Lauko ekranai. "Jauni. Alkani" dėkoja už tylą

Mokytojų namu kiemelyje Vilniuje įpusėjo programos „Jauni. Alkani“ peržiūros. Trečiadieniais rodomi lietuvių kino kūrėjų pilnametražiai vaidybiniai debiutai – vienintelė nuosekli ir originali nacionalinio kino programa tarp tų, kurios šiuo metu pasklidusios po sostinės kiemus.

Rengėjai žiūrovus į šias peržiūras vilioja ne tik pačiais filmais, bet ir galimybe susitikti su jų autoriais – juos klausinėja jų kolegos, kritikai, kino gerbėjai. 

„Jaunų. Alkanų“ peržiūrose su publika jau bendravo ir savo debiutinį filmą „Rojuje irgi sninga“ aptarė režisierius  Audrius Juzėnas, į žiūrovų ir kolegės Giedrės Beinoriūtės klausimus po filmo „Trys dienos“ atsakinėjo Šarūnas Bartas, debiutą „Ir jis pasakė jums sudie“ pristatė režisierius Andrius Šiuša ir operatorius Algimantas Mikutėnas, legendinių „Jausmų“ filmavimus prisiminė režisierius Algirdas Dausa, kartu su režisieriumi Kristijonu Vildžiūnu apie filmą „Nuomos sutartis“ kalbėjo aktorė Larisa Kalpokaitė .

Apie filmų rodymus netradicinėse erdvėse lfc.lt klausinėja programos „Jauni. Alkani“ sumanytoją  Dagnę Vildžiūnaitę.

Filmus kieme rodote pirmą kartą. Kuo toks  rodymo būdas patrauklus? Kokios problemos ar sunkumai jus lydi?  

Susiduriame ne su problemomis, o su ypatingomis aplinkybėmis, kurias tiesiog būtina numatyti ir joms tinkamai pasiruošti. Pirmoji - orai. Deja, Lietuva niekada netaps, rodos, amžinai saulėtu Viduržemio pakrantės klimatu besimėgaujančia šalimi. Būna – lyja, ir nieko čia nepadarysi. Vienintelis būdas – numatyti alternatyvią erdvę po stogu, kad netektų kaskart atšaukinėti seanso. Mūsų atveju - tai viena iš Mokytojų namų salių.

Kitas dalykas - kaimynystė. Renginys vyksta šalia baro, kurio  lankytojai turi savų planų, nesusijusių su mūsų kino vakarais. Bet ir vėl, jei esi tokias sąlygas numatęs iš anksto, daug kam galima užbėgti už akių. Mes sutarėme su baru, kad trečiadieniais nerezervuotų stalų jubiliejams ir vestuvėms. Pirmą mėnesį visame kieme netgi kabinome plataus su užrašu „Kiną žiūrime tyliai. Ačiū.“. Prieš kiekvieną seansą pakartojame tai žodžiu ir iš anksto padėkojame už tylų kino žiūrėjimą. Taip pat mus gelbėja labai gera įgarsinimo sistema, kuri seanso metu netgi neleidžia gerai susikalbėti – filmo garsas užgožia pašnekesius. Aišku, tam tikras šurmulys išlieka. Paradoksalu netgi tai, kad kuo daugiau žmonių ateina žiūrėti filmo, tuo daugiau šurmulio. Vakarais, kuomet susirinkdavo iki 50 žmonių, kiemelyje tvyrojo mirtina tyla ir filmą galima buvo žiūrėti beveik iš gatvės.

Beje, dar vienas pastebėjimas –tokiose peržiūrose nelengva susikaupti filmui. Sunku pasakyti, kodėl. Gal priežastis ta, kad esame įpratę žiūrėti filmus tamsoje uždarose patalpose. Juk net namie ant „sofkutės“ išsijungiame šviesą. Turi jausti stiprią motyvaciją ir susitelkti žiūrėjimui.

O patrauklu - tas pats baras ir jo gaivūs gėrimai. Atviras dangus virš galvos ir grynas oras. Nemokami seansai. Kažkokia ypatinga atmosfera. Ir gerąja prasme rinktinė publika. Vėlai vakare kino ateina žiūrėti tik tikro jo mėgėjai . Jokių spragėsių ir pasimatymų paskutinėse eilėse.

