Kino dirbtuvės. Kinas mano mokytojas, nepasakyti Meilė
2009 m. liepos 19 – 26 d. Klaipėdos ir Kauno krikščioniško kino vadovai Virginija Martusevičienė ir Ramūnas Aušrotas sukvietė besidominčius kino meno ir tikėjimo sinteze į Pakutuvėnus (Kretingos raj.), Kino akademiją ,,Šventųjų gyvenimai“. Pranciškonas Tėvas Gediminas sudarė puikias technines galimybes visą savaitę žiūrėti kiną didžiuliame Pakūtos angare. Anot visą savaitę stovykloje praleidusios režisierės ir kino pedagogės Inesos Kurklietytės, apie tokias galimybes Vilniaus kinematografininkai tegali pasvajoti.
I dalis
Nauja diena, nauja savaitė. Krikščioniško KINO akademija - KINO žiūrėjimo, KINO 
mąstymo, KINO pritaikymo savo gyvenime stovykla. Žvilgtelnu į šios vasaros savo keliones ir ne visada suprantu, kas režisierius šio filmo – aš, Dievulis ar tik mano asmeninis užsispyrimas kuo daugiau aprėpti pasaulio. Einu intuityviai, lyg kitaip nemokėčiau. O gal tik taip jaučiuosi dabar ir čia, Pakutuvėnuose , tarsi būčiau traukiama virvės, galinčios bet kada mano delne suplonėti iki plono siūlelio, pjaunančio delną, - nematomo, bet nenutrūkstančio.
Visą savaitę žiūrėsime kiną apie šventųjų gyvenimus. Patirsime, apmąstysime šventėjimo ( koks svetimas žodis kasdienybėje) pamokas. Turėtų būti sunku, turėtų skaudėti, pasiruoškite tam, kitaip nėra prasmės, - sako stovyklos kino kūrybinių dirbtuvių vadovė I. Kurklietytė. Prieš pat atvažiuojant į stovyklą kaime nuslydau nuo šlapių lauko laiptų prie namo. Nuo savyje iš naujo atsivėrusio (atverto) pasipūtimo, nekantrybės, lytiškumo, nemeilės gali tekti žymiai skaudžiau kristi nei nuo metalinių kopėčių draugės kaime.
Tolimas planas (paning). Vidurvasario savaitė Pakutuvėnuose, Kretingos rajone, pranciškonų parapijoje, Minijos draustinyje, kur barzdotas Vaclovas tempia karutį su dviem vandens bambaliais per šlapią lauką, o dangus, kuris anot režisierės Janinos Lapinskaitės Pakūtoje apsilankusios pirmadienio vakarą, yra vienas iškalbingiausių vaizdinių kine, ritasi kukuliniais debesų kalnais. Palapinių nedaug, apie septyniolika. Žmonės įvairaus amžiaus – pagyvenę, vidutinio amžiaus, keli jaunuoliai, gal virš trisdešimt dalyvių, pasirengusių kristi nuo savųjų kopėčių. Vakarais į kino meistrų vakarus susirenka žiūrovai iš Klaipėdos, Kretingos, Salantų, Plungės. Juk pati aukščiausia kinematografijos kultūra pristatoma ne Vilniuje ar kitame didmiestyje, bet visai šalia, dideliame prie miško prsiglaudusiame pranciškonų angare, į kurio stogą visą antradienio pusdienį, o ir kitomis dienomis, plakasi stiprūs lietaus botagai, o (čia jau prasideda vidutinis vaizdo planas)...
Vidutinis planas (priartinimas - zooming). ... o Tėvas Gediminas stambiais žingsniais matuoja angaro metrus tarp garso, vaizdo aparatūros ir valdymo pulto. Ir dar tas vėjas už langų medžių viršūnėmis leidžiasi iki pat smilgų galvučių tarsi iš A. Tarkovskio ,,Veidrodžio“ stiprus Dvasios dvelkimas. Prieš pradedant žiūrėti kiekvieną filmą, buvo padaromos teologinė ir kinematografinė įžvalgos, kurios tarsi kino durų rankenos, nuspaudus žemyn, leisdavo pro mažesnį ar didesnį plyšį, pažvelgti į šiandienos Šventojo refleksiją bei pasirinktų kinematografinių priemonių subtilumus.
Vėją filmuoju akimis, - vidutiniu planu, kad nenudegintų, kad paliestų.
