Po premjeros.„Eksperimentas „Park'79“: sveiki atvykę į KGB šalį“

Nacionalinei programai „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ baigiantis, kino teatruose kaip Europos kultūros sostinės metų įdirbio rezultatas ar investicija pasirodo nauji šia proga sukurti filmai. Lapkričio pabaigoje įvyko trijų Vilniuje rezidavusių užsienio režisierių – latvio Dzintarso Dreibergso, estės Kristinos Raup ir belgo Bramo Crolso - sukurti trumpametražiai filmai apie Vilnių, pristatę tris žvilgsnius į Vilniaus miesto gyvenimą iš šalies. O gruodžio viduryje kino teatruose pasirodė kitas „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ programos „Europos menų mokyklos“ filmas – eksperimentinis kino projektas „Park'79“, kuriame, kaip rašoma šio projekto anotacijoje, dalyvavo trisdešimt kūrėjų iš penkių skirtingų šalių.

Dauguma, matyt, dar prisimena vaikystėje žaistą žaidimą „Kas, kur, kada ir su kuo ką darė“, kurio metu ant popieriaus lapo užrašius kokį nors žodį ir jį užlenkus, jis yra perduodamas kitam žaidimo dalyviui, kuris, įrašęs savo žodį, toliau tęsia tą patį veiksmą, kol žaidimo pabaigoje lapas atvyniojamas ir perskaitoma istorija. Šį žaidimą prisiminiau, žiūrėdama filmą „Park'79“, kuris buvo kuriamas iš esmės vadovaujantis tokiu pačiu principu. Penkioms komandoms iš penkių skirtingų šalių (Danijos, Belgijos, Jungtinės Karalystės, Italijos ir Lietuvos) buvo duota tam tikra siužeto linija, kurią dirbant visiems kartu reikėjo išplėtoti. Nei vienas šio filmo kūrėjas nežinojo, kaip toliau klostysis jų kuriamo filmo pasakojimo siužetas ir nei vienas kūrėjas ar jis būtų režisierius, ar aktorius nežinojo daugiau už kitą. Tuo pačiu metu taip pat buvo kuriamas ir dokumentinis filmas apie filmo „Park'79“ kūrimą, kino teatre demonstruojamas kartu su filmu „Park'79“, kuriame atskleidžiamos skirtingų šalių kūrėjų patirtys ir refleksijos, susidūrus su tokiomis filmo kūrimo užduotimis. Pats faktas, jog dokumentinis filmas apie filmo „Park'79“ kūrimą demonstruojamas prieš patį filmą, paverčia žiūrovą šio kūrybinio eksperimento vertintoju, kurio peržiūrai pasibaigus, jis tarsi turėtų jį įvertinti.

Filme eksperimentuojama ir improvizuojama įvairiuose filmo kūrimo lygmenyse. Pats filmo siužetas taip pat - eksperimentas. Filme pasakojama, kaip keturi jaunuoliai – britė, italas, danas ir belgas – gavę paslaptingą laišką iš savo motinų kartu su lėktuvo bilietu į Vilnių, išsiruošia kelionėn į Lietuvą. Oro uoste kiekvieną atskirai pasitikęs daug nekalbantis ir nieko nepaaiškinantis vyras, nuveža juos visus į ramioje kaimo vietovėje įsikūrusį viešbutį. Išaušus rytui, kiekvienas jaunuolis savo kambaryje randa KGB nuo pat jų gimimo – 1979-ųjų – užvestą asmeninę bylą, o netrukus, paslaptingasis vyras, pasitikęs juos oro uoste, nuveda į viešbučio rūsį, kuriame jie sužino, jog mokslininko iš Lietuvos sukurtos technologijos dėka yra tapę infiltruotais KGB agentais ir savyje turi jungiklį. Visiems herojams duodama teisė pasirinkti – arba gyvenimas be jungiklio, tačiau su jausmais, arba norint, jog būtų pašalintas jungiklis, reikia atsisakyti jausmų. Visų keturių herojų laukia sunkus apsisprendimas... Pasirodo, jog paslaptingasis viešbutis, kuriame apsistojo keturi užsieniečiai, yra gabaus ir įtakingo lietuvio KGB mokslininko tvirtovė su pagarbiai saugomais Sovietų Sąjungos vadų atvaizdais ir kita sovietinių laikų atributika, o gabusis mokslininkas, sukūręs unikalią pasaulyje agentų „infiltravimo“ technologiją, nuoširdžiai atsiprašo likusių gyvų agentų už tai, ką yra padaręs. Maža to, jis, pasirodo, esąs ir agento (o gal ir visų?) tėvas. Tačiau lemiamu momentu įtakingo KGB’isto niekas neapsaugo ir jis tampa savo sūnaus auka. Reikia pripažinti, jog tokios kolektyvinės kūrybos vaisiai yra labai „originalūs“, o Lietuva šiame filme pasirodo nei daugiau, nei mažiau - tik kaip KGB šalis.

