Įvykis. Greta Akcijonaitė: naujai „Pasakai“ saldainis yra tai, kas kitiems – „neperspektyvus“ filmas

Rugsėjo 18 d. Vilniaus senamiestyje filmus pradėjo rodyti naujas kino teatras „Pasaka“. Jo vadovė ir viena savininkų – sostinės kino publikai gerai žinoma Greta Akcijonaitė, buvusi „Skalvijos“ direktorė.

Veiklą kino teatras pradėjo dviem iš koto verčiančiais filmais – Woody Alleno „Kad ir kas benutiktų“ ir Gianni di Gregorio „Rugpjūčio šviesa“. Oficialiai kino teatrą atidarė lietuvės režisierės Janinos Lapinskaitės pilnametražis dokumentinis filmas „Traukinys stovi penkias minutes“. Šių ir kitų filmų rodymo laiką, bilietų kainas, tikslią kino teatro vietą rasite tinklalapyje www.kinopasaka.lt.

Sveikiname naują kino teatrą ir Gretą Akcijonaitę, iš mažo kabineto „diriguojančią „Pasakai“. Klausinėjame.

- Kodėl pabėgote iš „Skalvijos“? Palikote kino teatrą bent jau iš dalies remiamą savivaldybės.

- Ilgainiui supratau, kad dirbu ne sau. Savivaldybės parama, žinoma, yra labai geras dalykas. Bet vien tik jis negali būti motyvacijos darbuotis pagrindas. Ši motyvacija dirbti kiek tik išgali krito palaipsniui – kartu su supratimu, kad tai ką darai iš tiesų jokiai savivaldybei nėra įdomu. Esi „balanse“. O ką ten veiki – koks skirtumas?  Tada gal geriau reikia dirbti ne savivaldybei, o sau. Juolab, kad sau įrodžiau, ką galiu. Reikia realybe paversti tai, apie ką svajoji. O su draugais apie savo kino teatrą mes galvojome jau seniai.

- Bet kodėl įkūrėte jį būtent dabar, gana nepalankiu metu?

- Prieš pusmetį man pasiūlė nuomoti „loftą“, kurio vienas iš plotų buvo sumanytas tarsi erdvė kino rodymui. Su draugais nuvykome jo pažiūrėti. Jis mums netiko, tačiau pagalvojome, kad jeigu jau susirinkome dėl kino teatro idėjos, kodėl nepratęsti kino erdvės paieškų? Kaip tik tuo metu restoranas „Le Boheme“ ieškojo kam išnuomoti antrą aukštą. Buvo šių metų gegužė. Apsižvalgėme, nusprendėme, kad duris turime atidaryti sezono pradžioje,  ir pradėjome dirbti. Bet be savanorių, be rėmėjų nieko nebūtume padarę. Todėl visomis progomis iš pradžių dėkoju jiems.

- Skelbėte, kad dar prieš oficialųjį atidarymą prie „Pasakos“ fanų klubo „Facebook“ tinkle prisijungė daugiau nei 1500 narių. O koks pirmųjų dienų lankomumas?

- Kol kas tikrai nenusivylėme, bet aišku, kad palaikymas kol kas didesnis už lankomumą. Mums labai svarbu iš lūpų į lūpas perduodama informacija, o ji, kaip pajutome, ypač geranoriška. Malonu, kad mus remia ir kino industrijos dalyviai.  

- Vilnius – nedidelis miestas, ir patys įvairiausi gandai akimirksniu pasiekia publiką. Gandas, kad atsidarys kino teatras, buvo, aišku, malonus. Bet paprastai mus pasiekiantys kino gandai būna ne tokie džiaugsmingi, kaip antai – vieno populiariausių tarp kinomanų festivalio „Scanorama“ filmų programa „Pasakoje“ nebus parodyta, nors prieš atidarymą skelbėte, kad žiūrovai matys „Scanoramos“ filmus.

- Supratau, kad „Scanoramos“ rengėjams buvo iškelta sąlyga pasirinkti rodymo vietą – vieną arba kitą. Mums, „Pasakai“ tai yra skausmingas sprendimas, tačiau manau, kad ilgainiui susireguliuos visi santykiai tarp rodytojų, festivalių organizatorių, platintojų.

