Atgarsiai. Jauna Lietuva kalba trumpai, arba sauja profesinės savigarbos

„Scanoramos“ festivalyje pilnutėlėje didžiausioje „Forum Cinemas Vingis“ salėje parodyta programa „Jauna Lietuva trumpai“ pasirodė verta ne tik anonso ar šiaip smalsumo, paprastai lydinčio bet kokius lietuviškus filmus, bet ir reklaminio opuso. Yra, pasirodo, ką pasiūlyti pažiūrėti ne tik artimiesiems ir draugams.

Keturi šįmet bakalauro diplomais papuošti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai HD formatu parodė savo kūrinius labai dideliame ekrane, kuris, kaip žinome, ne tik privalumus, bet ir darbų trūkumus grasina išdidinti. Išdidino daug privalumų ir tik vieną trūkumą, kuris netgi ne trūkumas, o objektyvi duotybė. Savos laiptinės, kasdien gatvėje sutinkamų žmonių, laikraštinių problemų režisieriai vengia. Juos beveik visus jungia kino galimybės atitrūkti nuo šiandienos, masina pats pasaulio sukūrimo iš naujo momentas.Todėl suprantamas abstrakčių erdvių dominavimas absolventų darbuose – apibendrinti ir suformuluoti savąjį laiką vaidybiniame kine reikalinga ne tik profesija, bet ir didesnė patirtis (ketveriukės iš „Scanoramos“programos kolega Rokas Eltermanas, „Kino šortuose“ parodęs „Laisvą kritimą“ į bet kokius priekaištus turi teisę atsakyti, kaip Makmerfis: „aš bent pabandžiau“). 

Į akis krenta visų keturių bandymas susikurti sau visokių formalių stilistinių uždavinių – kad tik sunkiau būtų. Nė vieno paradokumentine maniera nufilmuoto kūrinio, visi be išimties – be penkių minučių, kaip senovėje iš rusų kalbos vertėme, rimto vaidybinio kino kūrėjai.

Geriausiu atveju užuominos į dokumentinę realybę švysčioja Dovilės Šarutytės filme „Aš tave žinau“, nors ir jis - iš esmės asmeninis išsisakymas apie tai, ką jau šiandien žinai, ir kas autorei veik nekelia abejonių.  

Šiame filme apskritai daug kas švysčioja – nuo animacijos iki povandeninių filmavimų. Jis neprikišamai sudėtingas ne tik profesijos įvaldymo prasme. Bet dar komplikuotesnis filmas savo turiniu. Nes reikia turėti drąsos pasakoti apie tai, kas paauglystės ribą peržengusiam žmogui apskritai retai atrodo reikšminga, o dažniau – juokinga, naivu, infantilu. Bet peržengusiam. O kol dar neperžengei – tol didelę gyvenimo dalį užpildo įsimylėjimai, artumo, švelnumo vizijos ir kartšligiški žvilgsniai iš padilbų į tą vienintelį, kuris netrunka drėbtelti merginai į akis porciją tokią porciją chamizmo, kad mažai jo niekada (?) nebebus.   

D. Šarutytės filmas įtikina, kad tokia „smulkmė“, kaip paaugliškas nusivylimas meilės objektais, formuoja charakterį, suteikia jam „sportinę formą“ – ne veltui bijojusi nerti į baseiną Uršulė (kine debiutuojanti moksleivė Julija Steponaitytė) filmo gale jau nebedvejoja. Nebebijo. Ir tai optimistinis, net labai geras popamokinių jausmų ugdymo užsiėmimų rezultatas.   

Jokios baimės suklysti – ir Linos Lužytės filme ‚Jau puiku, tik dar šiek tiek...“ Tvirta ranka režisierė rikiuoja savo emocinius ir stilistinius prisiminimus apie pirmuosius Nepriklausomybės metus į komediją apie vieną nuotrauką ir tautines anų laikų pastangas būti kuo gražesniais ir oresniais.

