Dar kartą apie filmą. Labai meniška

Nors pavadinime traukinys stovi penkias minutes, pats filmas trunka penkiasdešimt septynias su sekundėmis. Šįkart režisierė Janina Lapinskaitė, drįstu teigti, nepasakoja jokios istorijos, nors objektu pasirinko nedidelio miestelio gyvenimą. Filmas veikia kaip vaizdinė ir garsinė instaliacija. Tiesiog matai, girdi, ir tie vaizdai bei garsai kuria tam tikras nuotaikas ir būsenas. Ar ne panašiai veikė Audriaus Stonio „Ūkų ūkai“?

Janinos Lapinskaitės filme daug judėjimo, skverbimosi į priekį: Vyto Plytniko ir Algimanto Mikutėno kamera lekia su valtimi vandeniu, su traukiniu – geležinkelio bėgiais, su avimis – žole, su skraidančiu žmogumi – virš laukų ir miestelio. Kino kamera juda net su lentomis, kurios gabenamos į lentpjūvę. Ji ramiai stebi nebent prisipildantį ir tuštėjantį peroną. Iš toli, kaip tą kablukais per visą kadrą prakaukšinčią moterį. Iš arti, kaip tą berniuką, besimokantį groti akordeonu. Stebi ir neužsibūna ties žmonėmis tiek, kad pažintum ir atpažintum, pakanka  meistriškai įamžinto vaizdo ar nuotaikos.

Tada ima pasalūniškai veikti filmų prisotinta kinematografinė atmintis. Koks atradimas režisierės mokytojui Henrikui Šablevičiui būtų šmaikščioji Broniaus ir Birutės pora - tie, kurie rūpestingai padeda vienas kitam keisčiausiais būdais plaukti ar skristi. Kokią plunksnos seserį uoliam žiniasklaidos tarnui „Reporteriui“ surastų estų ironikas Andresas Soetas, užsukęs į Lapinskaitės filmuotą miestelį ir susidūręs su vietinio laikraščio redaktore. O Henriko Šablevičiaus akmens menininkas – „Žmogus, einantis namo“ – pasisveikintų su akmens menininku iš miestelio, kur traukinys stovi penkias minutes.

Lapinskaitės idėja kita: kurti miestelio, o ne jo gyventojų portretą. Atrodo, ji net vengia priartėti prie savo herojų. Todėl žurnalistės interviu su jaunu miestelio verslininku ekrane reikalingas tik kaip užuomina ir nutraukiamas po siūlymo: „Prisistatykite“. Ji fotografuoja, jis su šeima pozuoja. Pakaks. Lygias teises Janinos Lapinskaitės filme turi ir miestelio gyventojai, ir miestelio vaizdai ar daiktai, reiškiniai. Broniaus ir Birutės pasišnekėjimai ir pasirengimai plaukimui ar skrydžiui. Salos pieva, per kurią taip gražiai skuba avys. Dirbtuvė su milžinišku akmeniu, kurį reikia išvaduoti iš nebepjaunančio mechanizmo. Akordeono pamokos. Miestelio aikštė, kur lėtai ir taikiai prasilenkia du automobiliai. Bronius su savo skraidykle, sklendžiantis virš miestelio it koks Meris Popinsas. Peronas su traukiniu. Peronas be traukinio.

Tegu nepaprastai įspūdingai, tiesiog simboliškai atrodo milžinas akmuo, kurio nepavyko supjaustyti, bet jo prasmes palikime įminti asociatyviai mąstantiems žiūrovams (kiek žmonių – tiek prasmių, galim ramiai kirsti lažybų). Užtat peronas – su traukiniu ar be – bent jau vyresnio lietuvio sielai turbūt iki šiol turi vieną asociaciją. Ypač, kai į tą peroną it į kokias kapines vis sugrįžta patylėti vienas filmo herojų, mūrijantis akmenų tvoras.

Režisierė priartėja prie jo dažniau ir arčiau nei prie kitų. Kai vietos radijas transliuoja laidą „Popieriaus balsas“ ir cituoja laikraščio apybraižą apie tą vyriškį, Janina Lapinskaitė rodo jį klausantį laidos. Mes nežinome žmogaus gyvenimo, o jis virtęs įmantriomis žurnalistinėmis frazėmis – daugiausiai jos skirtos meniškoms tvoroms, o ne šešiems jų autoriaus nugyventiems dešimtmečiams. Herojus, girdintis straipsnį apie save ir savo lipdinius, atrodo sukrėstas. Žodžio nė vieno, bet veidas iškalbingas. Čia užuomina į daugiasluoksnę dramą, kurios gali prifantazuoti, kiek nori. Bet filmui ir vėl pakanka užuominos.   

Pats miestelis pavydėtinai ramus, taikus ir muzikalus. Daugiau jokių dramų, nebent komiška – kai Broniaus ir Birutės propelerio motoras gęsta. Užtat muzikalumo daugėja. Akordeonistus filmų kūrėjai randa vis dažniau: pievoje, balkone, ties bėgiais. Tai jau ne štrichai miestelio portretui, o atkaklus ir atvirai organizuotas leitmotyvas. Kai akordeono mokytoja diriguoja būriui savo mokinių perone, gali tokį epizodą sutraktuoti kaip manieringus laikraščio sakinius, kuriuos girdėjai skaitant per vietos radiją. Bet kai filmo finale gausybė muzikantų su akordeonais renkasi į tą patį peroną ir groja tą patį, visą valandą repetuotą motyvą, drįsti suvokti šią sceną beveik kaip requiem.

O gal ne? Gal sufantazavau, labai trokšdama nors kokio siužeto fime, kuris to vengia? Gal vakarinė akordeonų eisena – miestelio ypatingumo, jo ramybės, romantizmo apoteozė? Tris kartus žiūriu filmą „Traukinys stovi penkias minutes“ ir mokausi suprasti jo kalbą, pagauti mintį. Suvokiu, kad jokiam naujam kūriniui neprotinga taikyti ankstesnių kūrinių taisyklių, nes kiekvienas menininkas yra Dievas, kuris pasaulį kuria iš naujo. Todėl nelaukiu, kad Janina Lapinskaitė imtų pavyzdį iš režisierių, iki jos kūrusių filmus apie kokį miestelį ar net gatvę (kaip latvis Ivaras Seleckis, „Skersinėje gatvėje“ parodęs mažą visuomenės modelį). Suprantu, kad Lapinskaitė savo miestelį ekrane gali sumontuoti net iš kelių skirtingų miestelių – jeigu jai to reikia. Tai jokia nuodėmė, juk iš filmo, kuris nepriklauso nei dokumentikai, nei vaidybiniam kinui, nelauki fakto tiesos. Bet kažkoks pranešimas turi atskrieti seanso metu. Kažkas turi sucementuoti visus tuos parodytus žmones, avis, žoles, bėgius, akordeonus – kaip akmenis iš krūvos lauke į menišką tvorą. Ar tai tik dailūs ornamentai, it žurnalistės sakinys apie „avių ir paukščių draugystę“?

Skverbiuosi į filmo prasmes kaip toji įžangoje irkluojama valtis braunasi pro ežero žoles. Žmogus atsiyrė, išlipo, nuėjo per pievą. Ėjo ir nuėjo. Kamera kiek pasekė iš paskos ir surado kitų interesų. Nieko. Bus ir daugiau gražių bei mįslingų vaizdų, gerų žmonių. Ne penkias, o penkiasdešimt septynias minutes.