Tu žiūrėdamas džiaukis! Tai, ką būtina žinoti apie „Scanoramą“ jau šiandien

Lapkričio 5 d. Vilniuje prasideda kasmetinis Šiaurės šalių kino forumas „Scanorama“. šskirtiniai Europos kultūros sostinės metams skirti renginiai, klasika ir modernybė, šiaurietiškos dimensijos lygmenys, tradicijos ir naujovės – tokios gairės suformavo šių metų „Scanoramos“ programinius pamatus. Trylika naujų ir laiko išbandytų programų padės žiūrovams aprėpti ryškiausias kino naujoves, tradicijų ir inovacijų sąsajas, suvokti šiuolaikinio Europos kino proceso dėmenis.

"Scanoramos" rengėjai džiaugiasi, kad galės Jums parodyti ryškių kino asmenybių filmus, ne tik pripažintų ir gyvais klasikais tituluojamų režisierių (Larsas von Trieras, Andrzejus Wajda, Janas Troellis, Kenas Loachas ir kt.) kūrinius, bet ir būsimųjų klasikų juostas. Europos kino forumas „Scanorama“ – tai atradimų festivalis. Ne tik populiarūs ir žinomi filmai, bet ir naujos pavardės, nauji kūriniai, naujos idėjos, nauja stilistika, galimybė atrasti tai, ko neparodys niekas kitas, nes kiekvieno festivalio veidas – tai jo rodomi filmai. Dar nė vienais metais „Scanoramoje“ nebuvo tiek daug naujų filmų iš visos Europos.

 

„SCANORAMOS“ NAUJIENOS

 

Nuolatinė rubrika „Scanoramos“ naujienos šiais metais įspūdingai atspindi du skirtingus šiaurietiško kino tradicijos lygmenis – išbandytą klasikinį (Jano Troellio „Amžinos akimirkos“) ir provokacinį kontroversiškąjį (Larso von Triero „Antikristas“). Švedų kino metro Jano Troellio filmai – tai nuolatinė formos ir turinio darnos paieška, gyvenimo akimirkos įamžinimas kamera, ramybės ir grožio sinteze vaizde. Danų kino maištininkas, sarkazmo ir ironijos meistras Larsas von Trieras siekia kitokio – apokalipsiško – pasaulio vaizdo. Tarp šių dviejų skirtingų programos centrų išsidėsto saviti iškilių Šiaurės kino meistrų filmai (Baltasaro Kormakuro „Baltųjų naktų vestuvės“, Søreno Kragho-Jacobseno „Ko niekas nežino“), taip pat it ryškiausi debiutai bei ambicingų jaunų režisierių darbai (Rune Denstad Langlo „Šiaurė“, Martin Zandvliet „Aplodismentai“, Domes Karukoski „Uždraustas vaisius“,  Klauso Härö „Laiškai tėvui Jakobui“, Annettes K. Olesen „Mažasis kareivėlis“ ir kt.). Jie varijuoja šių metų pagrindinę „Scanoramos“ naujienų temą – tai idealų ir tikrovės priešprieša, šių dienų žmogaus individualybės drama.

 

Geriausiu visų laikų norvegų filmu pripažintas „Maksas Manusas“ (Norvegija) ir didžiausio populiarumo savo šalyje sulaukęs filmas „Liepsna ir Citrina“ (Danija) originaliai įprasmina nebūdingą šių šalių kinematografui karo temą. Du filmai, du skirtingi požiūriai į pilietinę pareigą, kurią ant žmogaus pečių uždeda karas ir jo pasekmės.

 

Tačiau  kaip visada pagrindinė ,,Scanoramos“ naujienų tema buvo ir lieka ta pati – žmogaus gyvenimas šiandien, čia ir dabar. Todėl naujausi islandų, švedų ir suomių jaunų režisierių filmai sprendžia šių dienų žmogaus esmines pasirinkimo ir tapatybės, atsakomybės ir pareigos, jausmų ir troškimų trapumo temas, kurias nuspalvina ironija, humoras, sarkazmas. Šitaip klasikinę tradiciją papildo moderni kino kalba ir jos stilistika.

