Įdomu. Rokeriai ant Gedimino kalno

Knygynuose jau galima įsigyti knygą apie Vytautą Kernagį „Nes nežinojau, kad tu nežinai“ (leidykla „Tyto alba“). Jos autorė Rūta Oginskaitė pastebėjo, kad Vytautas Kernagis, daugelyje interviu ir koncertų pasakojęs savo gyvenimo istorijas, pavertė jas savotiškomis repertuarinėmis pasakomis. Tai irgi talentas – įžiūrėti kasdienybės tėkmėje intrigą, papasakoti ją kaip novelę: su užuomazga, vystymu, kulminacija ir atomazga. Knygoje autorė panaudojo nemažai Kernagio istorijų, papildžiusi jas ir kitų dalyvių įspūdžiais, komentarais, abejonėmis.

Knygos ištraukoje iš skyriaus „Bitlų genties papročiai“ – viena Vytauto Kernagio istorijų: apie „pirmą Lietuvoje begarsį muzikinį filmą“. Begarsį! Bet muzikinį. Ir, žinoma, pirmą.

Istorijos laikas – maždaug  1967 metų pabaiga. Istorijos vieta: tuometė Vilniaus 23-oji vidurinė mokykla (dabar – Simono Daukanto gimnazija) ir Vilniaus senamiestis.

Istorijos ir knygos pasakojimo dalyviai: pats Vytautas Kernagis, tuo metu dešimtokas, Rytis Gustaitis, vienuoliktokas (dabar – Klaipėdos dramos teatro aktorius), jie abu – mokyklos bigbyto grupės „Aisčiai“ muzikantai; dalyvauja ir kitos ano mento jaunuomenės garsenybės – mėgėjiškų filmų kino studijos „Noriu būti genijumi“ režisierius dešimtokas Algimantas Puipa (dabar žinomas kino režisierius), operatorius vienuoliktokas Algimantas Mikutėnas (dabar ne mažiau žinomas operatorius), iš Vilniaus 15-osios mokyklos ateidavęs devintokas Andrius Žibikas, tuo metu jau nusifilmavęs Arūno Žebriūno filme „Paskutinė atostogų diena“ ir kartu su Puipa ir Mikutėnu kūręs filmukus (dabar – žinomas scenografas, Vilniaus Mažojo teatro meno vadovas).

......................

Kaip anuo metu atrodė 23-osios mokyklos aktų salė per šokius, gali papasakoti Algis Ramonas, Vytauto Kernagio draugas, tuo metu grojęs Čiurlionio meno mokyklos bigbyto grupėje „Bočiai“. Ramonas ateidavo ir į 23-os vakarus. “Nuėjau vienąkart pasiklausyt į šokius. A Jėzau, žmonių... Pilna salė, ant galvų lipa vieni kitiems. Kernagis stovi, visi tokie – gitarom brazdina. Vistiek, žinai, efektas tais laikais – bitlų muzika. „Trakų pilį“ padainavo dar. Labai gerai atsimenu „Trakų pilį“.

Kernagio nuomone, mokykloje chebra gyveno „nuo šokių iki šokių. Nuo vieno fantastiško naujamečio karnavalo – iki kito. Juose grodavome atsigulę ant grindų ar net iškėlę gitaras virš galvų“.

Skulptorius Rimantas Sakalauskas, Kernagio klasiokas, atsimena „Aisčių“ grojimą  „atsigulus ant grindų ir iškėlus gitarą, matyt, mėgdžiojant bitlus. Tamsu. Mūsų mokykloje daug kas buvo leidžiama. Prasibraudavom į Dailės institutą retsykiais, kur šokiai iki keturių ir tamsoj. Kažkiek to perkeldavom ir į savo mokyklą. Bet per šokius tai pas mus stipriai būdavo. Pagrindinis buvo Kernagis – grojo, dainavo, atsigulęs grojo, palakstydavo grodamas. „Trakų pilis“ buvo tokia pirma daina – pagal „Animals“ dainą „House of The Rising Sun“. Ir Kernagio „Margi sakalai“ – nors ne šokių muzika, bet per šokius jinai būdavo. Žmonių prisigrūsdavo. Ne tik šokti, bet ir pasiklausyti“.  

