Mums rašo. Jeigu sutinkate, kad menininko profesija yra diagnozė, tai laukite paūmėjimo

SADM ir Seimas su Socialinių reikalų ir darbo komitetu bei Švietimo, mokslo ir kultūros komitetu su visais pakomitečiais, drauge ir Jų priimtų įstatymų vykdytojų institucijos: Darbo birža, socialinės paramos centrai etc. toliau yra vadinami “Jie” ( nes nenoriu gaišti brangaus laiko, spausdindama tuos beviltiškus, ilgus pavadinimus, ir labai pavargau aplankiusi ir apskambinusi neįsivaizduojamą tarnautojų kiekį, tūnantį minėtose institucijose).

Menininko padėtis sistemoje - dviprasmiška

Šie metai, kai Jie “apSoDrino” autorinius honorarus, menininką įpareigojo, ne tik sumokėti mokesčius, bet ir turėti vilties, kad jie gali kažką gauti iš valstybės, jeigu atsitinka nelaimė, arba, jei yra vadinamos “kūrybinės prastovos”. Bandyti galima, bet atsitrenki į tarnautojų magiškus žodžius “draudiminės pajamos per mažos” arba “darbo stažas nepakankamas”, kaip jie visa tai apskaičiuoja – nežinau.

Viena galiu pasakyti, kad menininkas dirba dieną - naktį, atlyginimas daugeliu atvejų yra simboliškas. Tiesiog menininkas prisiima daryti darbą, kuris jam atrodo labai prasmingas, neretai yra jo paties inicijuotas. Jis daro tą darbą už tiek, kiek pasiūlo, kartais ir visai veltui, ir parduoda darbą už tiek, už kiek jį perka. O menas dabar yra pigus, nėra paklausos.

Meno vartojimas mūsų šalyje yra neišvystytas, mecenavimas privačiam sektoriui reikalingas, kaip šuniui penkta koja, o jei kas ir duoda kiek pinigų, tai tik užsieniečių valdoma bendrovė, kuri pareikalauja didele dalį pinigų išleist reklamai, kad pasaulis išgirstų jog Tas ir tas yra toks maloningas, kad davė pinigų Tam ir tam.

Todėl egzistuoja tam tikras Valstybinis rėmimas, kaip jis vykdomas, tai jau kita tema.

Nesiskundžiu mažu atlyginimu, daugelis menininkų žinojo, kad pasirinkimas turtų neatneš (o ir kam jie reikalingi), menininkai netgi rizikavo dirbti be jokio socialinio draudimo. Kol galiausiai sulaukė Valstybės dėmesio ir džiaugsmingai ėmė mokėti privalomojo draudimo įmokas. Kiek uždirba, tiek ir duoda. Bet tiesa yra tokia, kad visada menininkai uždirbs per mažai, kad gautų draudimo išmokas.

Jie įvedė absoliutų chaosą, kuriame ir patys sunkiai orientuojasi

Draudimas, vietoj to, kad sutvirtintų meno kūrėjo statusą, apskritai paralyžavo menininką. Sulygino jį su verteiva, įvėlė į kažkokius strategavimus, skaičiavimus,  ir užteršė sąmonę kasdien patiriamu socialinės neteisybės pojūčiu.

Visų pirma kyla klausimas, kaip Jie leido diskredituoti autorinio atlyginimo sampratą ir praktiką. Pagal autorines sutartis , kurie laidavo mažesnius mokesčius, ėmė dirbti visi dažytojai, valytojai, ir, apskritai, visas privatus sektorius  (su retomis išimtimis).

Man būtų labai įdomu pamatyti dažytojo autorinę sutartį: “numaliavosiu su švabra ant lubų angelą, Mikelandželo stiliuje”.  Kodėl Jie laiku nesiėmė prevencijos įstatymų, apribojančių naudojimąsi autorine sutartim? Kai mąstas pasiekė beveik visuotinį, tada Jie, norėdami užlopyti SoDros skyles, ėmė ir visus (podraug ir menininkus, kurie vieninteliai nepažeisdami etikos turėjo teisę dirbti pagal autorines sutartis), nuskalpavo!

Jeigu anksčiau, iki mokesčių reformos, viskas buvo daugmaž aišku, tai dabar, prieš žengdamas kokį nors žingsnį, turi ilgai sukti galvą, kokiu būdu gauti savo uždirbtus pinigus. Arba, kokiu pagrindu pasirašyti sutartį, norint įvykdyti projektą. Man yra žinomos bent trys galimybės legaliai gauti pajamas: autorinis honoraras, verslo liudijimas, individualios veiklos registravimas, na, o po to dar galima griebtis įvairių daiktų nuomos sutarčių ir panašiai. Prodiuserinės kompanijos visada bandys įpiršti tokią sutartį, kad mokesčiai būtų kuo mažesni. Taigi menininkas, tikėtina, ir toliau liks be draudžiamųjų pajamų.

O gal Jie nėra tokie naivūs, kokiais apsimeta, ir menininką smaugia sąmoningai?