 

Daugiau: http://www.scanorama.lt/scanoramos-naujienos.htm

 

„SCANORAMOS“ KLASIKA IR MODERNYBĖ. CARLAS THEODORAS DREYERIS

 

Kiekvienais metais „Scanorama“ atiduoda pagarbos duoklę Šiaurės kino klasikai. Šiais metais programos ašis – nebyliojo kino gigantas danų kino režisierius Carlas Theodoras Dreyers, kurio 120-ąją gimimo sukaktį mini kino pasaulis. Kino istorijos priešaušryje sukurtas filmai „Glomdalio nuotaka“ (1926) ir „Žanos d‘Ark aistra“ (1928) dar kartą patvirtins Didžiojo Nebylio išraiškos jėgą, akivaizdžią klasikos ir modernybės jungtį. Carlas Theodoras Dreyeris yra pasakęs: „Aš stengiausi prasiskverbti pro Žanos d’Ark šventosios aureolę ir pažvelgti į šios jaunos moters mintis, moters, kuri turėjo mirti vardan savo tikėjimo. Norėjau pavaizduoti,  jog po šios viduramžių tragedijos veikėjų rūbais  slepiasi paprasti žmonės, kaip jūs ir aš, įsipainioję į tikėjimo dogmų ir prietarų tinklą“. Įdomiu ir aktualiu šiandien filmą „Glomdalio nuotaka“ daro tokia pat dramatiška meilės istorija, stiprūs charakteriai, kontrastinga vaizdo ekspresija. Carlas Theodoras  Dreyeris buvo ne tik didis režisierius, bet ir mąstytojas, praturtinęs kino teoriją įdomiais teiginiais. Dokumentinis filmas „Carlas Theodoras Dreyeris – mano darbas“ atskleis šio didžio kino menininko kūrybos paslaptis, kurių aktualumą savotiškai patvirtina šiandieninė danų kino „Dogmos“ banga.

 

Daugiau: http://www.scanorama.lt/scanoramos-klasika-carlas-theodoras-dreyeris.html

 

 

 

 

 

 

 

NEIŠGALVOTAS GYVENIMAS

 

Įamžinti neišgalvotą gyvenimą – tai šiauriečių kino siekiamybė, akivaizdi ir vaidybiniame, ir dokumentiniame kine. Šiais metais programoje pristatomi du dokumentiniai filmai apie iškilius menininkus iš Šiaurės –  švedų kino pasididžiavimą, jų gyvą klasiką Janą Troellį („Magiškasis Troellio veidrodis“) ir prieš šimtą metų gyvenusį kontroversiškąjį danų dailininką P.S Kroyerį (P. S. Kroyer- „Tai bent gyvenimas!“). Skirtingi žvilgsniai į skirtingu metu gyvenusius ir kūrusius menininkus atskleidžia jų savitumą ir vienijantį panašumą. Kiekvienas jų savo vaidmenį mene supranta kaip tarnystę idealams ir profesijai, kuri netoleruoja šiais laikais vis stiprėjančio egocentriškumo ir narciziškos menininko laikysenos. Šiame kontekste įdomiai nuskamba ir dar viena tarnystės dimensija – Tibeto dvasinio lyderio Dalai Lamos mintys filme „Uždraustas Tibeto balsas“. Šis filmas – tai istorija apie asmeninį pasiaukojimą ir sielos tvirtybę.

 

Programa pristato ir įdomiausius aktualiosios dokumentikos kūrinius iš Šiaurės – „Pankeliai ir jaunimėlis“ (Suomija), „Beieškant atminties“ (Norvegija), „Katastrofos receptai“ (Suomija). Šie filmai drąsiai konkuruoja su vaidybinių filmų kuriama įtaiga ir įdomumu.

 

Daugiau: http://www.scanorama.lt/neisgalvotas-gyvenimas.html

 

KERTANT EUROPĄ

 

Nauji ambicingų jaunų režisierių filmai iš Serbijos, Rumunijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos, kinematografiškai kirsdami Europą, atskleidžia šiuolaikinio žmogaus dvasinio gyvenimo vingius, kurie formuoja naujosios Europos vidinės erdvės kontūrus. Tradicijų ir mentalumo sankirtos, religiniai konfliktai, žmonių likimas ekonominės krizės akistatoje. Šios temos savitai atsispindi skirtingų požiūrių ir skirtingų stilių filmuose. Kartais jos nuskamba giliai dramatiškai – „Londono upė“ (Didžioji Britanija, Prancūzija, Alžyras, 2009), „Kiaulaitės“ (Lenkija, Vokietija, 2009), „Katalina Varga“ (Rumunija, 2009), kartais sarkastiškai ir ironiškai – „Prancūziškas filmas“ (Didžioji Britanija, 2009), „Peizažas Nr. 2“ (Slovėnija, 2008), kartais nuspalvinamos juodojo humoro spalvomis – „Velnio miestas“ (Serbija, 2009), kartais pateikiamos jaunatviškai, žaismingai, lyriškai – „Visi kiti“ (Vokietija, 2009), „Nepaklotos lovos“ (Didžioji Britanija, 2009), kartais žavi psichologine giluma ir dramine įtampa – „Mieguistumas“ (Lenkija, 2008), „Katios sesuo“ (Olandija, 2008).