Nors ir kaip šio filmo kūrimo prasmingumu tikėjo projekto idėjos autorius ir vienas iš scenarijaus autorių Allanas van O.T. Andersenas, manau, taikliausiai šio filmo kūrimo situaciją apibūdina garso operatorius iš Danijos komandos Frankas Molgaardas Knudsenas, sakydamas, jog „tai nėra įprastas filmo kūrimo būdas ir todėl niekas tokių filmų nekuria“. Šio filmo pasakojimo, sudėlioto kolektyvinės mozaikos principu, neįmanoma vertinti kaip vientiso kūrinio. Galbūt į jį galima būtų žiūrėti kaip į atskirų komandų kultūrinį įnašą bei vertinti jas pagal tai, kaip joms sekėsi išplėtoti esamą siužetą. Žiūrint iš šio požiūrio taško, iš penkių filmą kūrusių grupių profesionaliausiai su esama užduotimi susitvarkė belgai. Ne tik vieno pagrindinių filmo herojų puikaus belgų aktoriaus Mathieu Besnard dėka. Jiems taip pat pavyko natūraliai ir nestokojant humoro išplėtoti pagrindinę filmo siužeto liniją, kad ir kokiai jai esant beviltiškai. Tuo tarpu danų, italų ir britų komandų kuriamo siužeto pabaiga – labai trafaretiška. Beje, britiškoji filmo siužeto linija, pasibaigusi pagrindinės herojės, kurią ne itin talentingai suvaidino aktorė Elisabeth Shahlavi, savižudybe yra silpniausia, o vienintelės šios moters aktorės buvimas plėtojamajame siužete liko iš viso neišnaudotas.

Filmo pradžia, atrodo, yra daug žadanti ir kažkiek intriguojanti, kuomet šalių komandos dirbo savarankiškai. Iki artėjant pasakojimo kulminacijai, kai kiekvienas herojus savo kambaryje randa bylą ir netrukus sužino tikrąją savo buvimo paslaptingame viešbutyje priežastį, filmas yra dar kažkiek žiūrimas, tačiau po šių scenų jis katastrofiškai blogėja.

Įdomu, kokio rezultato tikėjosi ir ko siekė šio eksperimento organizatoriai? Išbandyti projekto dalyvių profesionalumą ir tam tikrą kūrybinę „pasirengimo formą“? Atsakyti sau į klausimą, ar galima sukurti gerą filmą, kuomet į vieną vietą „sudedamos“ skirtingos kultūrinės patirtys ir kuriama improvizuojant (penki skirtingų tautybių ir profesinių patirčių pagrindiniai aktoriai, režisieriai, operatoriai, garso operatoriai, prodiuseriai, montuotojai, dailininkai ir t.t.)? Ar gali kinas eiti tokia kryptimi? Ar kūrinys turi būti organiškas? Ar gali kompromisas tarp visų kūrėjų pagimdyti meno kūrinį? Atsakymas, manau, yra aiškus ir nepradėjus realizuoti tokio eksperimentinio kino projekto. Filmo „Park'79“ kaip meno kūrinio nesėkmė, o tiksliau neįmanomumas užkoduotas pačiame filmo kūrimo procese. Niekam neturint bendro vaizdo ar matymo, neįmanoma sukurti gero kūrinio. Galbūt galima galvoti, jog kuriant tokiu žaidybiniu metodu, kažkas vis tiek išeis. Bet koks tuomet šio projekto tikslas?  Jei šio projekto tikslas - edukacija, tuomet viskas tvarkoje. Šis filmas iš esmės yra žaidimas, smagus ir įdomus tik šiame projekte - filmo kūrimo procese - dalyvavusiems kūrėjams, na, ir dar šio projekto organizatoriams, nes tik įgyvendinus tokį projektą, jie supras, kad gero filmo, vadovaujantis tokiu metodu, nesukursi. Belieka pasidžiaugti, jog edukacija visapusiška. Tačiau kuo čia dėtas žiūrovas?

Gaila, jog tokio eksperimentinio projekto neįgyvendino rašytojai. Juk būtų buvę galima pakviesti trisdešimt rašytojų iš įvairių šalių, suskirstyti į penkias komandas ir duoti tam tikrus siužeto pagrindus romanui,  kurio veiksmas vyktų Lietuvoje ar Vilniuje. Viena grupė parašo įžangą, kita grupė - I skyrių, dar kita grupė - II skyrių ir t.t. Svarbiausia, jog žmonės susitinka vieni su kitais, bendrauja ir jog pirmą kartą pamato Lietuvą, kuri turėtų įkvėpti tokio pobūdžio kūrybai. Rezultatas, manau, būtų toks „vertingas“, jog galima būtų didžiuotis nauju genialu literatūros kūriniu, gimusiu ne kur kitur, o būtent Lietuvoje ir ne šiaip sau, o Vilniui esant Europos kultūros sostine.

Nuotraukoje - aktorė Eglė Mikulionytė filmuojant "Park'79" .