Jų griežtas, komunistinių pažiūrų klasiokas, lankęs milicininkų būrelį ir pravardžiuotas komisaru, norėdavo daryti tvarką ne tik klasėje, bet ir per šokius. Jis pasirūpindavo, kad kažkoks komjaunuolių susibūrimas budėtų, saugotų šokius nuo svetimų, nes skirtingų mokyklų šokėjai kartais susimušdavo. Bet norinčių patekti į „Aisčių“ koncertus aistra būdavo stipresnė už saugotojų.

Andrius Žibikas nebuvo iš narsiausių klausytojų: „Pavyzdžiui aš, drovus, nedidelio ūgio, riestanosis, trumpom rankytėm, mažom kojytėm, tai ten nebuvo man su kuo šokt. O jau kas blatnesnis, tai ir šoko, žinoma, kodėl gi ne. Šviesas gi jau gesindavo tais laikais. Bet ten minių minios susirinkdavo, įsiveržt – neįmanoma. Ir kas nešokome, sėdėdavom. Ten už scenos kambariukas toksai, tai mes tame kambariuky. Salėj mes nesimaišydavom“.

Puipai atrodo, kad “šokiai mūsų mokykloje buvo kultinis dalykas, kadangi mes turėjom nuosavą grupę ir žinojom, kad visada yra perspektyva susilaukti per šokius įdomesnių veidų - kitų mokyklų merginos ateis.  Didesnis kontingentas ir galimybės susipažint.

Kernagis „Aisčiuose“ galbūt daugiau kaip dainininkas įdomus, o Gustaitis buvo jau, kaip sakant, Alain Delonas, visų merginų numylėtinis. Nežinau, kiek vienu metu jis turėjo tų romanų paraleliai... Net nustebau vieną kartą: aukštas lygis - meilės raštelius damos jam atsiųsdavo  gražiuose tokiuose spalvotuose vokeliuose, pačių pasidarytuose. Tai Gustaitis buvo ir muzikantas, ir dar plius pirmas vaikinas mokykloje. Praktiškai visos gražiausios merginos, man atrodo, perėjo per jo kerus. Žinai, ta draugystė gi buvo tokia... už rankų pasilaikyti.

O Kernagis... Jis kompleksavo, aišku, žmogus. Dėl žvairumo, dėl akinių.Tiktai, kad geras balsas. Ir vis tiek savaime jis buvo „Aisčių“ siela. Jo nebūtų – ir nebūtų tos grupės. Taip kad  jis jautė savo vertę ir savo išskirtinumą“.

„Aisčių“ muzikantai turėjo teisę augintis ilgus plaukus. Nepaprastai ilgus – jie galėjo siekti marškinių apykaklę. Rokeriai juk artistai ir jiems reikėjo atrodyti taip, kaip bitlai, rolingai, animalsai, iškirpti ir perfotografuoti iš sunkiai gaunamų lenkiškų žurnalų. Arba kaip tuose kelias sekundes trunkančiuose kadruose iš filmų „Kronikos“ kino teatre. Arba kaip ant plokštelių viršelių. Kaip sakė Vytautas Kernagis, „iš tų smulkių nuotrupų ir mokydavomės. O šiandien? Ir tie patys „The Beatles“, ir „The Rolling Stones“ atrodo kaip dievo avinėliai. Tada tai turėjo simbolizuoti kapitalizmo siaubą“.

Išlikusiose „Aisčių“ nuotraukose – gražiai susišukavę, santūriai apsirengę jaunuoliai. Du iš jų su kostiumais, kaklaraiščiais. Gustaitis – baltais marškiniais, Kernagis – juodais. Kelnės visų siauros. Tamsūs akiniai. Šitokius „Aisčių“ vyrus įamžino kino studijos „Noriu būti genijum“ operatorius dešimtokas Algimantas Mikutėnas su režisieriumi devintoku Algimantu Puipa.

Mokykla buvo benorinti, kad  abu jos kinematografininkai, net tarptautiniuose festivaliuose laimintys prizus, kažkiek pafilmuotų ir savame kieme, tuo labiau, kad pati 23-oji garsėjo sportine pakraipa . Puipa: „Bandėm su mokykla kažkokius žaidimus daryt – kokias spartakiadas pirmiau filmuoti, bet mums tas iš karto nusibodo. Ir sugalvojo Mikutėnas, kad reikia padaryt muzikinį filmą, nes turėjom savo kultinę grupę. Mes girdėjom apie filmą „Hard day‘s night“ su „Bitlais“. Netgi turbūt lenkų žurnaluose „Ekran“  ar „Film“ matėme kadrus, kaip visi keturi bitlai ten bėga gatve. Ta informacija kaip ir davė pagrindą“.