L. Lužytė sugalvojo talpią ir trumpą istoriją apie tai, kaip moteriškė darbovietėje išlošė amerikonų viešnagę į jos namus. Jie atvažiuos ir nufotografuos išlaisvėjusios Lietuvos šeimą, ir todėl ant Gabijos Ryškuvienės herojės pečių gula atsakomybė už Lietuvos veidą. Tai tikrai labai tiksli pastaba anų laikų žmogui – atsakomybė už Lietuvos veidą svarbiau už šeimos ramybę? Todėl herojė tampo ne tik užsienietišką kaimynės šaldytuvą prie kurio šeima gerai atrodys, bet ir jos vyrą, kuris pasirodo turintis daugiau galimybių reprezentuoti šalį būsimoje nuotraukoje, nei jos pačios antroji pusė. Aktoriaus Andriaus Paulavičiaus – kaimynės vyro ta proga suregzta šukuosena a la „VIA Samocvety“ - ypatingas vizualinis „abzacas“, nors tokių iš koto verčiančių detalių filme apstu. Žodžiu, žmonės stengiasi, pykstasi ir net supranta vienas kitą šio istorinio įvykio akivaizdoje.    

Deja, už lango realybė tokia, kad šiandien žodžius „vardan tos Lietuvos“ gali rimtai, nuoširdžiai ir įtikinamai tik labai geras aktorius ištarti. Ir eilėraštį su Lietuva širdy ne kiekvienas padeklamuoti gali. Tie, kuriems vaidyba – antra prigimtis. Antraip bus komikavimas ir „Dviračio žynios“. Neatsitinka „dviračio“, nors dėl Lietuvos filme verkiančios tiek Gabija Ryškuvienė, tiek jos kaimynė Rimantė Valiukaitė turi didžiulę pedalų maigymo televizijoje ( nebūtinai „Dviračio žyniose“) patirtį. Tas saikas, sugebėjimas išlaikyti tragikomedijos žanro stilistiką režisūroje ir vaidyboje, nenukrypstant į paviršutinišką parodiją – filmo "šarmas".

Ryškus, lengvas, vientisas anekdotas. Išmintingas, nes kalba ir gana apmaudžius mums dalykus. Tėveliai tikrai vardan tos Lietuvos iš kailio nėrėsi, o kas gavosi? Ir televizorių iš nuotraukos amerikonai iškirpo, ir apskritai visi mes dabar kvailio vietoje...L. Lužytė pabandė tai suformuluoti be socialinio ar politinio patoso – viso labo tikslios stilizacijos, nepiktos ironijos dėka, ir pasirodė, kad apie slenkstį, už kurio plyti Berlyno sienos griuvėsiai, gali protingai juokauti ne vien sąmoningai tuomet džiūgavę ar ašaroję suaugusieji, bet ir juos stebėję vaikai.          

Kadangi festivalio žanras ar, madingiau sakyti, „formatas“ leidžia ne tik pamatyti filmus, o ir įsiklausyti, ką sako jų autoriai, stengiausi tai daryti. Filmo ‚Pietys“(pagal Kazį Sają) autorius Tomas Smulkis be jokio gailesčio savo kūriniui prieš premjerą papasakojo visą filmo siužetą. Jis rišliai, sklandžiai išdavė ir pagrindinę filmo idėją, kuri, žinia, retai neblogame filme telpa siužeto rėmuose. Cituoju idėją nepažodžiui – visiems reikia stabtelti ir pasižiūrėti į save iš šalies, nes skendime rutinoje.

Įdomiausia, kad ši filmo interpretacija labai tinka kokiam nors „pičingui“, bet filmas už ją žymiai talpesnis. Ir ne toks sklandžiai literatūriškas.Yra tame „Pietyje“ kažkas, kas priklauso tik kino magijai. Kažkas, apie ką galima ilgai „vaikščioti“ žodžiais ir nieko nepešti, nesuformuluoti atsakymų.

Reikia pasakyti, kad jokios ten minėtinos rutinos filme iš tiesų nėra. Trumpai pabambėjusi Rūta Papartytė su popierėliais ar skudurėliais plaukuose – tai, atleiskite, jokia dar ne rutina ta giliai neigiama šio žodžio prasme, kuria ją vartoja jaunystė, nelabai suprantanti kokį ten žavesį Thomas Mannas tuose nuobodžiuose miesčionyse ir jų rutinoje rado.

Scena su žmona „Pietyje“ juk paprasčiausias slenkstis, už kurio pamažėle filme atsiveria kitas, nepaklūstantis racionaliems paaiškinimams pasaulis. T.Smulkio filmo herojui užtenka įjungti filme radiją, ir tekstas, apibūdinantis pietų vėją, kaipmat pažada pojūtį - ši oro prognozė atneš nelauktas palėkautų pardavėjui (akt. Sigitas Šidlauskas) slinktis iš realybės į nerealybę.  