Vilniuje šiuo metu daug kino renginių lauke, kiemuose. Ar jaučiate konkurenciją? Ar manote, kad jau tapo svarbu sugalvoti originalią programą, o ne tik kliautis netradicine erdve?

Netradicinė erdvė, mano nuomone, nieko negarantuoja. Bandymas pritraukti netradicine erdve įmanomas tik vienkartiniu, vieno vakaro projektu, kai žiūrovas ateina su labai aiškiu tikslu – išbandyti naują erdvę. Bet jei turinys joje nepatrauklus, jis nebesugrįš. O ypač kino žiūrovas. Peržiūrų turinys labai svarbus. Galvodami apie savo programą, turėjome tris kriterijus – neįpareigojanti laisva erdvė, vėlyvas metas ir ypatingas žiūrovas, kurį galima būtų pavadinti jaunu sinefilu. Visi šie trys kriterijai reikalavo, kad programa nebūtų pernelyg „sunki“, bet vis tik išskirtinė ir konceptuali, išlaikanti tam tikrą tęstinumą ir taip susikurianti lojalių žiūrovų ratą. Tam geriausiai tiko lietuviškas kinas su kiek sunkiau paprastam žiūrovui prieinamais filmais. Ir aišku susitikimai su autoriais.

Dėl konkurencijos tikrai nepergyvenam. Gal net džiaugiamės – formuojasi tokių  peržiūrų kultūra. Vilnius šią vasarą tapo tari vienas didelis kino festivalis su keliomis skirtingomis programomis. Teko girdėti, kad vyksta savotiški „undergroundiniai“ seansai, kuomet žmonės tiesiog neša savo DVD grotuvus į kiemus ir susikviečia draugų draugus į savo ilgai kauptų filmų kolekcijų peržiūras. Mano tokie judėjimai patinka. Mūsų išskirtinumas – susitikimai su kūrėjais, kurie pasiteisino dėl visai kitų priežasčių nei tikėjomės. Manau, kad lietuviško kino kūrėjams trūksta dėmesio, viešumo, santykio su auditorija. Nors tai labai mažas lašas didelėje galimybių jūroje, bet vis tiek malonu girdėti nuoširdžius publikos aplodismentus dažnai labai kukliems kino kūrėjams. O kai nuo mūsų scenos kalbėjo Algimantas Mikutėnas, graužiausi, kad neturiu diktofono. Tai buvo geriausia trijų minučių paskaita per visą mano audiovizualinių studijų laiką.

Ar manote, kad filmų rodymas atvirose erdvėse yra rimta alternatyva kino teatrų politikai? Ar visgi vienkartinės akcijos?

Manau, kad tai galėtų tapti gražia vasaros tradicija, bet ne alternatyva. Nes geras kinas reikalauja ypatingų techninių sąlygų, kurias gali garantuoti tik specialiai įrengtos kino salės. Manau, kad vis tik svarbiausiu turi išlikti filmas, o ne kitokia, netradicinė jo žiūrėjimo aplinka. Žiūrėjimo sąlygos ir aplinka turi prisidėti, o ne konkuruoti su pačiu filmu. Bet vasaros ir atvirų renginių išsiilgusiems šiaurinės Europos gyventojams laikinas persikėlimas į atviras erdvės suteikia papildomą motyvaciją ir pozityvų nusiteikimą. Tai reikia išnaudoti – kino ir jo žiūrovų vardan.

Kas programos "Jauni. Alkani" žiurovai. Jaunimas? Atsitiktiniai praeiviai? Studentai?

Didžioji dalis žiūrovų – jaunimas. Sudarinėdami programą, galvojome apie LMTA studentus. Tikėjomės, kad jiems bus įdomu susitikti su vyresnės kartos kolegomis, klausinėti. Gal tai lietuviškas bruožas, bet publika klausimų neužduoda. O ir audiovizualinio meno studentų nelabai daug. Viena vertus – vasara, visi išsibarstę po visą pasaulį. O gal galima tikėtis kad daugelis yra matę didžiąją mūsų siūlomos programos dalį. Nors šiuo klausimu turiu nedaug optimizmo, nes daugelio senesnių lietuviškų kiekvienam žiūrovui prieinamo formato (VHS ar DVD) kopijas pavyko atrasti tik labai netikėtose vietose, pvz. Vilniaus Universiteto Lyčių studijų centre. 