Stambus planas (close-up). Jo nėra daug, išskyrus filmus. Filmai apie 
šventuosius, ar jie būtų istoriniai, ar hagiografiniai, ar dvasinė Šventojo gyvenimo interpretacija turi papasakoti apie vidinę žmogaus realybę, todėl stambus planas tarsi šventojo sieloje būtų įmontuotas zumas, pritraukiantis jo kančią, džiaugsmą, abejonę, meilę. Geriausi filmai visada yra stambus planas, - prieini arti, leidiesi į mąstymą apie savo sąžinę, moralę, santykį su šeima, draugais, bažnyčia, kolegomis. Toks tai stovyklos stambus planas.
Kauno Krikščioniško kino klubo vadovas, sudarinėjęs kino stovyklos Pakutuvėnuose programą, Ramūnas Aušrotas, atrinkdamas filmus stovyklai ir juos grupuodamas, kiekvienai savaitės dienai suteikė kryptį: gailestingumas, tikėjimo liudijimas šiandien, mažutėlių tikėjimas, pransiškoniškas dvasingumas ir t.t. Tema ,,Šventųjų gyvenimai“ neleido labai plačiai rinktis – filmų apie šventuosius nėra daug. Norint suderinti kinematografinę bei religinės informacijos kokybes, pasirinkimas dar labiau susiaurėja. Turbūt, daugiausia filmų yra sukurta apie bažnyčios charizmatinę asmenybę, savo pažiūromis patrauklią ir šiandien, - Šv. Pranciškų. Ramūnas pasirinko italų režsieriaus Roberto Rossellini 1950 m. filmą ,,Pranciškus, Dievo kvailelis“. Puikus pokario filmas, pakeliantis dvasią ir suteiktis optimistinę žiūrą į gyvenimo sunkumus ir nepriteklius. Ne purvas ir alkis yra gyvenimo valdovai, bet džiaugsmas ir ramybė. Du dalykai, kurių labiausiai pasigendu savo ir kitų sielose. Kai žmogus turi vidinę ramybę, jis yra tarsi tikro džiaugsmo vandenynas, prie kurio visiems gera būti. Įstrigo viena scena iš filmo. Pranciškus su vienu mokiniu eina per purvyno dykrą. Lyja. Pranciškus nori parodyti mokiniui, kas yra tikrasis džiaugsmas. Prieina didelį namą tarsi tvirtovę, beldžiasi. Atidaro piktas šeimininkas ir pavaro lauk. Jie dar kartą beldžiasi, vėl pavaro, jie dar kartą, juos apkulia, numeta nuo laiptų į šlapią pliurzą. Pranciškus atsikelia ir sako: tai yra tikrasis džiaugsmas. Suprask, kad jei tu vis atsikeli iš purvyno ir vis eini, kelies ir eini... o ne nusimeni ir puoli į juodą depresiją, tai yra didžiausias džiaugsmas. Bežiūrint prisiminiau vieną sceną iš netolimos praeities. Besisvečiuojant Vilniuje pas draugę, įsiveržė jos sodo kaimynė ir apkaltino mano draugę neleistinu josios laisvalaikio, kai ji ilsisi po darbų savo namuose, suprask - sodo tvirtovėje, sudrumstimu. Kaip ji drįstanti skambinti jai į namus ir pranešti apie sūnaus paauglio blogą elgesį, kai žmogus yra užsidaręs savo namuose ir ilsisi. Pranciškus filme drąsiai beldžiasi į tokius namus ir šaukia: pabuskite, kelkitės, šie namai nėra jūsų tvirtovė, tai tik iliuzija. Ech, kaip suprantama ir drauge, kokia miela ta iliuzija. Deja, kaip ir visos kitos.
Stovyklos organizatoriai ieškojo kino žmonių, kuriems būtų įdomi filmų žiūrėjimo galimybė ne tik kinematografiniu, bet ir tikėjimo bei pasitikėjimo aspektais. Daugelis kino kritikų, kino meistrų atsisakė atvykti į tokią siauro – krikščioniško - profilio stovyklą, motyvuodami, kad neturi laiko (juk gaišatis su kažkokiais nepažįstamaisiais, galbūt, netgi kinematografiškai nemuotyvuotais, leisti laiką prie ne visada aukštos kokybės filmų), per toli (kažkur prie Plungės), ar dar kitokios priežastys. Tikrai suprantamos priežasyis nesileisti į Ramūno ir Virginijos pasiūlytą avantiūrą – atvažiuoti žiūrėti, mąstyti, analizuoti kiną per krikščioniškų vertybių prizmę. Bet, kaip žinome, tikri dalykai dažniausiai atrodo netikrais, juokingais, kol neįsitikini pats jų veikimo galia.
