Po premjeros. Viens, du, trys. Graži Lietuva

Domantas Vildžiūnas sumontavo filmą akibrokštą „Tikras Garsas Valstybės Atgimimo 1989 – 1993“. Tais metais jam buvo 26 – 30, jis gavo dovanų buitinę vaizdo kamerą ir vis atsidurdavo ten, kur kažkas vyksta. Kur atrodė, kad valstybė atgimsta. „Esu dokumentininkas mėgėjas – nuo žodžio „mėgstu tą daryti“, o ne pavargęs nuo profesijos“ – taip prisistato žmogus, turintis interjero dizaino diplomą, bet filmuojantis ir montuojantis nuo Atgimimo, kai filmuoti buvo nepalyginamai svarbiau, nei galvoti apie dizainą.

Ką atmintis sako apie tą laiką? Mitingų minios ir „Lie-tu-va“. Graudulys, pamačius viešai plazdančią trispalvę. Dainuojanti revoliucija. Vienybės jausmas. Tautos priekyje – intelektualai, o ne sovietinė nomenklatūra. Visuotinis pakilimas.

„Tikras Garsas Valstybės Atgimimo“ gerokai pakoreguoja atminties romantiką. Ginčijasi su ja –žaismingai, drąsiai ir laisvai. Žmogus, kuris laiko filmavimo kamerą ir mėgsta „tą daryti“ , kurį laiką dar neįgudęs ne tik pastebėti, bet ir įsižiūrėti, jis dar nesirenka rakurso,  jo kamera  „važinėja“ pirmyn atgal, ir iš viso gal jis kartais tolokai ir nepatogiai įsitaisęs, jį stumdo. O jis filmuoja godžiai ir sugauna pakankamai daug neparadinių, netaisyklingų vaizdų, iš kurių, praėjus dvidešimčiai metų, sumontuoja – sužaidžia! –  savo kiną.

Kad žiūrime kiną, pabrėžia net filmo pradžios garsas – tas užburiantis besisukančios juostos garsas, veikiančios filmavimo kameros jaukus urzgimas.Čia sena netobula vaizdo juosta, kurią laikas jau gerokai apkramtė, pakeitė spalvą ar net visai sunaikino. „Tikro Garso...“ autorius juostos laikinumo faktą padarė savo kūrinio sprendimu: jis montuoja neužbaigtais, staigiai nutrūkstančiais, punktyriškais epizodais, kurių ne vienas ekrane staiga akivaizdžiai sudyla, paruduoja ar net sudega.

Yra ilgesnių epizodų, kaip mitingas filmo pradžioje, Katedros aikštėje, kur dar bandomas mikrofonas: „viens, du, trys – trys, du, viens“, o žmonės laukia su trispalvėmis, su plakatais, ir nejučia mikrofono bandymas pereina į minios traukiamą „Viens, du, trys, graži Lietuvaaaaaaa...“. Plėšia kaip geroje užstalėje. Keliskart per visą filmą lyg niekur nieko – lyg sustotų kasdienybės akimirkos nežavingos – įsiterps trumpučiai kadrai su sovietų desantininkais. Jie jauni. Jiems visvien, kur jie rūko, žygiuoja, ką muša ir ant kurios žemės jie lėtai spjauna. Tik tiek apie juos.

Daugiausia Domanto Vildžiūno filmuota Gedimino prospekte – kaip tik nuo 1989-ųjų gatvė vadinama būtent taip, nors Leninas savo vardo aikštėje dar kurį laiką pastovėjo. Ano laiko prospektas! Dar apžėlęs senomis liepomis, su troleibusais, lėtai įsukančiais į nelygų jo grindinį. Štai atlinguoja tuo grindiniu valdiškų namų „džipas“ su užrašu VAI-GAI (Valstybinė autoinspekcija?), iš paskos ataidi dūdų orkestras. Vėl „graži Lietuva“? Ne, čia kažkuri sovietinė šventė su paradu, o groja sovietų armijos kareiviai. Tai buvo laikas, kai prospekte tilpo viskas: Lietuvos laisvėjimo mitingai, „Jedinstvos“ protestai su „Katiuša“ per megafoną, krišnaitų giesmės, likimo nuskriaustasis su armonika ties „univermagu“, karo veteranų „Den‘ Pobiedy“, dainų šventės dalyvių eisenos. Ir tas viskas –  su savais gerbėjais ir pamišėliais.

„Tikro Garso...“ kadruose tiek muzikavimo ir dainavimo, kad, sakytum, istorinis laikas buvo tiesiog pražygiuotas paskui dūdų orkestrus ir pradainuotas. Ne tik mitingo minia čia užsiveda, ir ne to vieno tautos susibūrimo minia gieda, kad „žemė Lietuvos ąžuolais žaliuos“. Politiku vadinamas pilietis ryžtingai žengia ir traukia solo „vainikąrūtų, vai-ni-ką-rū-tų“, kitame prospekto gale, kažkur prie Seimo moteriškės su smagiu akordeonistu linguoja „vai ly, vai ly, vai ly lialia“, o kitas liaudies talentas su armonika nuščiuvusiai (nuvargusiai, turbūt nuo dainavimo) saujelei tautiečių eiliuoja iš pačios širdies: „likimą aukštą, Viešpatie, mums skyrei – pirmiesiems džiaugtis laisvės spinduliais“. Dainuojanti revoliucija? Politikavimas kaip patraukliausia pramoga? Daina kaip būdas surasti bendraminčių, net jei ta daina – „šurum burum“? Arba – Sovietijos himnas, kuriam aidint niūrūs ir pagyvenę stovi, o jauni ir linksmi čia pat sėdi ir stebi visa kaip absurdišką gyvenimo cirką. Apoteozė: „Lietuva brangi“, kurią gieda žmonės, užlipę ant stogo priešais Seimą ir susirinkę apačioje. Susikabinusių rankų siūbavimas giedančiose padangėse – nors grįžk į aną laiką ir lipk arčiau to bendrumo.

