Aktualu. Kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė: autorinių honorarų apmokestinimo įstatymas visus sulygino buldozeriu

Šiais metais ir mums, menininkams, tenka atrakcija mėginti „įsipaišyti“ į Sodros ir mokesčių sistemą. Nieko naujo nepasakysiu, bet tylėti negaliu: mūsų valstybė nuo pat viršūnių iki pažemės aptekusi melu, meluoja ir sukčiauja beveik visi, siekdami asmeninės naudos. Arba visi, kas siekia naudos, yra priversti sukčiauti, būtent šitaip valdžios suriesti ir ištiesti įstatymai. Dabar kitaip žiūriu ir į „Kasdienės duonos duok mums šiandien“, tai veikiau maldavimas „leisk dorai pelnyti kasdienę duoną, leisk nepaspringti melu pelnyta duona, leisk visiems pajausti teisybės duonos skonį“.

Niekaip nepritariu Vidmantės Jasukaitytės pasakymui „Aš apgaudinėsiu šitą valstybę“ nuskambėjusiam per TV laidą „Žurnalisto tyrimas“ transliuotą LTV kanalu 2009 11 10. Nepritariu dėl to, kad valstybė visų pirma yra žmonės, ne valdžia. Tarp tų žmonių yra daug dorų, jautrių, ir taip socialiai bei moraliai nuskriaustų žmonių, daug jaunimo, kurį turime doru pavyzdžiu auklėti, daug vaikų ir pensininkų, kuriuos turime globoti. Joks save gerbiantis žmogus šitaip neturi kalbėti ir juo labiau taip elgtis, kad ir kokią neteisybę būtų patyręs. Jeigu yra konkretus nepasitenkinimas, reikia konstruktyviai kelti problemą ir paskirti energijos tą problemą išspręsti. Bet jokiu būdu neprisitaikyti prie iškreipto įstatymo, neieškoti būdų, kaip jį apeiti.

Dar nesuvokiame savo „prigimtinės“ pareigos aktyviai dalyvauti, sprendžiant savo pačių ir šalies reikalus, dar neatsigavome nuo totalitarizmo.

Visi turime pripažinti, kad autorinių sutarčių laiduojamus mažesnius mokesčius iki 2009.01.01 piliečiai naudojo kaip priemonę mokėti mažesnius mokesčius. Pagal autorines sutartis dirbo ir valytojos, ir lėktuvų pilotai, ir kas tik netingėjo. Visi turime pripažinti, kad vyriausybė privalėjo užkirsti kelią piktnaudžiavimui. Tačiau mokesčių lygiava labiausiai palietė ir taip socialiai pažeidžiamą grupę - meno kūrėjus. Tikėtina, kad vyriausybės taikinys nebuvo menininkai.

2009-ais metais dar menininkai kuria, nors neretai jų honorarai, sutarti dar 2008 metais, pagal seną tvarką, virto niekiniais šiandien. Bet susitarimas yra susitarimas, dar vykdomi projektai „iš inercijos“. Kas gali pasakyti, kur dėsis menininkai ateinančiais metais? Juk kiekvieno projekto kvotos išaugo, o biudžetas kultūrai 2010m.  siekiamas sumažinti. Nieko nesakau, yra krizė, ir Socialinis draudimas menininkams reikalingas, taigi ir susimokėti už tai reikia.

Bet klausimas vienas ir visai neretorinis, kur menininkai dėsis? Ar jie turės spraustis į darbo biržą? Tai vienintelė galimybė šiandien, bet ar nevertėtų pasvarstyti, kad ir menkų priemonių, programų, kaip išlaikyti menininkų kūrybingumą, kad ir už minimalius pinigus. Tam nesunkiai galima panaudoti meno kūrėjo statusą, kuris yra pagrįstas įstatymu, yra ir komisija prie Kultūros ministerijos, kuri minėtą statusą suteikia arba atima. Tereikia tam pridurti mokestinių, Sodros lengvatų ir būtų šioks toks postūmis. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 4000 meno kūrėjo statusą turinčių asmenų, 800 iš jų dirba tik pagal autorines sutartis.

Ir antras neraminantis dalykas yra tas, kad buldozerio principu įstumtas mokesčių pasikeitimo įstatymas menininkui neduoda jokio grįžtamojo efekto. Mokesčiai surenkami, kaip dabar ir priklauso, bet socialinių garantijų už tai praktiškai neįgyjama. Su tuo autorinių honorarų „gavėjai“ susiduria poliklinikose, nedarbingumo (ligos ir motinystės, tėvystės) atvejais ir pan.