Kiekvienas autorius savaip bando įvaizdinti ribą tarp logikos ir antilogikos. Minimaliom priemonėm T. Smulkiui pavyko iš realizmo išpešti jo magiją – skrendančiais lapais, sėdinėjančiais šachmatininkais, pamišėliškais dialogais apie autoservisą, kuris, pasirodo, yra garažas, kur taisomos mašinos, o gražas ir yra autoservisas. Tarybiniai taksofonai, kurie veikia ne su kapeikomis, o su centais, savaip apibūdina sumestinę iš įvairių epochų abstrakčią erdvę, kurioje tik ir galima pamatyti savo laidotuves. Ir nors autorius sakėsi, kad mėgstamas jo režisierius Roy‘us Andersonas, filmas „Pietys“ atpūtė prisiminimų apie kai kuriuos Algimanto Puipos filmus, siekiančius lietuviško magiško realizmo atitikmens.

Šių trijų filmų kontekstas ‚Scanoramoje“ nėra labai dėkingas Andriaus Blaževičiaus „Bergenui“ – aktoriniam filmui apie jauną ir pagyvenusį vyriškius, iš kurių alkoholis išpeša baimes ir kompleksus. Jiedu susitinka skudžiame restorane – vėlgi susiduriame su bandymu pabėgti nuo konkrečios dabarties. Restoranas, kaip ir pridera, mažai skiriasi nuo tiesiog valgyklos. Ar ji sovietinė, nesu įsitikinusi. Panašus skurdas juk yra ir suomio Akio Kaurismaki kapitalistinio pasaulio amžinas palydovas...Tad ir vėl vartotinas žodis „abstrakcija“, mat, Vasilijaus Šukšino, kurio „Įvykis restorane“ ir įkvėpė autorių, hiperrealizmu nė iš tolo netrenkia. Aktorių Vido Petkevičius ir Mariaus Repšio herojai palaipsniui tuština butelius ir sumano gelbėti bei į Norvegiją išvežti restorano dainininkę. Girtėja aktoriai įtikinamai, tačiau pamažėle pradeda atrodyti, kad su jais kartu apsineša ir filmo režisierius. Todėl patikėti, kurie kiekvieno iš jų kompleksai tikri, o kurie –  tik „velnio lašų“ provokacija daugiažodžiavimui, darosi vis sunkiau. Nors praraja tarp žmogaus norų, siekių ir galimybių gana rišliai filme atveriama. Ir būtent šalia „Bergeno“ gal tiktų pastebėjimas, kad režisieriai jaučia, žino, domisi juos supančių įvairaus amžiaus ir patirčių aktorių galimybėmis, o ne vien tik dirba su savo draugais.          

Vienokio ar kitokio pobūdžio perfekcionizmo šiuose darbuose siekiai  šiandien tarsi iš naujo stato mūsų kine sieną ar, tarkime švelniau,  barjerą tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo. Jį prieš kelis metus jau beveik buvo panaikinusi „AXX“ iniciatyva, pagimdžiusi gana daug menkaverčių „trupametražkių“ ir keletą neblogų mėgėjų filmų. Tai, kad šiemet bakalauro laipsnius įgijęs kursas atstato šiokį tokį balansą tarp kino kaip „bajerio“(„kiną gali kurti bet kas, reikia tik noro“) ir rimtesnių profesinių studijų rezultatų, man atrodo labai svarbus nacionalinio kino savigarbai dalykas. Ne mažiau svarbus jis turėtų būti ir aukštąjai kino mokyklai.

Bet šia proga sunku neprisiminti ir to, kad galimybes tampriai susieti savo gyvenimą su vaidybinio kino režisieriaus profesija, deja, tikrina ne studentiški ar diplominiai pusvalandžio etiudai (kokie geri jie bebūtų), o, žargonu tariant, „pilnas metras“. Sugebėjimas sukurti bent jau pusantros valandos trukmės savo pasaulius. Jų ir palauksime vietoj to, kad prognozuoti talentingiems bakalaurams šviesų rytojų.

Nuotraukose - filmų "Aš tave žinau", "Jau puiku, tik dar šiek tiek..."(titulinis, 2), "Pietys", "Bergenas" kadrai.