II dalis 
Dienoraščio fragmentai
Sekmadienis. Nesijuokiau
Su(si)rinkimo diena Pakutuvėnuose. Atvykau devintą valandą vakaro, kai mimas A. Mažonas jau buvo baigęs savo programą. Angare radau nebylaus kino klasiką – ,, Jėzaus Kristaus gyvenimas ir mirtis“ ( 1903 m. rež. Ferdinand Zecca ir Lucien Nonguet). Nebyliam kinui okomponavo muzikantai V. Labutis ir
R. Aušrotas, save vadinantis kinošniku (anglų kalbai prijaučiantys sakytų - sinefilas), nes, žiūrėdamas filmą, seka ne tik pasakojimo eigą, bet ir kadrų montavimą, filmavimo planus, salės reakciją, atkreipė dėmesį į žiūrovų juoką. Kinas kilo iš šou, iš vadevilio, pramogos. Smagu žiūrėti judančius, veik gyvus vaizdinius. Žmogus tarsi vaikas atviras kino menui. Laikui bėgant, žiūrovas nebenori leistis manipuliuojamas, patiklumas dingsta. 1903 m. filmą ,,Jėzaus Kristaus gyvenimas ir mirtis“ daugelis stovyklautojų mielai žiūrėjo ir svajojo parodyti savo močiutėms ir pagyvenusioms tetoms, kurios dar išlaikę naiviojo patiklumo dovaną.
Pirmadienis. Besijuokiančios Bosko ir Pauliečio akys.
Pirmadienis buvo skirtas gailestingumui. Bet koks žmogus, o šventasis pirmiausia ir buvo žmogus, be gailestingumo? Gailestinga širdis yra esmingai pagrindinė sąlyga eiti link žmonių ir Dievo. Italų režisieriaus Lodovico Gasparini filme ,,Don Bosko“ ( 2004 m.) biografiškai, laikantis istorinio nuoseklumo, papasakotas šventojo Jono Bosko (1815 – 1888 m.) gyvenimas. R. Aušrotas šį filmą priskyrė prie kitų Italijoje už valstybės pinigus kuriamų popkorninių religinių epų. O man patiko popkorn in Bosko. Įtikinamai kunigą J. Bosko suvaidino aktorius Flavio Insinna. Gražios akys. Šių akių dėka savanaudžių, alkanų, nužmogėjusių vaikų gauja tampa bendruomene. Kaip reikia kitame nematyti nusikaltėlio, žmogžudžio, o tik pirmapradį gerumą? Tokia žvelgimo į puolusį žmogų galimybė pritrenkia.
Antrasis, popietinis filmas nebebuvo toks jausmingas kaip ,, Don Bosko“,
nes kaip pradžioje minėtas filmas apie šv. Pranciškų, buvo sukurtas pokary, 1947 m., kai reikėjo pažadinti žmogaus sveiką mąstyseną ir suteikti kasdienybei šviesos. Labai stiprus prancūzų režsisieriaus Maurice Cloche filmas ,,Ponas Vincentas“ apie XVII a. gyvenusį kunigą. Šis filmas visų dalyvavusių kino akademijoje buvo pastebėtas ir įvertintas kaip puikus filmas rodymui bet kokiai auditorijai – linksmai apie nelinksmus dalykus, atvirai apie žaizdas, gyvenimiškai apie santykius. Humoras, aktyvus, dėmesio nepaleidžiantis naratyvas, įtikinamas pagrindinio vaidmens sukūrimas (aktoriaus Pierre‘as Fresnay akys, - žvitrios, skvarbios, šviečiančios ), istorinės atmosferos gyvas perteikimas. Šis filmas yra įtrauktas į Vatikano filmų sąrašą.
Pirmadienio vakaras arba kaip iš dviejų istorijų gimsta trečia.