 

Programos „Kertant Europą“ filmai šiemet peržengia ir pačios Europos ribas. Švedų režisieriaus Lukaso Modyssono „Mamuto“ (2009) veiksmas rutuliojasi Amerikoje, perkeliamas į Tailandą, filmo gamyba jungia Šiaurės ir Vakarų Europą. Užsiėmusių ir laiko savo vaikams nerandančių tėvų problemos, išnaudojamų vaikų, svetur uždarbiaujančių moterų dramos skaudžiai atpažįstamos ir gyvenime, ir filmuose. Tai Europa? Amerika? Ar tiesiog kertant pasaulį paaiškėja, kad žmonės turi daugiau bendrybių nei skirtumų? Ir problemiškai (žmogaus padėtis krizės krečiamame pasaulyje), ir gamybiškai (bendros gamybos projektai tarp Europos ir kitų žemynų šalių) Europa skleidžiasi plačiai. Kinas įamžina ir atspindi žmogaus būtį „čia ir dabar“, drąsiai peržengdamas geografines ribas. Sąvoka „čia“ jau apima visą pasaulį. Todėl neatsitiktinai programoje atsiranda Lietuvoje nežinomas turkų naujosios kartos kinas, kuriam puikiai atstovauja du filmai – „Ne tas rožančius“ (rež. Mahmut Fazil Coscun, 2009) ir „Ruduo“ (rež. Öscan Alper, 2008). Režisieriai gvildena tas dvasinio gyvenimo subtilybes ir tarpusavio bendravimo skirtybes, apie kurias vis dažniau diskutuojama Turkijai siekiant narystės Europos Sąjungoje. Jų autoriai atskleidžia ne oficialųjį ar žiniasklaidoje įsitvirtinusį Turkijos įvaizdį, bet meniškai įtaigiai perteikia šimtmečiais susiklosčiusių tradicijų ir būtinybės jas keisti dramatizmą. Iškili Europos panoramos viršūnė – lenkų kino klasiko Andrzejaus Wajdos naujausia juosta „Ajeras“ (2009), labai šiltai sutikta tarptautiniame Berlyno kino festivalyje ir kituose reikšminguose tarptautiniuose kino forumuose, neseniai nominuota Europos kino akademijos apdovanojimui. Šis originalus kino metro kūrinys suteikia „Scanoramoje“ rodomiems jaunesniosios kartos lenkų režisierių filmams meninio lygio ir solidumo kontekstą.

 

Simbolinę  prasmę šiame  kontekste  įgyja ir Jameso Marsho filmas „Žmogus ant lyno“ (2008). „Amžiaus meniniu nusikaltimu“ buvo pavadintas šio filmo herojaus šokis ant lyno 400 metrų aukštyje tarp Pasaulio prekybos centro bokštų dvynių. Tada, 1974-aisiais, lyno akrobatas buvo suimtas už nelegalų veiksmą. Po 35 metų režisierius Jamesas Marshas, papasakojęs šią istoriją, 2009 m. pelno „Oskarą“ ir primena tikrąjį istorijos moralą – nieko nėra neįmanomo, jei žmogus ko nors aistringai siekia.