Tuo tarpu visokie žmonės „prie meno“ yra darbdavių verčiami išsiimti verslo liudijimus, taip mokesčių mažiau, teko girdėti, kad su muzikuojančiais žmonėm atsiskaitoma kaip už instrumentų nuomą. Tai yra ne tik skurdas, bet ir absurdas. Puikus žodžių  sąskambis, bet sąsajos prasmė užgožia skambesio estetiką, o pasekmės – dar žiauresnės – žmogus muistosi, vartosi, nieko nepešęs, griebiasi melo, bandydamas žūt būt įsisprausti į „sistemą“ ir visagalė Sodra su darbo birža užvelka jam tramdomuosius marškinėlius. Ar vergas gali ką nors gero sukurti? Nežinau, abejoju, bet laikas parodys. Taigi šitaip organiškai pereinu prie laiko sampratos ir laikrodis tiksi tikrai ne mūsų, mokesčių mokėtojų, naudai. Kaip elementarų pavyzdį galiu pateikti šį bei tą iš savo asmeninio gyvenimo: man gimė vaikas, pagal autorines sutartis dirbdama išėjau atostogų ir nieko gero - skurdas ir absurdas - šiandien vaikui jau septyni mėnesiai, kol įstatymus suremontuos bus ir dveji sukakę, eisiu vėl dirbti ir mokesčių mokėt. O dabar esu surakinta Sodros it paralyžiaus, jei gaučiau kokių nors draudiminių pajamų, tuoj pat tą sumą atimtų iš motinystės pašalpos.

Autorinių honorarų mokesčių reforma atvėrė diskusiją apie meno kūrėjo funkciją mūsų visuomenėje ir apie tolimesnę kultūros politiką apskritai. Lietuvos menininkai atsiduria kryžkelėj ir šiandien reikia atsakymo, koks meno kūrimo modelis yra prioritetinis: menas – verslas? menas – hobis? Taip kaip JAV, kur nėra tokios institucijos, vadinamos kultūros ministerija? Įmanomas kelias, bet lietuvių auditorija yra labai nedidelė, o tarptautinei auditorijai vartoti lietuvių meną dar yra barjerų, visų pirma valstybės įvaizdžio barjeras, su kuriuo pavienis menininkas negali susidoroti. Taigi, ar gali tokia nedidelė tauta išlaikyti savo kultūrą, neremdama meno? Iš šio klausimo seka klausimas apie mūsų, kaip valstybės vertybių sistemą apskritai.

Kaip bebūtų blogai, yra ir teigiamų krizės pusių. Nuimamas iliuzijos šydas, tikrovė matoma daug aiškiau. Pamatome valstybės, o ir mūsų pačių – kiekvieno atskirai - vertybes ir prioritetus: viskas paremta ekonomine nauda, jos siekiant visos priemonės - tinkamos. O netekusius vilties pralaimėtojus, kurių yra dauguma, guodžia pranašystės apie revoliuciją, maištą ir dar kitokios apokaliptinės nuotaikos. Revoliucijos – nepadės, prisiminkit istoriją, tik pablogins padėtį, bet nusivylimo pojūtis apėmęs daugelį visuomenės grupių, neteisybė patiriama daugelyje gyvenimo sferų. Desperacijos, peraugančios į agresiją, nuotaiką kažkas kursto labai nekonstruktyviai. Ar šitos nuotaikos virs realybe - laiko klausimas. Todėl vyriausybei reikia imtis priemonių nedelsiant, pripažinti klaidas, jas ištaisyti ir tokiu būdu pasėti Lietuvoje prasmingos tvarkos pojūtį, o mes, kiekvienas asmeniškai, arba grupėmis, turime kalbėti, rašyti, dainuoti apie savo ir valstybės problemas ir jokiu būdu netylėti, nes laiko liko nedaug.

Šiuo metu SADM lyg ir supranta, kad autorinių honorarų apmokestinimo sulyginimas su darbo sutartim buvo nevisiems adekvati priemonė. Lyg ir ruošiasi pataisyt įstatymą. Todėl šiuo laišku noriu pakviesti visus išsakyti susirūpinimą kultūros ir meno kūrimo bei menininko problemomis. Deja, negaliu įkurti atskiros svetainės, bet seksiu komentarus po šiuo straipsniu, surinksiu visą informaciją, iškeltas problemas, įstatymo tobulinimo pasiūlymus ir perduosiu Kultūros ministerijai, SADM ir seimo nariams.

Pagarbiai,

Agnė Marcinkevičiūtė