Atgarsiai. Filmas kaip bendrumo sodas

Po filmo „Meninykai“ seanso nesinorėjo skirstytis. Būna tokių kūrinių. Jie suburia. Pajunti savų, tegu nepažįstamų, žmonių artumo trauką. Ir niekur nereikia jų ieškoti – visi čia pat. Alsuojame toje pačioje erdvėje. Ekrane ir salėje – fotomenininkai Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas, Antanas Sutkus. Ekrane – prieš kelis dešimtmečius jų fotografuoti menininkai. Salėje – tie, kurie juos prisimena.

Liudvikos Pociūnienės ir Petro Savickio filmas iškėlė ir tokį klausimą: kur dingo bendravimas, koks buvo „anais“ – Antano Gudaičio, Balio Dvariono, Juozo Miltinio, Vinco Kisarausko, Rimtauto Gibavičiaus – laikais? O kur jūs bendraudavot? Klausiu Vlado Vildžiūno, ką tik matyto ekrane, Algimanto Kunčiaus darytame portrete. Žinau, kad Vildžiūno ir Marijos Ladigaitės namai (Liudvikos Pociūnienės tėvonija) garsėjo menininkų susibūrimais. Namai Jeruzalėje tebėra, žmonės – štai, ranką paspausti gali, vyno taurėmis susidaužti pasieki! Net galerija su Skulptūrų sodu Jeruzalėje sukurta. Bendravimui, kam gi kitam. Kur dingo bendravimas?

Ar reikia, kad stigtų kavinių, kad žmonės galėtų pasišnekėti tik tyliai ir susigrūdę vieni pas kitus ankštose virtuvėse? Kad jų kūrinius prižiūrėtų žvėriška cenzūra ir ne kiekvienas turėtų teisę į viešą parodą vieninteliame valstybiniame parodų rūme? Ar reikia, kad jaustumeis medžiojamas?

Algimanto Kunčiaus nuotrauka iš „meninykų“: tapytojas Ričardas Vaitekūnas svečiuose pas „Senį“ – taip to meto jaunieji vadino Antaną Gudaitį. Kai būdavo sunku – su raudonu vynu pas „Senį“. Ir palengvėdavo.

Sunku tebebūna. Ar tebėra „Senių“? Gal laikas su raudonu vynu – pas Ričką Vaitekūną?

***

Trys nufilmuoti fotografai – trys menininkų tipai.

Romualdas Rakauskas „Meninykuose“ atlieka atgailą. Dėl to, kad jam, kurio profesija ir visas gyvenimas - fotografavimas, jaunystėje labiau rūpėjo „menai“: visokie grožiai, šešėliai, formos, ne žmonės. Ir dėl to, kad nerado laiko išgerti taurės vyno su savo bičiuliu Rimčiu Gibavičium – o pakvietimas, pasirodo, buvo paskutinis.

Po Rakausko monologais turbūt daug kas galėtų pasirašyti. Užtat niekas nedrįstų mesti akmenį jo pusėn. Tik padėkoti, kad taip paprastai pasakė, kas skauda ir visuotina. Kad iš viso kalbėjo apie tai, o ne ieškojo lengvesnių temų. 

Antanas Sutkus – visiška priešingybė. Savo misiją jaučiasi atlikęs. „Į stalčius“ prifotografavo tiek, kad nežino, kada spės ištraukti. Jeigu savo meną būtų ištraukęs „iš stalčių“  anksčiau, būtų garantuotai nukentėjęs nuo režimo. Fotografuodamas Lietuvos menininkus, nesiekė išgarsėti, nes suprato, kad Lietuvoje garsių menininkų tiesiog nėra. Sutkui priklauso skirstymas į „menininkus“ (orūs kaip Stasys Krasauskas) ir „meninykus“ (neorūs, kaip Rimtis Gibavičius). O kaip norisi į tą Naujų metų sutikimą septinto dešimtmečio Rašytnamy, kur Sutkus fotografavo kaip koks „meninykas“!

Algimanto Kunčiaus asmenybė pakelia didžiausią filmo naštą. Jis neanalizuoja savo kelio ir įnašo. Jis tiesiog dirbo, o dabar traukia nuotraukas vieną po kitos ir išsamiai komentuoja. Su jo vaizdais ir pasakojimais nukeliauji toliausiai į aną laiką. Dosnus to žmogaus talentas. Renesansiškai platūs interesai. Aistra gyventi ir aistra fiksuoti tą gyvenimą. Sugebėjimas įvertinti kiekvieną sutiktą talentą. Iškalba ir išmintis, kokių Lietuvoje – ekrane ypač – reta.  