Kodėl tie asmenys, kurie yra susiję darbo santykiais ir dar dirba pagal autorines sutartis, turi draudimą nedarbo atveju, o laisvai samdomi (“freelanceriai”) – neturi, nors apmokestinimas – toks pats, procentai – identiški, tik paskirtis skiriasi? Nes Jiems taip patogiau. Asmenų, dirbančių tik pagal terminuotas autorines sutartis ir neturinčių ilgalaikių neterminuotų darbo santykių, nedarbo atveju ir nuo nelaimingų atsitikimų darbo metu Jie neapdraudė. Sako, “kas čia supaisys, kada menininkas dirba, o kada, ne”. Jie tikriausiai žino, kad menininkas tarp projektų neretai turi pauzių. Todėl jiems neparanku išmokėti, bent kažkokį minimumą, kai menininkas neturi darbo, todėl ir nedraudė.

O tai ir parodo, kad Jiems svarbu – viena: surinkti mokesčius. Ir Jiems yra visiškai nusispjaut ant žmogaus ir ant jo draudimo.

Ciniškai pažeidžia konstituciją

SoDra menininko ligos, motinystės atostogų metu gautus honorarus traktuoja, kaip to mėnesio gautas pajamas ir sumą išskaičiuoja iš pašalpos, nors tie darbai būna atlikti iki susergant, arba išeinant atostogų, bei priduoti darbų pridavimo – priėmimo aktu. Jų neįtikina netgi oficialus atlikto darbo viešas paskelbimas – toks, kaip straipsnio publikacija arba spektaklio premjera.

Tuo tarpu meno srityje darbdavys dažniausiai vėluoja sumokėti honorarą, dėl įvairiausių priežasčių, dažnai ne iš piktos valios. Kaip antai - laukia, kol perves finansavimą projektui miesto savivaldybė, ar Kultūros ministerija, o jie pavedimus daro ketvirčiais. Pats darbdavys, kaip taisyklė, neturi apyvartinių lėšų, kad galėtų menininkui sumokėti iš “savo kasos”.

Taigi, menininkas nekontroliuoja savo honorarų išmokėjimo datos, todėl neturėtų būti skriaudžiamas. Ir tos pajamos, kurios įkrenta vėliau, neturi būti laikomos einamojo mėnesio pajamoms, bet priskiriamos tam mėnesiui, kuriame ir buvo dirbama ties tuo projektu. Nes Konstitucijos 48 straipsnis sako, kad Kiekvienas žmogus gauti teisingą apmokėjimą už darbą, o 52 straipsnis sako, kad Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Kitas klausimas yra sekantis. Kas gi atsitiks baisaus, jei motinystės atostogų metu, menininkė parduos kokį paveiklėlį, ar parašys vieną kitą straipsnį ir gaus honorarą? Taigi, tik geriau, dar ir mokesčius mokės, nepraras savo auditorijos.

Baisiausia yra tai, kas atsitiko valstybines pensijas arba rentas gaunantiems menininkams. Kai, pagal šią schemą iš jų atimami honorarai, jie apskritai eliminuojami iš meno kūrimo ir visuomeninio gyvenimo. Daugelis jų dirba nemokamai, nes nori dirbti, kurti, susitikti su savo auditorija. Todėl atsisako honorarų už straipsnius, už kūrybinius vakarus.

Menininkus pakramtė ir išspjovė

Vasarą Jie suprato, kad reikia atskirti nuolatines pajamas gaunančius pagal autorines sutatris ir tuos, kurie gauna nereguliarius honorarus. Jie priėmė įstatymą, kuris įsigalios 2010 m. Pagal šį įstatymą smenims, kurie gauna atsitiktinius honorarus (tie liaudyje vadinami “freelancer’iais”) ligos, motinystės bei senatvės pensijų socialinio draudimo įmokos bus skaičiuojamos nuo pusės autorinio atlyginimo. Pavyzdžiui, jei autorius gauna 2 tūkst. litų, 35,8 proc. įmoka bus skaičiuojama nuo 1 tūkst. litų. apmokestinti nuo pusės honoraro. Tačiau ligos, motinystės ir visų kitų negandų atveju, menininkas gaus tik pusę socdraudimo išmokų.

Tai kas čia per juodas humoras? Jau šių metų praktika įrodė, kad daugeliu atvejų menininko uždirbamų pinigų netgi dabar, kai mokame SoDrai nuo pilno honoraro, neužtenka tam, kad nueitum į polikliniką. Tai kam gi reikia kitais metais imti iš žmogaus tuos apgailėtinus pinigus, jeigu jis niekaip nesukaups garantuojančios draudimą sumos, neužsidirbs pensijos?

Draudimas menininkui yra reikalingas ir netgi - būtinas. Ir daugelyje ES šalių taip yra. Tad, sekant kultūringų šalių pavyzdžiu, ar negalėtų ir mūsų valstybė apsiimti ir sumokėti antrąją draudimo pusę?

Tuo tarpu po draudimo įstatymų pasikeitimo, šiais metais ne vienas menininkas metė varžančius/įgrįsusius darbo santykius, kuriuos turėjo dėl saugumo, patikėjo Jais ir dabar liko be žadėtojo socialinio draudimo.

Kaip čia gaunasi? Pakramtė menininką - neskanus, liesas, nedaug iš jo nulupsi, ir neelektoratas (nes jų nedaug tėra), tai ir žadėt nieko neverta.

Visuomenė turėtų atkreipti į tai dėmesį, turėtų apginti menininką ir neleisti Jiems vėl numesti meno kūrėją į draudimo sistemos patvorį.