 

Daugiau: http://www.scanorama.lt/kertant-europa.html

 

NAUJASIS BALTIJOS KINAS

 

Jau tradicine tampanti programa „Naujasis Baltijos šalių kinas“ suteiks žiūrovams galimybę iš arčiau pamatyti trijų Baltijos šalių  jaunojo kino naujausias tendencijas. Lietuviškoji šios programos dalis šiais metais išskirtinė! Čia pristatomos net keturios premjeros –  šiais metais LMTA TV ir Kino režisūros bakalauro studijas baigusių kurso draugų diplominiai darbai. Tai dar niekur nerodyti trumpametražiai filmai, kuriuose atsiskleidžia režisūrinis braižas, savitas estetikos pajutimas, originalios dramaturginės linijos paieškos. Jauni kūrėjai gvildena vartojimo kulto temą, atsigręžia į netolimą sovietinę praeitį („Jau puiku, bet dar šiek tiek“,` rež. Lina Lužytė, „Pietys“, rež.Tomas Smulkis), žaidžia jau primirštais įvaizdžiais, perteikia subtilius paauglystės išgyvenimus („Aš tave žinau“, rež. Dovilė Šarutytė), ironiškai pasišaipo iš buvusio sovietinio (o gal ir šiuolaikinio?...) žmogaus tariamų idealų, svajonių, neryžtingumo („Bergenas“ rež. Andrius Blaževičius). Trumpametražę programą papuoš pilnametražis Ramunės Čekuolytės debiutas „Stiklainis uogienės“, nufilmuotas minimaliomis lėšomis, bet su maksimalaus entuziazmo biudžetu.

 

Kaimynai latviai išsiskiria  fantastinėmis istorijomis apie ateitį („Kas nors“, rež. Didzis Eglitis), gvildena skausmingas pasirinkimo dilemas: pareiga ar meilė, šeimyninis pastovumas ar vienadienis nuotykis („Fechtuotojas“, rež. Astra Zoldnere). Estai ypač jautriai žvelgia į poros santykius(„Mažas medinis miestelis“, rež. Ragne Mandri)  bei tėvų ir vaikų ryšius („Diena, kai aš užaugau“, rež. Martti Helde), jų nesusikalbėjimą, dėmesio stygių, jie nestokoja ir įžūlaus šiaurietiško humoro bei ironijos („Miestelio vyrai“, rež. Liina Paaskpuu). Estų trumpametražių programą palydės pilnametražė juosta „Troškimų medis“ (rež. Liina Paakspuu). Programos filmų žanrų diapozonas svyruoja nuo įžūlios juodojo humoro dramos iki pasakiškos animacijos ir poetinės dokumentikos.

 

Daugiau: http://www.scanorama.lt/naujasis-baltijos-kinas.html

 

TRUMPAMETRAŽIŲ FILMŲ NAKTS „EUROPOS PAŠVAISTĖ“

 

Jaunimo auditorijai „Scanorama“ dovanoja trumpametražių filmų nakties programą „Europos pašvaistė“. Italas Zakarija nori tik vieno – būti geresniu Zakarija („Zakarija“, Italija). Jaunas prancūzas nusivilia tradiciniais merginų „kabinimo“ metodais ir sėkmingai pabando kažką nauja. („Kitoje stotelėje...“, Prancūzija). Belgijos miesto daugiabučio problemos universalios, tačiau ir  išskirtinės („Gyvenimas daugiabutyje“, Belgija). Šie šmaikštūs, žaismingi, ironiški filmai atvers duris į „Scanoramos“ trumpametražių filmų naktį „Europos pašvaistė“. Nakties programa siūlo žiūrovams tai, ką geriausio talentingi žmonės iš skirtingų Europos šalių sukūrė per ketverius metus. Visi rodomi filmai buvo atrinkti ir nominuoti Europos kino akademijos apdovanojimams, geriausieji iš jų tuos apdovanojimus pelnė.

 

Trumpametražių filmų naktis „Europos pašvaistė“ – tai žavi galimybė per vieną naktį apkeliauti visą Europą, pažinti daugybę žmonių, pasidžiaugti,pasijuokti ar susimąstyti kartu su jais – ispanais, vokiečiais, olandais, švedais, norvegais, britais, pasijusti tarp jų savais. O jeigu naktelei baigiantis tektų snustelėti salėje, nereikia to  bijoti. Juk vis tiek atsibusite Europoje, vadinasi, namuose. O čia, žiūrėk, ir pirmasis gimtojo miesto troleibusas. Juk keliausime po Europą nuo lapkričio 6-osios, penktadienio, vienuoliktos valandos vakaro iki šeštadienio septintos ryto. Per keletą metų „Scanorama“ sukūrė savąją naktų tradiciją, kiekvieną kartą pasiūlydama ištikimiausiems savo nakvišoms kažką naujo ir kitoniško.