Vakare įvyko labai šiltas susitikimas su režisiere Janina Lapinskaite. Nėra tikrosios dokumentikos, sakė režisierė, žmogus net prieš veidrodį vaidina save. Jos nufilmuoti herojai vienaip ar kitaip, dažniausiai atminties koridoriuose, gyvena jos pačios gyvenime. J. Lapinskaitės filmo ,,Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ (2002 m.) veikėjas, vienas, bet ne vienišas kaimiškos bohemos atstovas, parašė tokį eilėraštį ,,Nesikark šiandien, jei gali pasikarti rytoj, o rytoj gal visai nereikės to daryti.“ Galėjo ir paršelio Cezario nežudyti tą žiemos dieną, gal kitą - režisierė būtų persigalvojusi. Bet kinas, net dokumentinis reikalauja aukų.
J. Lapinskaitė parodė dar vieną keistą savo filmą tarsi regėjimą - ,,Iš elfų gyvenimo“ (1996 m.) apie žmones nykštukus, gyvenusius prie Šiaulių. Režisierė papasakojo, kaip po filmavimo Elvyra, jos sesuo, brolis, jų pamotė, įsivaikinusi mažylius jaunystėje, visą pavasarį ir vasarą laukė jos atvykstant, - buvo prižadėjus aplankyti. Intensyviai gyvenančiam žmogui pavasaris greitai ateina, o pažadai vis atidedami, kol sąžinė pradeda garsiai belstis. Sąžinė yra svarbiausias režsieriaus dokumentalisto vidaus organas, neleidžiantis peržengti herojaus privatumo ribos – nufilmuojama labai daug, parodoma tik tai, kas įgauna universalumo dimensiją. Dabar, praslinkus 13-ai metų po filmo sukūrimo, sakė režisierė, gyva belikus tik Elvyra, besiglaudžianti senelių namuose. Kai žiūri dokumentinį filmą, šalia klausaisi filmo sukūrimo aplinkybių, režisierės vidinės dokumentikos, susiformuoja naujas kinematografinis vaizdinys – apie regintį žmogų ir regimųjų gyvenimus, vaidmenų pasiskirstymą (režisierius ir herojus) bei sudėtingą tarpusavio santykių slinktį šių vaidmenų fone. Pirmadienio vakaras buvo nustebintas režisierės nuoširdumo ir ašarų, kurios atrodė visai čia pat, tuoj išsilies ant kietų Pakūtos angaro grindų tarsi stiklo šalies karoliai. ( J. Lapinskaitė yra sukūrusi vaidybinį filmą ,,Stiklo šalis” pagal rašytojos Vandos Juknaitės apsakymą.) Kitą dieną smarkiai lijo.
Antradienis
Ramūnas šią dieną pavadino Mažutėlių kino diena.
Žiūrėjome prancūzų režisieriaus Jean Delannoy filmą ,,Bernadeta“ ( 1988 m.) Keturiolikmetė Bernadeta Subirous 1858 m. nuo vasario iki liepos mėn. 18 kartų regėjo Dievo Motiną Mariją kaimo vietovėje, prie Massabellio uolos. Paprastos mergaitės istorija papasakota paprastomis priemonėmis, kurios R. Aušrotui, žiūrint filmą nebe pirmą kartą, atrodė ne tokios ir paprastos. Šio filmo režisierių J. Delannoy Naujosios kino bangos grandas Fransua Truffaut vadino Tėtušių kino atstovu ir aštriai kritikavo. Aišku, filmas sukurtas seniai praėjus Naujojo kino sąjūdžiui, todėl kalbėti apie jo tėtušiškumą, reiktų suprasti, koncervatoriškumą bei sustingimą, neverta. Filmas išties labai iliustratyviai, sekant pačios Bernadetos padiktuota filosofija (ji yra sakiusi, kad iš viso to, kas bus pasakyta apie ją, teisingiausia bus tai, kas paprasčiausia), sukuria Lurdo stebuklo istoriją. Aš vis tik labiau pritarčiau F. Truffaut nei R. Aušrotui. Nežinia, kaip gali keistis mano nuomonė po trečio žiūrėjimo. Tik kad visai nesinori dar kartą žiūrėti...