Ne, Domantas Vildžiūnas visai negundo grįžti ar graudintis. Istorinių vaizdų skiautinį tarpais vis pervažiuoja tankai. Nesureikšmintai. Tiesiog kaip tos epochos detalės. Tankas greta taikiai ir nerangiai judančio „žiguliuko“, greta dar nerangesnių atvirų sunkvežimių, vadintų, berods „gruzovikais“. Vaikai, bėgantys šalia tanko. Gerokai agresyviau, bet irgi nesureikšmintai, tik kaip detalės žybteli atgyvenusio pasaulio ardymo vaizdai: numestas herbas, plėšiama memorialinė lenta su sovietinio veikėjo bareljefu, ardomas Leninas. Koks mažas tas žmogus greta bronzinės paminklo kojos – ir užteks, kadras nukerpamas. Užtat gerokai ilgiau įsižiūrima į paprastą ramią kasdienybę, kai žmonės tiesiog eina gatve, kalbasi, lipa į troleibusą. Nieko ypatingo. Tiesiog mes – taip, mes – aname laike. Vaikai dar neužaugę ir neišemigravę. Tėvai neišmirę. Vadai nesusikompromitavę.

Yra šiame filme ir kadrų, kurie įrodo, kad filmuota ne tik uoliai, kone uždusus, kad tik spėtum prie įvykio, paskui jį, bet ir situacijose, kurių vystymosi net nenuspėtum. Pavyzdžiui, Vytauto Landsbergio „Hello, mister president Bush“: vienoje rankoje telefono ragelis, kitoje – diktofonas savo kreipiniui įrašyti. Yra mišios su neramiu Algirdo Brazausko žvilgsniu iš pirmos eilės: aha, visi klaupiasi, ką gi, atsiklaupsime. Yra mitingas, kur bobelė daužo šaukštu į dubenį, o du narsuoliai, užsikorę į tą patį medelį, susimuša iki vienas pralaimi ir nukrenta, o minia džiaugiasi laimėjusiuoju. Išvirkščioji Atgimimo pusė. 

Kažkada – 1970-aisiais – Robertas Verba padarė dešimties minučių filmą „Šventėn“. Dainų šventės užkulisiai. Vykimas į šventę, ruošimasis jai. Šviesūs, nerūpestingi vaizdai, kurių niekada nemato ar nepastebi, nepajunta publika, tik patys dalyviai. Ir operatorius, gyvenantis jų ritmu. Gal dešimtmečiu vėliau estų dokumentininkas Andres Sööt padarė „Jonines“. Jokios šventės. Tik masių inercija, mechaniškas, bedvasis ėjimas būti ten, kur kažkodėl eina visi. Ir šiukšlių krūvos po to.

Prisiminiau abu senus filmus, nes Domanto Vildžiūno „Tikras Garsas...“ turi kažkiek Roberto Verbos švelnumo ir gerokai daugiau Andres Sööt dygumo. Tik anie du yra dokumentikos meistrai, klasikai, o Domantas Vildžiūnas – chuliganas. Jis teškia vaizdus, visai nedėliodamas jų į nuoseklų pasakojimą. Jis netgi sąmoningai plėšo istoriją į skiautes. Ir neduoda žiūrovui ramiai, ritmingai kvėpuoti. Iš pradžių apstulbsti: negi taip buvo? Negražu, nešvaru, o veidai kokie, atsiprašant, neatgimimiški. Tik kad dainuoja brangiąsias lietuviškas dainas. O kuo skyrėsi tie, kurie dainavo rusiškai? Kurie žengė paskui dūdų orkestrus – sovietų kareivių ar jaunos lietuvių kariuomenės? Visur inercija.

Ir galų gale imi juoktis. Ypač juokinga, kai žiūri pirmą kartą ir kai randi, kad po viskuo Domatas Vildžiūnas pasirašo lyg ir tradiciniais, greit lekiančiais titrais, bet kiekviena eilutė liudija jo vieno autorystę visias turimais šriftais.

Antrąkart žiūrint jau mažiau juokinga. Šitas filmas – kaip jo pradžios ir pabaigos saliuto salvė. Išniro iš tamsos, švystelėjo. Priartino praėjusio laiko „tikrą garsą“. Žinokimės. Ir gyvenkim dabar žinodami. Eidami per išlygintą ir smarkiai ištuštėjusį prospektą. Graži Lietuva?

Nuotraukose - filmo kadrai; režisierius D. Vildžiūnas (4).

Filmą galima pamatyti "Skalvijoje" sausio 9, 10 ir 12 dienomis.