Galbūt „Meninykams“ būtų užtekę vieno Algimanto Kunčiaus? Tokia mintis kartais ateina, kai jauti, kad filmo autoriai nelabai randa kontaktą su didžiai nusipelniusiu Antanu Sutkumi ir kai Romualdui Rakauskui leidžiama pernelyg menkinti save.  

Betgi suvoki, kad kiekvienas filmo herojus papildo kitą. O godžiam žiūrinčiojo žvilgsniui reikalingi visi jų fotografuoti menininkai. Ir ne tik žvilgsniui.

***

Kartais jaukią filmo atmosferą ima skrosti technikos viražai. Režisierius sumano parodyti, tarkime, ne tik nuotrauką, apie kurią kalba Algimantas Kunčius, bet ir jį patį. Tada visą ekraną užima nuotrauka, o Kunčiaus veidas patenka į mažą ekranėlį, kuris čiuožia per didįjį.

To negana. Štai Algimanto Kunčiaus nuotrauka su grupe dailininkų. Režisierius pagerbia kiekvieną iš stovėjusiųjų dideliame būryje, galime atidžiau įsižiūrėti, kaip kas anuomet atrodė ir netgi tapė: vertikaliame ekrano rėželyje – „iškirptas“ dailininkas, visame ekrane – jo paveikslas. Ir taip paeiliui „iškarpoma“ visa grupė.

Režisieriaus paauglystėje kompiuteriniai žaidimai dar nebuvo išrasti, tai žaidžiama ties montažiniu stalu? Kas dar šaus į galvą?

Vienu „Meninykų“ epizodu šaunama net iki Paryžiaus. Iki tikro Paryžiaus su tikru Aguste‘o Rodino muziejumi. Ir kamera suka aplink skulptūras – o ką jai dar ten veikti – kol „Meninykų“ autoriai neišcituoja ilgiausio Paryžiaus menininkų pokalbio.

Tas Rodino kompanijos pokalbis (ištrauka iš knygos, be abejo, ne sinchronas) – tikra odė menininkams ir kūrybai. Nes įrodo, kad tik menininkai, o ne kokie vežikai, dirba kūrybingai, mėgdami savo darbą ir negalėdami be jo gyventi.  

Citata puiki. Skamba šventiškai. Išdidžiai. Lietuviams menininkams – filmo herojams - itin tinka. Pats epizodas užima ar ne ketvirtadalį netrumpo filmo.

Ką jis rodo? Kad „Meninykų“ autoriai skaito teisingas knygas. Kad sugeba darbo tikslais nukakti į Paryžių. Ir kad gal nelabai pasitiki savo žiūrovų minties galia, jeigu sugalvoja, kad būtina pakišti suformuluotą išvadą it keptą karvelį ant padėklo?

Gražiai pasakiau. „Meninykų“ Paryžiaus epizodas įkvepia.

***

Ir vis dėlto po „Meninykų“ seanso svarbiausias bendrumo, artumo jausmas. Pasotintas savų žmonių ilgesys.

Visi trys fotomenininkai atėjo iš ankstesnio Liudvikos Pociūnienės ir Petro Savickio filmo „Pažvelk, tai Vilnius“ (2006). Miestas, laikas ir menininkai. Autoriai su herojais bendrauja kaip savi – to paties rato – žmonės. Ir patys filmai daromi žinantiems, suprantantiems. Nebūtinai pažįstamiems, bet artimiems, kuriems nereikia aiškinti, kas yra kas ir kuo jie brangūs. Kaip anose bendravimo virtuvėse, dirbtuvėse ar soduose. Kaip tai šiandien reta.

Žmogus kuria, nesirūpindamas tuo kūriniu būtinai užkariauti visą publiką, pasidaryti visą tiražą ir uždirbti visus pinigus. Žmogus kuria, ir jį supras, įvertins tik tam tikra visuomenės dalis, kuriai rūpi. Arba įvertins tik keli artimesni bičiuliai, kūrinys liks stalčiuje, ant lentynos, po lova – bet jis bus toks, kokio reikia autoriui. Kas drįstų pasakyti, kad dabar menininkas nejaučia režimo diktato – tik režimas ne ideologinis, o ekonominis.

O Liudvika Pociūnienė ir Petras Savickis daro savo filmus taip, lyg to diktato nebūtų. Kaip ir jų filmuoti menininkai. Už tai irgi verta išgerti su visais, su kuriais atsidūrei tame pačiame seanse.