Po premjerų. Banalybė žudo

Vis dažniau suabejoju, ar nauji lietuviški filmai yra kino kritikos objektas. AXX iniciatyva prieš kelerius metus išprovokavo iki šiol neatslūgstančią neprofesionalaus kino bangą mūsų kino teatruose. Susidūręs su tokiu reiškiniu, kino kritikas yra priverstas tapti tiesiog papročių stebėtoju arba svarstyti, kaip pasaulinės kinematografinės mados atsispindi jaunų lietuvių sąmonėje. Deja, lietuvių kinas vis rečiau yra meno kritikos objektas. Jaunų režisierių filmai įdomūs kaip savotiškas antropologinių tyrinėjimų objektas, nors tai tarsi ir vaidybinis kinas. Tačiau filmai, kurie yra savotiška namų kino atmaina, netikėtai tampa laiko liudijimais. Nes jaunieji lietuviai, matyt, „iš principo“ nekuria dokumentinio kino. Įtariu, kad tikrovė jiems neįdomi.Virtualioji atrodo tikresnė.

Taip atsitiko ir su Romualdo Lavrynovičiaus „Kutenimais“. Iš filmo gali sužinoti, koks pasaulis ir kokios vertybės supa dvidešimtmečius - interjerai, kostiumai bei svajonės atidaryti nuosavą butiką ne tik labai iškalbingi, bet ir autentiški. Tačiau visas filmas - tik jau ne vieną kartą matytų siužetinių posūkių, personažų, atributų (žinoma, be pistoleto ir narkotikų nė iš vietos), nuogų kūnų bei įvairių reklaminio kino stiliaus atributų rinkinys. Visa tą margumyną turėtų suvienyti ne siužetas, bet „filosofiškas“ užkadrinis pagrindinės herojės (aktorė Olga Generalova yra ir scenarijaus bendraautorė) monologas, bet, atsiprašau, tokio banalybių srauto (pvz., „Moteris negali gyventi viena“ ir pan.) „Kutenimams“ galėtų pavydėti net kitų neseniai pasirodžiusių lietuviškų pilnametražių filmų kūrėjai. Bet  Lavrynovičius turi humoro jausmą. Ir tai didelis privalumas. Jis mokosi režisiūros antrame Lodzės kino mokyklos kurse ir kaip studentiškas filmas „Kutenimai“ visai nesukelia susierzinimo. Studentas akivaizdžiai gabus. Kam tą jo darbelį prireikė rodyti kino teatruose ir reklamuoti kaip naują lietuvių kiną, jau visai kitas klausimas.

„Kutenimai“ akivaizdžiai seka ankstyvuoju Quentino Tarantino. Tai daugelio jaunųjų idealas. Tik ar pastebėjote, kad  Tarantino keičiasi, o visame pasaulyje gausūs Tarantino epigonai taip ir liko ankstyvajame postmodernistiniame kine? Bet epigoniškumas dažnai randasi ir iš nesugebėjimo suvokti tikrovės, paklūsti jos dėsniams. Tada dažnai pasitelkiamas koks nors populiarus žanras.

Ramunė Čekuolytė Che savo filmą „Stiklainis uogienės“ kino forumo „Scanorama“ spaudos konferencijoje pristatinėjo kaip melodramą. Tačiau filmas šio žanro dėsnius greičiau neigia. „Stiklainis uogienės“ pasakoja siužetą, kurį bene idealiausiai kine atskleidė Georgijaus Danelijos filmas „Rudens maratonas“, sukurtas pagal Aleksandro Volodino pjesę. Sumitęs vyriškis Dmitrijus (Romas Ramanauskas), kaip ir kiekvienas naujųjų laikų herojus, žinoma, yra verslininkas ir turtingas žmogus. Jis  blaškosi tarp dviejų moterų - žmonos ir meilužės. Dmitrijus pats save įstumė į kampą, nes nesugeba pasirinkti ir apsispręsti, su kuo nori būti. Režisierė kaip tik įmanydama supaprastino herojų situaciją ir juos pačius, apsiribodama išoriniais ( dažniausiais lytiniais) požymiais. Žmona yra vyresnė už meilužę, jos tėvas - turtingas verslininkas, ji rūpestinga, bet nuobodi ir gimdo mergaites.

