Po premjeros. „Vieną vasarą čia buvo mūsų pasaulis...“

Naujas režisieriaus Gyčio Lukšo filmas „Duburys“ prasideda simboliškais, kone klasikiniais kadrais, fiksuojančiais į horizontus nueinantį geležinkelį, aplinkui nusidriekiančius miškus. Įprastą lietuvių kinematografui poetiką pabrėžia lėtas, mąslus ritmas ir juodai balto vaizdo estetika. Net iš anksto nepasiskaičius filmo aprašymo galima nuspėti, kad istorija bus dramatiška, gūdi, narpliojanti egzistencinius žmogaus gyvenimo prasmės, o gal ir beprasmybės klausimus.

Režisierius tęsia literatūrinių kūrinių ekranizavimo tradiciją, dar kartą sugrįždamas prie Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Granausko kūrybos. Kaip ir 1981–aisiais pasirodžiusioje pagal rašytojo scenarijų sukurtoje juostoje „Vasara baigiasi rudenį“, naujame filme pasakojama ne tik apie prieštaringus,  persipynusius herojų jausmus, bet ir apie istorines realijas, kurias mūsų tautai teko patirti, apie laiką, kurį vyresnioji karta turėjo išgyventi. Jog tai žvilgsnis į praeitį, suvokiant, kokia ji buvo absurdiškai skaudi, o kartu taip paprastai neištrinama iš atminties ir kurioje reikėjo kažkaip gyventi, byloja ir Jono Strielkūno posmas, pasirinktas R. Granausko romano „Duburys“, o taip pat ir to paties pavadinimo filmo epigrafu:

Bet vis tiek, bet vis tiek
Vieną vasarą čia
Buvo mūsų pasaulis,
Džiaugsmai ir kančia.

Filmas dėliojamas kaip literatūrinė baladė, suskaidyta į atskirus segmentus, nuosekliai atskleidžiančius pagrindinio veikėjo ir pasakotojo – Juozapo Gaučio (aktorius Giedrius Kiela) likimą, nuo jo vaikystės, brandos iki to momento, kada, suvokus, kad ne viskas yra taip, kaip norėtųsi, tenka pasirinkti vieną iš dviejų – gyvenimą ar mirtį. Pakeisdamas R. Granausko romano tragišką atomazgą, režisierius įveda dvigubą pabaigą, kurią galima konstatuoti kaip galimybę atrasti savyje jėgų nepasiduoti gniuždančiam aplinkos poveikiui; neįkristi į pragariškai tamsų duburį, įtraukiantį į savo gelmes, iš kurių vargu ar įmanoma išsikapstyti. Ventos duburyje žūsta jaunojo Gaučio draugas, euforiškai teigęs, kad „žmogus gali įveikti viską, jeigu sugeba įveikti pats save“. Kartu su juo negrįžtamai pražūva ir visos iliuzijos apie „šviesų rytojų“, įsivaizduojant save pasaulio nugalėtojais ir tolimojo plaukiojimo laivų kapitonais. Vietoje to, herojui tenka susitaikyti su kasdieniškesne savo dalia, paklūstant ne kilniems idealams, o pilkai ir nuasmeninančiai sovietinio laikotarpio kasdienybei.

Gaučys priverstas elgtis taip, kaip visi kiti jo amžiaus jaunuoliai: atitarnavęs sovietinėje armijoje, įsidarbina statybose vairuotoju, apsigyvena bendrabutyje, o tam, kad kiek atitoktų nuo sunkaus darbo ir rutinos, pradeda maukti degtinę. Rūpestingi sugėrovai pataria ne tik slėpti pinigus bei vertingus daiktus, nes „aplinkui visi vagia“, bet ir susirasti moterį, kaip dar vieną pribėgą, palengvinančią ir paįvairinančią vienodas dienas. Tačiau moteris, kaip ir vienoje pirmųjų Gyčio Lukšo juostų - “Virto ąžuolai” (1977 m.), sukurtoje pagal Juozo Baltušio novelę, nėra tik nuolanki, rūpestinga guodėja, aklai paklūstanti vyro valiai. Ji – tarsi dar vienas duburys, masinantis savo paslaptingumu, bet kartu ir pavojingai įsukantis į prieštaringų jausmų ir nevaldomų aistrų sūkurį. „Iš motinos girdėjau, kad viskas dėl meilės“, dar tik įsibėgėjant filmo siužetui, stovėdamas ant geležinkelio tilto, po kuriuo teka srauni upė, sako Gaučys.

Moterų paveikslai yra psichologiškai motyvuoti, stiprūs, ilgam įsirėžiantys į atmintį. Nors lietuviškomis “Sidabrinėmis gervėmis” buvo apdovanotos dvi aktorės: Mašką suvaidinusi ukrainietė Oksana Borbat ir jau seniai kine nematyta Jūratė Onaitytė, tačiau savo ekspresija ir sukurtų charakterių sodrumu taip pat niekuo nenusileidžia ir Jevgenija Varenica, įkūnijusi išdidžią sibirietę Klavą, tapusia lemtinga Gaučio meile, ir Diana Anevičiūtė, sukūrusi rūpesčių it tų jos nešamų naščių prislėgtos motinos vaidmenį. Ji bando laikyti visus keturis namų kampus, likusi kaimo sodyboje vienui viena su mažu sūnumi (vyras žūsta, bėgdamas šimtus kilometrų iš vokiečių nelaisvės, visai netoli tėviškės), tačiau tie kampai yra, griūva, kol galop ji miršta, suklupusi po jos pečius prislėgusias vargais, vieniša, apleista jos susvetimėjusio ir savo kryžiaus kelius beeinančio vaiko.

Mirtis, kaip ir kančia, yra paženklinusi visų, tragiškai nykioje realybėje besikapanojančių veikėjų likimus. Autoavarijoje, kaip galima spėti, padauginusi alkoholio, žūva du berniukus auginusi Klava, jos draugė ir Gaučio žmona Maša, pabėgusi iš savo prasigėrusio kaimo ir bandanti rinkti menkus žmogiškos laimės trupinėlius, nepaisant košmariškos praeities, vėl patiria žiauriausius išbandymus, prarasdama kūdikį, o vėliau ir vyrą....Žlunga viltys, griūva gyvenimai. Kas dėl to kaltas?

Pastaraisiais metais gal tik režisierė Giedrė Beinoriūtė ryžosi nagrinėti šią ne itin populiarią mūsų šiuolaikiniame kinematografe temą. Galbūt čia galima būtų kalbėti ne tik apie kino kūrėjų, bet ir aplamai nerašytą visuotinę nuostatą, skatinančią gilintis į romantišką ir didingą, LDK laikus siekiančią, praeitį, iš pirmo žvilgsnio suteikiančią daugiau pasitikėjimo, vilties nei tos dar nesenos ir sunkiai gyjančios žaizdos, stipriai žalojusios mūsų tautinę savimonę. Žinoma, literatūros ar kino kūrinys negali ir neprivalo būti tiesmuka istorinė studija su konkrečiais vertinimais ar aiškiai apibrėžtomis išvadomis. Sekdamas Romualdo Granausko romano idėja ir stilistika, režisierius Gytis Lukšas nenutolsta nuo literatūros klasiko suformuluotų kūrybinių nuostatų, įgalinančių visų pirma, konceptualiai apmąstyti lyg ir niekuo neišsiskiriančio, paprasto žmogaus būties klausimus. Būties, kuri paženklinta ne tik nuolatinių netekčių, bet ir gniuždančios sovietinės sistemos.