 Ar nemokamos peržiuros garantuoja žiurovų gausą?

Nemanau, bet jau mūsų renginiai to neįrodo. Geras oras ir gera programa – svarbiausia.   

Šį trečiadienį, liepos 22 dieną 21 h 30 min. Mokytojų namų kiemelyje (Vilniaus g. 39/6) kino mėgėjų ir profesionalų laukia debiutinis rež. Algirdo Aramino filmas „Surask mane“ (1967), kurį žiūrovams pristatys kino žinovas filosofas Nerijus Milerius.

Paskutinį liepos trečiadienį, 29 dieną tuo pačiu laiku festivalis kviečia žiūrėti Kristinos Buožytės „Kolekcionierę“ (2008) ir klausyti bei dalyvauti gyvoje režisierės bei psichoanalitiko Tomas Kajoko diskusijoje.

Režisierius ir operatorius Algirdas Araminas ištikimiausiems šios vasaros lauko kino festivalių lankytojams jau turėtų būti pažįstamas. Broliškas festivalis „Kinas mieste. Miestas kine“ pristatė turbūt žymiausią režisieriaus darbą  „Kai aš mažas buvau”, o festivalio „Jauni. Alkani“  repertuare yra net dvi Algirdo Aramino nufilmuotos juostos  - „Svetimi“ (1961, rež. M.Giedrys) ir viena iš festivalį uždarysiančio filmo ,,Gyvieji didvyriai“ (1960) novelių – „Lakštingala“ (rež. B. Bratkauskas).

1967 metais kino ekranus išvydęs kino novelių rinkinys „Surask mane“ - debiutinis savarankiškas pilnametražis kūrėjo darbas, pasakojantis apie ištisus metus ir visą gyvenimą nenutrūkstančius suaugusiųjų ir vaikų santykius bei juos ištinkančias dramas. 

„Į pirmą novelę įterpdami kurčnebylių vaidinamo „Romeo ir Džuljetos“ epizodus, autoriai tarsi pateikia užuominą į pagrindinį jų filmo rūpestį – žmonių tarpusavio supratimą. Ir didelių, ir mažų, tarp kurių nepabrėžiamas tas patyrimo skirtumas – visi taip pat nusivilia, kenčia, atranda. Filme formuojasi režisieriaus A.Aramino specifinis poetiškas stilius, vėliau pasireikšiąs ir stipriau,“ – rašė kino kritikas Saulius Macaitis pristatydamas debiutinį kūrėjo darbą Lietuvos filmų centro internetinės svetainės (www.lfc.lt) lankytojams.Žiūrint filmą šiandieniniame Lietuvos kinematografo kontekste kylančiomis mintimis prieš kino seansą dalinsis aktyviai kinu besidomintis filosofas Nerijus Milerius.

O paskutinį liepos trečiadienį festivalis pakvies žiūrėti pirmąjį oficialiai geriausiu metų filmu pripažintą  režisierės Kristinos Buožytės debiutinį pilno metro darbą „Kolekcionierė“, kurį susirinkusiems pristatys netikėtas, bet atviras ir intriguojantis psichoanalitiko Tomo Kajoko ir kūrėjos pašnekesys.

Žurnalistas Artūras Račas savo asmeninėje internetinėje svetainėje rašo -  „Kolekcionierė” neišnyksta. Jau praėjo kelios valandos, o vis dar ieškau atsakymo: kodėl kartais kolekcionuojame emocijas (tiesas, nuomones ir t.t.) bet jų nerodome, kodėl laikome jas progoms, televizijų ekranams, o ne dalinamės.“ Vasaros kino festivalis „Jauni. Alkani“ pritariamai linkčioja ir toliau kviečia dalintis. Geru kinu, vertingomis patirtimis, atviromis nuomonėmis. Trečiadieniais Vilniaus mokytojų namų kieme nėra triukšmo. Tik kinas ir pokalbiai apie jį.

Nuotraukose - susitikimo su Šarūnu Bartu akimirka; klausinėja Giedrė Beinoriūtė (1), kadrai iš filmų "Surask mane" (2), "Kolekcionierė" (3).