- ...ir pavasarį išgirsime, kad „Pasakoje“ nebus rodomi „Kino pavasario“ filmai...

- Pati esu „Kino pavasario“ programos sudarytoja ir užtikrinu, kad taip neįvyks. Mažiausiai noriu, kad situacija priverstų garsiai rėkauti ir spręsti darbines mūsų – kino rodytojų - problemas viešose erdvėse, žiniasklaidoje.

- Kaip naują kino teatrą sutiko filmų platintojai?

- Atrodo, neblogai. Daugiausia kol kas dirbame su „Acme film“, ieškome įvairių filmų pristatymo formų. Mus domina nekomercinis kinas, tad šiek tiek juokaudama sakau --mums sekasi, jeigu platintojai turi filmą, kurio neima stambieji rodytojai. Toks ir Woody Alleno filmas „Kad ir kas benutiktų“. Suprantu kino teatrų vadovus – tai jiems komercine prasme „neperspektyvus“ filmas, o mūsų kino teatrui – tikras saldainis. Mes tokių filmų laukiame iš visų platintojų.

- Po šiemetinio „Kino pavasario“ jusų vadovaujama platinimo kompanija „Planetos filmai“ pasiūlė žiūrovams – ne tik „Skalvijos“, bet ir „Forum Cinemas“ publikai – profesionalų išgirtų, daugelyje festivalių apdovanotų filmų paketą. Tai buvo „Tarp sienų“, „Arsitiktinumai“, „Soy Cowboy“, „Delta“. Deja, jie nelabai sudomino „nefestivalinę“ mūsų publiką, paketas, švelniai tariant, nebuvo sėkmingai parodytas. Jums, kaip naujo kino teatro vadovei, tai turbūt buvo ir pamoka. Ar pati sau atsakėte į klausimą kodėl?

- Manau, to ir reikėjo tikėtis. Taip, buvo spragų filmų marketinge. Šiek tiek prisiimu sau kaltę, kad gal būt nemokėjome pasiekti tų žiūrovų, kuriems jie buvo skirti. Bet noriu pasakyti, kad šio paketo įsigijimą rėmė europiniai kino rodymą palaikantys fondai – mes pasinaudojome jų galimybėmis ir esu įsitikinusi, kad kino teatrų repertuarą šie filmai labai paįvairino, praplėtė jo ribas. Tai reiktų daryti pastoviai.

Be to, dirbau būtent savivaldybės remiamame kino teatre, o reiškia ir vietoje, kurioje turi rūpėti ne tik komerciniai rikslai, bet ir kino švietimas. Tokioje vietoje dirbant negalima vien pataikauti žiūrovams ir žvalgytis tik į finansinius rodiklius.

Nors ir labai gaila, bet artimiausiu metu „Pasaka“ tikrai neišgalės pirkti filmų, o tik juos rodyti. Bet iš kai kurių nekomercinių filmų tikimės ir komercinės sėkmės. Pavyzdžiui, iš puikaus, žiūroviško, linksmo ir protingo filmo „Rugpjūčio šventė“.

- Naujo kino teatro pavadinimas „Pasaka“ sulaukė pačių įvairiausių reakcijų, tarp kurių - ir neigiamos. Ar sunku ginčytis su žmonėmis, kurie prisimena ir jums primena, kad panašiais vaikiškais optimistiniais pavadinimais buvo sovietmečiu vadinamos vaikų kavinės?

- Ne tik. Kaune buvo kino teatras „Pasaka“. Žodis „pasaka“ mums reiškia išgalvotą ir įtikinamą istoriją. O kiekvienas filmas ir yra istorija, reiškia – nauja pasaka. Tai mums reiškia kažką, kas yra pakylėta. Nuostabų dalyką. Mums patinka, kad mes norime ir sieksime rodyti pasakiškus filmus, kad tikime, jog mūsų publika bus pasakiška.

Be to, šis žodis mums sukelia nostalgiją. Norėjosi ją jausti būtent kino teatre. Mes nenorime būti „euroremontišku“ kino teatru. Turime sentimentų klasikai, kino istorijai ir juos norėtumėme puoselėti, kuriant kino teatro nuotaiką. 

lfc.lt inf. 

"Pasakos" archyvo nuotr.