 

Trumpametražių filmų naktys – nuo ypač populiarios „Šiaurės pašvaistės“ iki šiųmetės „Europos pašvaistės“ – žaižaruoja režisierių talento ir herojų charakterių skirtybėmis, stilių ir žanrų įvairove. Taigi visu tuo, kuo įdomi ir turtinga Europa.

 

Daugiau: http://www.scanorama.lt/trumpametraziu-filmu-naktis-europos-pasvaiste.html

 

TU GYVENDAMAS DŽIAUKIS

 

Reaguodama į ekonominę krizę, „Scanorama“ siūlo kinematografinį jos įveikimo būdą – programą „Tu gyvendamas džiaukis“, kurioje bus parodyti žiūrovų pamėgti geriausi, optimizmo įkvepiantys šiauriečių filmai. Ir ne tik jie. Antikrizinę kino programą papildys ir įspūdingas nenuspėjamo žanro kūrinys – danų režisieriaus Nicolaso Windingo Refno filmas „Bronsonas“ (2009). Jo herojus – legendinis britų nusikaltėlis Michaelas Gordonas Petersonas, pasivadinęs Bronsonu. Jis šaukia, smūgiuoja, klykia, puola į neviltį ir euforiją. Laimingas laimės neradęs pamišėlis? Genijus, radęs kalėjime savo rojų? Tragikomedija? Juodasis humoras? Kas tik norite... Vertinti tokius filmus padėtų „Scanoramai“ labai svarbaus didžio menininko Carlo Theodoro Dreyerio suformuluota demokratinė nuostata: „Nederėtų nuvertinti ir populiariųjų filmų,nes jie taip pat yra vertingi: paprastiems žmonėms jie yra tarsi šviesus saulės spindulėlis, pamatę jį, žmonės visą savaitę gyvena maloniais jo įspūdžiais“. Tokį įspūdį dovanoja ir filmas „Mylimoji Klara“ (2008), nukeliantis žiūrovus į romantizmo epochą. Filmo herojai – muzikos genijai Robertas Schumannas, jo žmona Klara ir Johanesas Brahmsas, padovanoję pasauliui nepamirštamą muziką. Jų dramatiška meilės ir kančių istorija tapo šio filmo siužetu, kurį ekrane įprasmino tolima Brahmso giminaitė režisierė Helma Sanders-Brahms.

 

Daugiau: http://www.scanorama.lt/tu-gyvendamas-dziaukis.html

 

RETROSPEKTYVOS

 

Retrospektyvų rubrikoje „Žvilgsnis iš arčiau“ „Scanorama“ pristatys du jaunus menininkus: puikų norvegų aktorių Akselį Hennie, kurio naujausias vaidmuo juostoje „Maksas Manusas“ neseniai įvertintas nacionaliniu apdovanojimu, ir vokiečių režisierių Andreasą Dreseną, kurio naujausias filmas „Viskis ir degtinė“ šių metų Karlovi Varų festivalyje pelnė jam geriausio režisieriaus titulą.

 

AKSELIS HENNIE IŠ ARČIAU

 

Vieno ryškiausių šių dienų aktorių Akselio Hennie talento įvairiapusiškumas pasuko ir jo karjerą įvairiomis kryptimis. Jis filmuojasi kine, vaidina teatre, režisuoja filmus ir spektaklius. Ir kine, ir teatre Akselis Hennie visada yra autorius. Ir tada, kai savo vaidmenims jis suteikia originalių, netikėtų, kartais net stulbinančių spalvų („Atšalę priešpiečiai“, 2008), ir tada, kai jis imasi režisūros („Uno“, 2004). Akselis Hennie atpažįstamas visuose filmo segmentuose – dramaturgijoje, vaidyboje, kino režisūroje. Pustonių ir plonybių meistras aktorystėje Akselis Hennie to paties siekia ir režisūroje.

 

Nors Akselis Hennie visada lengvai atpažįstamas dėl išraiškingos fizinės faktūros, jo vaidmenys tokie skirtingi, jog atrodo, kad juos kūrė ne tas pats aktorius. Kelias nuo naivaus keistuolio Džonio Vango (2003) iki dramatiško, nors ir valiūkiško Makso Manuso (2008) atskleidžia plačią šio jauno aktoriaus talento spalvų paletę – nuo humoro („Draugelis“, 2003) iki grakštaus grotesko („Atšalę priešpiečiai“), nuo ekscentrikos („Havajai...Oslas“, 2004) iki tikro dramatizmo („Uno“, „Maksas Manusas“).

