Atgarsiai. Kinematografinis inkliuzas

Janinos Lapinskaitės filmas „Traukinys stovi penkias minutes“, rugsėjo 18 dieną pristatytas naujame kino teatre „Pasaka“, irgi seka pasaką – apie mažą provincijos miestelį, kokių, pačios režisierės žodžiais tariant, Lietuvoje yra n, jo gyventojus bei jų kasdienybę. Prieš peržiūrą spaudos konferencijoje autorė  prasitarė, jog važiuojant traukiniu, jai visada norėdavosi išlipti vienoje iš greitai pralekiančių stotelių ir įsižiūrėti į tame miestelyje gyvenančių žmonių veidus. Šiuo filmu Janina Lapinskaitė tai ir įgyvendina.

Juosta prasideda dviem vienas kitą keičiančiais kadrais. Viename kamera fiksuoja traukinio bėgius, kitame – ežero vandenį skrodžiantį valties pirmagalį. Taip nuo pat filmo pradžios išskiriamos dvi pagrindinės pasakojimo, o greičiau – stebėjimo, linijos: šalia geležinkelio esančio miestelio ir salos, kurioje laisvai ganosi avys. Tačiau vien tik stebėti ir fiksuoti autorei kartais nepakanka, norisi konstruoti ir, atrodytų, savaip kurti provincijos viziją. Taip filmo įžangoje bei pabaigoje (kuomet minėtos dvi linijos susibėga į vieną) atsiranda balta staltiese padengtas stalas, prie jo akordeonais grojantys muzikantai bei šalia, žolėje, gulinčios avys: lyg iš pastoralinio paveiksliuko atklydusi vizija. Panašiai atrodo finaliniai kadrai – vakare į stotį suguža miestelio gyventojai, kiekvieno rankose po akordeoną; kamerai sklendžiant viršun, susirinkusieji kaip kas moka spaudo klavišus, tik žiūrovas tos kakofonijos negirdi, mat fone skamba pats Piazzolla. Sakyčiau, gana rizikingas sprendimas, bet kartu gerai perteikiantis ilgesingą, retrospektyvią nuotaiką. Juk finalinis, apibendrinantis kadras tartum sako: „... jie laimingai ir ilgai gyveno“. Tada ir „nugrotas“ Piazzolla visai nemaišo.

Režisierė stengiasi estetizuoti miestelio kasdienybę, pamatyti joje tai, kas gražu, šviesu, džiaugsminga, kas prieštarautų įsišaknijusiai nuomonei apie pilką, purviną, degradavusią Lietuvos provinciją. Tas autorės nenoras formuluoti neva aiškios, aktualios problemos  (nebūtinai apie mažų miestelių nuosmukį) visai juostai, atrodytų, „uždeda“ tik gražių vaizdų apie „žmones ir gamtą“ rinkinėlio etiketę. O tuo juk būtų galima lengvai „apkaltinti“ visą lietuvių poetinę dokumentiką. Visas grožis, tuo pačiu ir turinys gimsta iš kalbėjimo vaizdais, nesvarbu, jog kartais specialiai „sumodeliuotais“. Man vienas stipriausių ir iškalbingiausių viso filmo vaizdų – skaldykloje gulintis ir nebaigtas supjaustyti didžiulis akmuo. Sklendžianti ir įdėmiai iš visų pusių akmenį „apžiūrinti“ kamera (operatoriai Vytas Plytnikas ir Algimantas Mikutėnas) sukuria jo gyvumo įspūdį.                 

Taip akmens išlaisvinimas iš pjūklų ir išgabenimas į dienos šviesą virsta metafora apie laisvę ir svajonę, kurių, atrodytų, siekia ne tik žmonės. Be to, akmens leitmotyvas, filme pasikartojantis ne vieną kartą (vienas filmo herojus iš akmenų stato tvorą), atveria dar vieną prasminį klodą – nuolatinį žmogaus ir gamtos santykį, tarpusavio harmoniją, kad ir kaip tai banaliai šiandien skambėtų. Šis santykis – tai vienas kito supratimas, pagalba vienas kitam: ar tai būtų minėto akmens išlaisvinimas, ar avių gabenimas į salą, o vėliau rūpestingas plukdymas valtimis atgal. Mat, kaip paaiškėja filmo pabaigoje, avys turi nugraužti saloje augančius krūmus ir žoles, kad vėliau čia sugrįžę paukščiai turėtų tinkamas vietas perėti. Beveik pasakiškas siužetas. O pasakai juk gali atleisti ir sentimentalius, kartais prikišamus dalykus: kad ir mamos bei mažo berniuko, traukiančių iš mokyklos, sceną. Berniukas deklamuoja atmintinai išmoktas Homero „Odisėjos“ eilutes apie Itakę, mylimą tėviškę, į kurią nuolat norisi sugrįžti, o toli besidriekiantys geležinkelio bėgiai jau vaizdu atkartoja ištartus žodžius...

Po seanso pajauti, kad Janina Lapinskaitė meistriškai sukūrė hermetišką mažo miestelio pasaulį, kuriame kiekvienas herojus kažką veikia, dirba, apie kažką svajoja – ar tai parasparniu trokštantys ir bandantys pakilti vyras su žmona, ar spėjanti ir pakalbinti, ir nufotografuoti miestelio gyventojus vietinio laikraščio žurnalistė, ar akordeonu besimokantys groti vaikai, ar tinkamų akmenų savo tvorai ieškantis vyras. Paprastas, laimingas, atrodytų, nepriklausomas nuo „išorės“ negandų, pavojų, sunkumų ir problemų pasaulis. Kinematografinis inkliuzas, skleidžiantis šilumą ir ilgesingą šviesą, į kurią norisi žiūrėti ilgiau nei penkias minutes.