visko, filme gana tiksliai epochą atkuria Daivos Petrulytės kostiumai, kuriais žaviuosi. Kur kas sunkesnius uždavinius sprendžia išties labai talentingas kino dailininkas Jurijis Grigarovičius. Istorinės epochos autentiką  pabrėžia rusų kino aktoriai. Jie buvo sužavėti puikaus Prano Morkaus scenarijaus ir sutiko padėti šiam filmui.  

 

- Kokia papildoma literatūra apie tremtį padėjo Jums, kaip režisieriui, įsigyventi į epochos dramatizmą?

 

- Buvau skaitęs ta tema daug ir visko. Ypač pirmais Nepriklausomybės atkūrimo metais. Tėvai puse lūpų daug pasakojo apie kruviną pokarį, ypač kai buvau dar vaikas. Tai kėlė pagarbią baimę miškui ir tamsai. Mano auklė kartą parodė originalią ikikarinę trispalvę, išardytą ir paslėptą gabalais. Pasakė, kad tai tikroji mūsų vėliava. Man ji pasirodė graži. Nors auklė buvo visiškai neraštinga, kumečio duktė, bet mylėjo Lietuvą, taip, kaip mes nebemokam. Tada nesupratau vieno, kodėl tiek kraujo pralieta? Ar tik dėl šios vėliavos?

 

Sovietines nesąmones ir nuasmeninimo politiką savo kailiu patyriau dar vaikų darželyje ir mokykloje, taigi man ta epocha ir kuriamo filmo herojų aplinka žinoma kaip penki pirštai. Tuomet visi gėrė: iš nevilties ar baimės, norėdami prarasti atmintį ar neišsiduoti... Pamenu tą baimę, su kuria gyveno, turbūt, kiekvienas. Nes buvo kaltas, kad yra lietuvis, vadinasi ir fašistas... Prano Morkaus scenarijus - lyg mano vaikystės patirčių tąsa.

 

- Matyt, esate žiūrėjęs nemažai filmų apie stalinmetį. Kokius išskirtumėte? Kokie artimi Jūsų profesinėms nuostatoms?

 

- Mažai mačiau lietuviškų filmų ta tema, nebent latvių, lenkų ar pačių rusų sukurtą kino dokumentiką. Juk rusai patys nuo  stalinizmo labiausiai ir nukentėjo, nors kuo toliau, vis mažiau apie tai kalba. Teisingiau sakyti, kad pasibaigus Boriso Jelcino epochai beveik visai nebekalba. Rusija, imperijos paveldėtoja, nenori prisiimti nepasisekusio komunistinio eksperimento pasekmių. Kam ta našta milžinui su molinėmis kojomis?

 

Jei atvirai, pasaulis dar daug ko nematė... Užtenka prisiminti siaubingingą, man rodos, iki galo nesuvoktą ukrainiečių genocidą, net nustelbiantį ištisus mažesnių tautelių ir tautų perkraustymus, žiaurius trėmimus. Tik ar jie paskutiniai? Dar taip neseniai liepsnojo jau nebeegzistuojanti Tito Jugoslavija, pasaulį apskriejo masinių etninių valymų vaizdai.

 

- Kas kuriant filmą tremties tema buvo sunkiausia ir labiausiai jaudino jus ne tik kaip profesionalą, bet ir kaip žmogų?

 

- Sunkiausia matyt pačiam sau buvo atsakyti, vardan ko tu imiesi kurti šį, o ne kitą filmą. Ir ką tu nori juo pasakyti, šioje įtampų ir netikrumo dėl rytdienos kupinoje planetoje. Mane įtraukė „Ekskursantės“ scenarijus. Tačiau scenarijaus ir būsimo filmo finalas... Aš abejingas sentimentalioms istorijoms, ar filmams, neteikiantiems vilties. Žaviuosi dramaturgija, apverčiančia vertybes ir nutrinančia aiškią ribą tarp gėrio ir blogio... Nors pasitaiko ir retų išimčių...

 

Tad sunkiausia buvo man pagal Prano Morkaus scenarijų surasti priimtiną filmo pabaigą, teikiančią satisfakciją ir žiūrovui, ir man, kaip jo autoriui. Nuoga istorinė tiesa veikiau yra statistika, nei tikroji, žiauri tiesa. Kad ją pajaustum širdimi, reikia mažų mažiausiai drąsos ir vilties... Manau, man pavyko rasti tinkamą finalo sprendimą, matysim, kaip pavyks jį įgyvendinti. Reikia nedaug - neprarasti tikėjimo ir vilties.

 

- Ačiū už atsakymus.

 

Klausinėjo Rasa Paukštytė

 

Nuotraukose – režisierius Audrius Juzėnas, Anastasija Marčenkaitė, Nelė Savičenko, Ramūnas Geičius, Margarita Žiemelytė, Raisa Riazanova, Viktoras Dobronravovas, Sergejus Garmašas. Filmavimo ir repeticijų akimirkos.

 

Nuotraukų autorė Rūta Juzėnienė.