Popietinis italų neorealisto Augusto Genina filmas ,,Dangus virš pelkės“ (1949 m.) savo menine kokybe priligsta ,,Vincentui Pauliečiui“. Jie abu sukurti pokary, kai karo iškankinta Europa, ieškojo prasmės šaltinio. Įdomu tai, kad pagrindinį Marijos Goreti, gal dvylikos metų mergaitės, vaidmenį atliko ne aktorė. Mada, kai vaidinti kviečiamas ne scenos žmogus, paplito pokary. Taip kinas buvo priartintas prie gyvenimo, atsisakyta butaforijų, natūrali aplinka tapo scenografija. Prisimenu E. Nekročiaus spektaklyje ,,Otelas“ du paliegusius, kaulėtus brolius. Tada sprendžiau, ar etiška tokias pavargusias, sunykusias būtybes kviestis į sceną? Man šiek tiek priminė meškų cirke situaciją – jos nesupranta, o žiūrovams linksma... Tačiau Marijos Goreti atvejis visai kitoks. Per šią mergaitę į filmą ateina tikrumas, nuoširdumas, šviesa. Mergaitės, kaip daugelio šventųjų, baigtis buvo tragiška - negailestingai subadyta, nes nesutiko atsiduoti vyrui. Veik buitiškas smurtas, nes jaunuolis, kuris nesuvaldė savo beprotiškos aistros, gyveno viename name, ją persekiojo, reikalavo paklusti, grąsino...
Pagrindinis šio filmo pranešimas man buvo R. Aušroto puikus kinematografinis įvadas apie gašlumo sužeistą žvilgsnį. Režisierius gali įtraukti žiūrovą į savo herojaus matymą. Alessandro, vaikinas nužudęs 
Mariją Goreti, stebi ją brendančią jūron, vos vos pasikėlus suknelę, ir jį užvaldo žvėriškas potraukis. Ramūnas papasakojo sceną iš 2003 m. kanadiečio Denis Arcand filmo ,,Barbarų invazijos“, kur pagrindinis herojus prisimena kaip Marija Goreti filme ,,Dangus virš pelkės“ apnuogina kelius, brisdama į jūrą, ir jam tai buvo visam gyvenimui užstrigęs erotinis išgyvenimas. Įdomu, ar režisierius cituodamas Augusto Genina, tai daro norėdamas pasipuikuoti savo elitiniu skoniu ar ta scena išties, režisieriaus noru, įtraukia žiūrovą į Alessandro žudikišką maniją, į jo akyse atsivėrusią gašlumo pelkę. Laukiau šio filmo momento, bet jo stiprumo nepajutau. Galbūt, šiuolaikinė vaizduotė jau per nelyg pripratusi prie režisierių prievartavimo vienytis su gašliais jų herojų žvilgsniais.
Dabar sukuriama milijonai filmų, paremtų tokia poveikio strategija. Ramūnas pastebėjo, jog vienaip elgiasi vaikas, nesužeistas gašlaus žvilgsnio ir visai kitaip, sužeistas – jis intuityviai slepiasi. Vienos moterys sugeba demonstruoti savo lytiškumą kaip vėliavą olimpiados eisenoje, kitoms yra atgrasus čiupinėjantis žvilgsnis. Jos nenori dalyvauti tokiame žvilgsnio į save fokusavime.
Vakare stovykloje svečiavosi aktorė Nelė Savičenko. Ji gražiai pratęsė moters kine temą, parodė įdomių ištraukų iš filmų. Tarybiniais metais daug dienų praleisdavo Rusijos filmų kūrimo aikštelėse. N. Savičenko, kaip ir J. Lapinskaitė, turi nuoširdumo dovaną. Jai buvo svarbu iš tikrųjų pabūti su į stovyklą susirinkusiais žmonėmis, pabandyti pajusti Pakūtos vienijančią atmosferą. Ir šis noras išsipildė, nors Ramūno ir Nelės pokalbis iš pradžių sunkiai judėjo link natūralių bendravimo aukštumų, tačiau aktorės profesinė publikos valdymo patirtis sustatė viską į vietas.
Įstrigo N. Savičenko parodyta ištrauka iš seno rusų filmo. Ji vaidina moterį, kuriai pranešama apie jos mirtiną ligą. Pacientė kilnojama iš aukšto į aukštą tarsi pereina devynis pragaro ratus. Tyčiojamasi subtiliausiomis legaliomis priemonėmis iš jos beviltiškos kovos už žmogaus orumą. N. Savičenko aktorės stiprybė – gebėjimas sukurti silpnos, jautrios, bet nepalūžtančios būtybės charakterį. Dviprasmiškumas visada yra traukianti paslaptis.
Autorės nuotraukose - akimirkos Pakutuvėnuose.
