Po premjeros.„Giliai įkvėpkite...“

Neabejoju, jog šių metų spalio 23 dieną kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ pradėtas demonstruoti naujas vaidybinis pilnametražis Igno Miškinio filmas „Artimos šviesos“, spėjęs pelnyti „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą kaip geriausias 2009 metų lietuviškas filmas, ras savo gerbėjų ratą, o tam tikrai grupelei jaunų žiūrovų padės patiems sau atrasti lietuvišką kiną. Akivaizdu, jog jaunas režisierius, sukūręs antrąjį pilnametražį, o iš viso, neskaičiuojant studentiškų etiudų, ketvirtąjį savo filmą aiškiai įsivaizduoja ir jaučia auditoriją, kas jaunam kūrėjui tikrai gali atnešti sėkmę, taip pat komercinę.

Filmas pasakoja apie jauną šeimą – Laurą ir Tadą (jų vaidmenis kuria aktoriai Julia Maria Köhler ir Dainius Gavenonis), kurios santykiai radikaliai permąstomi Tadui sutikus buvusį klasės draugą Liną (Jonas Antanėlis), sugrįžusį namo po penkerių metų praleistų JAV.  Nors filmo autorius ir nesureikšmina visai dar nesenos lietuviško gyvenimo tikrovės, jos detalių, bet gana taikliai užčiuopia šiuolaikinių vilniečių ar tiesiog miestiečių gyvenimo aktualijas – nusipirktas butas naujos statybos name, gyvenimas remontuojamame bute, apgavikai statybininkai, išsimokėtinai įsigytas prabangus automobilis ir pan. Gyvenimiškoji rutina vienaip ar kitaip atšaldo ir jaunos poros santykius – Laura ir Tadas tarpusavyje bendrauja minimaliai, stengiasi kiek tik įmanoma išvengti vienas kito. Režisierius iki galo neišskleidžia jaunos poros tarpusavio santykių – visa tai jam tarsi savotiška įžanga į pagrindinį filmo motyvą – pasivažinėjimą automobiliais po naktinį Vilnių. O čia I. Miškinis jaučiasi tikrai savo stichijoje. Išgirstame pirmuosius dialogus, per kuriuos atsiskleidžia dviejų skirtingų buvusių klasės draugų požiūris į gyvenimą ir negudri trisdešimtmečių „akimirkos filosofija“ (ar tikrai šiandien taip naiviai mąsto trisdešimtmečiai?). Tačiau ir tie pokalbiai nueina į antrą planą, nes dėmesį traukia nuolatinis judesys ekrane ir netrukus pasijunti taip, lyg sėdėtum ant užpakalinės automobilio sėdynės... Filmo esmę geriausiai nusako Tado filmo pradžioje, įsipylus pirmuosius 2 litrus degalų, ištarta frazė „Ir kas toliau?“, tiksliai sutampanti su žiūrovo mintyse tuo pačiu metu iškylančiu identišku klausimu.

„Artimos šviesos“ - yra vienas iš nedaugelio lietuviškų filmų, kuriame galima kalbėti apie siužeto, turinčio šiokią tokią intrigą, kuri įtraukia tiek pačius filmo herojus, tiek žiūrovą, buvimą. Tik puikios D. Gavenonio vaidybos dėka (o gal akylesnio žiūrovo akis ir taip pagauna) galime suprasti, jog degalinėje pasirodanti mergina, vėliau įsėdanti ir į Tado su Linu automobilį yra Tado žmona Laura.

Apie puikiai kine vaidinantį D. Gavenonį galima būtų rašyti daug. Greitu metu kas nors parašys studiją, skirtą šio aktoriaus vaidmenims lietuviškame kine, jei šis aktorius ir toliau bus kviečiamas filmuotis lietuvių režisierių kuriamuose filmuose.  Pavyzdžiui, V. Navasaičio filme „Perpetuum Mobile“ jo sukurtas personažas gerokai timptelėjo filmo kartelę į viršų. Tačiau „Artimose šviesose“ aktoriaus vaidmuo, man pasirodė, yra netolygus.  Toks jausmas, jog įpusėjus filmui, D. Gavenoniui pabosta vaidinti Tadą ir jis iš tylaus, nuobodaus Tado tampa kandžiu, ironišku D. Gavenoniu. Bet galbūt toks personažo virsmas buvo sumanytas I. Miškinio scenarijuje.

Kita svarbi šio filmo ypatybė yra ta, jog filmo veiksmas vyksta Vilniuje. Nacionaliniame kine neturime tiek daug filmų, kurių pasakojimas vyktų Vilniuje ir ypač šiuolaikiniame Vilniuje.  Todėl šiame filme užfiksuotas statybų bumas,  dar „nesusidėvėję“ Vilniaus dangoraižiai taps jei ne istorine, tai tam tikrą Lietuvos gyvenimo atkarpą liudijančia vertybe. Iš nufilmuotų bendrų miesto planų ir automobilių spūsčių galime susidaryti Vilniaus kaip didmiesčio įspūdį. Nors kuriamo miesto vaizdas yra beveidis, Vilniaus nepažįstantiems žiūrovams tai tik eilinis tipinių naujų namų ir dangoraižių pristatytas bei kamščiuose skęstantis miestas,  tačiau skirtingai nuo kitų lietuviškų filmų, jis nėra tik pasakojimo iliustracija.

Keletą žodžių norėtųsi tarti ir apie kalbą. I. Miškinis kaip niekas kitas yra imlus šiuolaikinio jaunimo aplinkai, jos aktualijoms, kurios jo filmuose pirmiausiai ir labiausiai pasireiškia per filmo herojų kalbą. Ji kaip ir visuose I. Miškinio filmuose – necenzūrinė, beje, šiame filme nebe taip stipriai rėžianti ausį, skirtingai nuo ankstesniųjų. I. Miškinis - vienas pirmųjų režisierių, į kiną perkėlęs gatvės slengą, necenzūrinius žodžius ir filmo herojais pavertęs tuos žodžius vartojantį gatvės jaunimėlį (filmas „Lengvai ir saldžiai“). Beje, šiame filme panašaus tipo jauni žmonės taip pat randa savo vietą – naktimis užsiminėja „driftingo“ sportu. Savaime tokie „kieti vyrukai“, kurie iš tikrųjų yra vaikai, nieko nesudomintų, jei ne režsieriaus sugebėjimas išlaikyti distanciją bei sukurti situacijas, kuriose jie patys be didesnio vargo sugeba apsikvailinti ir žiūrovui natūraliai iššaukia gailestį ar šypseną.

Prie paties filmo iš tikrųjų nėra dėl ko labai prikibti. Tai profesonaliai sukurtas filmas, ar kalbėtume apie aktorius, montažą, garso takelį, ar pačią silpniausią lietuviško kino vietą - filmo įgarsinimą, gal tik turinio prasme jam trūksta gylio. Bet pats režisierius ir neprentenduoja kurti gilių psichologinių dramų, savo kūryboje jis – nuoseklus. „Artimas šviesas“ galima žiūrėti atsipalaidavus ir iš kino teatro išeiti gana gerai nusiteikus, kas, deja, po lietuviškų premjerų ne taip dažnai pasitaiko.

Filmo "Artimos šviesos" kadruose - aktoriai Dainius Gavenonis, Jonas Antanėlis, Julia Maria Kohler.

"Tremoros" archyvo nuotr.