 

Akselis Hennie jau pirmaisiais vaidmenimis pelnė kylančios žvaigždės statusą, buvo nominuotas Europos kino akademijos apdovanojimams, ir ne kartą pelnė nacionalinį kino apdovanojimą „Amanda“. Neturintis žvaigždės kompleksų, draugiškas ir sąmojingas žmogus Akselis Hnennie yra mylimas aktorius Norvegijoje. Populiarus jis ir už jos ribų – filmuojasi įvairiose šalyse, dirba su įvairiais režisieriais.

 

Daugiau: http://www.scanorama.lt/akselis-hennie-is-arciau.html

 

EUROPA BE SIENŲ. ANDREASO DRESENO FILMAI

 

Vokiečių  režisieriaus Andreaso Dreseno retrospektyva skiriama Berlyno sienos griūties dvidešimtmečiui paminėti. Berlyno sienos griūtis – ypač svarbi data Europos istorijoje. Andreasas Dresenas savo subtiliuose ir psichologiškai įtaigiuose filmuose apmąsto šio reiškinio psichologines pasekmes. Sienos griūties kinematografinė anatomija padeda atskleisti unikalų šio jauno kino menininko talentą, kuriame puikiai dera humoras, ironija, improvizacijos žavesys („Viskis ir degtinė“, 2009)  ir psichologinė giluma, vaizdo ekspresija, originali dramaturgija („Nakties siluetai“, 1999,  „Policininkė“, 2000, „Laiptinės vidury“, 2002).

 

Daugiau: http://www.scanorama.lt/europa-be-sienu.-andreaso-dreseno-filmai.html

 

SPECIALIOJI PROGRAMA „ATSIVESK MAMĄ IR TĖTĮ“

 

Specialioji programa „Atsivesk mamą ir tėtį“ pristatys įspūdingai nufilmuotą filmą legendą, nukeliančią žiūrovus  į XVII amžių. „Krabatas“ – tai tamsi, tačiau kartu ir įkvepianti fantastinė istorija pagal to paties pavadinimo Otfriedo Preusslerso bestselerį. Ši knyga yra išversta į daugiau nei 30 kalbų, jos parduota per 1,8 milijonų egzempliorių.

 

Filmo režisierius Marco Kreuzpaintneris apibūdina filmo istoriją kaip tamsią ir universalią, teigdamas, kad tokią istoriją visada yra įdomu žiūrėti.

 

Daugiau: http://www.scanorama.lt/atsivesk-mama-ir-teti.html

 

KYLANČIOS ŽVAIGŽDĖS

 

Ryškus Europos kultūros sostinės metams skirtų programų ciklo akcentas bus pirmą kartą Lietuvoje įvyksiantis Europos kino jaunų aktorių paradas „Kylančios žvaigždės“ („Shooting Stars“). Europos kino plėtros (EFP) inicijuotas renginys paprastai vieši didžiausių Europos ir pasaulio festivalių scenose, o šiais Europos kultūros sostinės metais džiugins ir „Scanoramos“ žiūrovus. Su jais galėsime gyvai pasikalbėti po filmų. Galimybė matyti aktorių iš arti suteikia kontaktui su jo filmu ryškumo ir gyvasties. Celine Bolomey („Triukšmas galvoje“, Šveicarija, Vokietija, 2009), Cyronas Melville („Meilė ir įtūžis“, Danija, Švedija, 2009), Orsi Toth („Ta vienintelė“, Vengrija, 2006) pelnė kylančių žvaigždžių statusą kaip Europos kino ateities talentai. Jie skleisis tokių pripažintų Europos ir pasaulio žvaigždžių kontekste kaip Charlotte Gainsbourg ir Villemas Defoe („Antikristas“, 2009), Trine Dyrholm („Mažasis kareivėlis“, 2008), Gaelis Garcia Bernalis („Mamutas“, 2009), Birgit Minichmayer („Visi kiti“, 2009), Brenda Blethyn („Londono upė“, 2009), Madsas Mikkelsenas ( „Liepsna ir citrina“, 2008), Paprika Steen („Aplodismentai“, 2009), Kristina Janda („Ajerai“, 2009).

 

Daugiau: http://www.scanorama.lt/kylancios-zvaigzdes.html