Meilužė Marta (Edita Užaitė) turi gražų kūną ir yra pakankamai impulsyvi, kad iškeltų Dmitrijui ne vieną sceną ir sąlygą bei bare provokuotų vienišus vyriškius. Marta augina Dmitrijaus sūnų Luką, važinėja ryškiai raudonu sportiniu automobiliu ir nuolat aiškina, kad kenčia. Tik tos kančios aktorė suvaidinti, matyt, nesugeba. Viena intymiausių „Stiklainio uoginės“ scenų, kai Marta kavinėje susitinka su geriausia drauge ir kalbasi apie sunkią moters dalią bei vienatvę, nudilgo lediniu šalčiu, sklindančiu iš aktorės akių.

Kita vertus, aktorius galima ir užjausti. Juk jie turi vaidinti tik banalias situacijas, net neužsiminti apie jokią situacijos priešistorę. Personažai per visą filmą nepasikeičia nei per milimetrą. Paskutiniuose kadruose abu dramos herojai yra tokie pat, kaip ir pradžioje. Niekas nepasikeitė. Todėl įdomiausiu filmo personažu tampa antrojo plano personažas - infantiliškas vyriškis (Petras Lisauskas), kuris filmo pradžioje audringai palieka merginą, tik išgirdęs, kad ji laukiasi. Jis vienintelis, kuris filmo eigoje kažką apie save sužino bei supranta.

Dar vienas melodramos dėsnis reikalauja susitapatinti su personažais.Dmitrijus gal ir sukeltų užuojautą, bet pirmame epizode mestelėta frazė, kai jis pasako Martai, esą ji „kaip tuščias stiklainis uogienės“ galimybę susitapatinti (bent jau moterims) pastebimai sumenkina. Savo kančias Dmitrijus dažniausiai skandina alkoholiniuose gėrimuose. Žinau, kad gyvenimas yra neįtikėtinai banalus, bet juk kinas - tai šiek tiek daugiau, tiesa?

Su Marta susitapatinti neleis jos akivaizdus žiaurumas vaikui. Ji ramiausiai gali pasakyti Lukui (Rokas Gluskinas), kad jo tėvo nebėra. Ji net nebando guosti berniuko, kai šiam akivaizdžiai sunku. Marta nuolat blaškosi po trafaretiškai (dangoraižiai ir senamiestis) nufilmuotą  miestą, o režisierė nuolat rodo vaiką vieną - namuose, kai ryte mamos lovoje (ši susitinka su drauge) jis aptinka svetimą dėdę, ar turguje, kur jis puola prie Dmitrijaus, o šis atrėžia vaiko nepažįstąs. Po to Lukas tiesiog išnyksta iš kadro, o režisierė toliau pasakoja apie neapsakomas Luko tėvelių kančias.

Šio filmo antropologiniai pastebėjimai skatina gana niūrias išvadas, kad vis dar gyvename patriarchališkame pasaulyje. Pasirodo, lietuvės vis dar gimdo vaikus vyrams, o ne sau ir pasauliui. Martos lūpose iš pat pradžių nuskamba toks argumentas: „Aš tau pagimdžiau sūnų“. Sunku suabejoti praeivių, atsakinėjančių į herojės (suprask, ji dirba televizijoje, nėra tik išlaikytinė) klausimus apie meilę, nuoširdumu. Tik jų atsakymai sukelia keistą įspūdį, tarsi visi atsakiusieji skaitytų tuos pačius moterų žurnalus, be to, visi akivaizdžiai nori būti šiuolaikiški, tik kažkas verčia abejoti apskritai visų filmo  klausimų ir atsakymų tikrumu. Pernelyg banalu, kad būtų tikra.

Nuotraukose - filmų "Kutenimai" (titulinis, 1)bei "Stiklainis uogienės" kadrai iš studijos "Meed films" ir R. Čekuolytės asmeninio archyvo.