Filmas, kurį mini Puipa – Richardo Lesterio režisuotas „Hard Day‘s Night“, 1964 metais padarytas tariamos dokumentikos maniera:  bitlai suvaidino patys save, bėgančius nuo gerbėjų, besislapstančius telefonų būdelėse, prekių vežimuose, už laikraščių. Bitlų populiarumas tuo metu buvo pasiekęs apogėjų. „Hard Day‘s Night“ 87 minutes pasakojo apie keletą dienų iš bitlų gyvenimo ir yra laikomas vienu iš 100 visų laikų geriausių filmų. Be abejo, nei Puipa, nei Mikutėnas, nei joks kitas uždaroje Lietuvoje gyvenęs jaunuolis tada negalėjo jo matyti, tačiau kūrybingiems žmonėms pakako užuominos, kad toks filmas yra.

Puipa prisimena, kad  „Mikutėnas tuo laiku labai žavėjosi senamiesčiu iš aukštai, jisai visas išlandžiodavo palėpes ir visus stogus, buvo surinkęs ir suklasifikavęs, kaip atrodo senamiestis nuo kokio stogo. Tai  jis „Aisčius“ vedžiojo ant stogų su visais būgnais, su gitarom. Juos visus keturis kilnojo ir visą laiką filmavo – aišku, be garso“.

Filmavo prie Katedros, prie Šv.Onos bažnyčios, karstėsi ant stogų, kad matytųsi senamiesčio panorama, grojo ant Gedimino pilies. Tai, ką jie sukūrė, Vytautas Kernagis vadino pirmuoju begarsiu muzikiniu filmu (kartais ir kukliau – klipu). 

Puipa sako, kad  „susimontavo toks filmukas. Neilgas, kadangi ilgai neištempsi.  Kokių penkių minučių. Jį rodėm mokykloj per vakarus. Paleidome fonogramą – kadangi garsi buvo „Aisčių“ daina „Trakų pilis“, galėjo būti „Animals“ įrašas  „House of the Rising Sun“.  Nes „Aisčių“ nebuvo kokybiškų įrašų. Tai turbūt dėjom „Animals“ fonogramą su „Aisčių“ vaizdu. Efektas buvo, žinoma, didelis.  Na, toks dvigubas:  matai savus, bet informacija garsinė visai kita. 

Paskui tampėm visur tą filmą ir rodinėjom, man atrodo... Bet kažkur jisai prapuolė. Matyt, mes kai išsiskirstėm po mokyklos, pas kažką jis užsiliko. Kernagis visų prašydavo surasti, bet nepavyko“.

Gustaitis tvirtina, kad „niekada jokio filmo apie „Aisčius“ nebuvo, niekas nefilmavo. Su fotaparatu nufotkino ir viskas. Mane gi fotkino. Būčiaus matęs, kad filmuoja, arba aš neatsimenu. Nemačiau aš filmo, kur „Aisčiai“ groja. Kad filmuotum „Aisčius“, reikia kokio nors siužeto. O mes lipom į Gedimino kalną ir pozavom nuotraukoms. Mūsų paprašė apsirengti juodai baltai. Visą dieną maskatavomės po tą kalną, po senamiestį, sušilę, pritampė mus Mikutėnas. Niekur po to tos nuotraukos nekabėjo. Išsidalinom ir viskas. Mikutėnas fotografavo nuo trikojo. Gal aš klystu. Senas žmogus marazmatikas“.

Puipa: „Jam atrodo, kad nebuvo filmo?“

Kernagis: “Tai buvo 1967-ieji.  23-oje vidurinėje mokykloje buvo nufilmuotas turbūt vienintelis Lietuvos istorijoje begarsis muzikinis filmas.  Pabrėžiu -- "begarsis"!  Puipa, Mikas ir "Aisčiai" surengė turą po Vilniaus stogus, pilis, gatves, kiemus, kur visi dainavome.  Viskas buvo nufilmuota, bet be garso.  Per karnavalą mokyklos fizikos kabinete buvo peržiūra: ekrane judėjo, žiopčiojo “Aisčiai”  O fone buvo paleisti "The Beatles" įrašai.Visi ėjo iš proto!”.

Ištrauka iš Rūtos Oginskaitės knygos „Nes nežinojau, kad tu nežinai“ (leidykla „Tyto alba“).