Atgarsiai. „Balkonas“: filmas daro įspūdį net nežinant istorinio konteksto

„Skalvijos“ kino teatre sausio 16 d., šeštadienį 15 val. ir sausio 17 d., sekmadienį 15 val. rodomas režisierės Giedrės Beinoriūtės filmas „Balkonas“.   

Jauna lietuvių režisierė Giedrė Benoriūtė, baigusi audiovizualinių menų studijas, prieš „Balkoną“ sukūrė aštuonis trumpametražius vaidybinius ir dokumentinius filmus, daliai kurių suteikti nacionaliniai ir tarptautiniai apdovanojimai. „Balkonas“ taip pat buvo sumanytas kaip trumpametražis filmas, tačiau, įgyvendinant idėją, jis tapo ilgesnis nei planuota ir įgavo filmui optimalią 48-ių minučių trukmę.

Reikia paminėti, kad tokia filmo trukmė tinkama vaikams ir filmo naudojimui pamokoje, nes filmo peržiūrą ir aptarimą galima puikiai pravesti per dvi valandas. Visgi dažniausiai 48-ių minučių filmas reiškia užtikrintą nugrimzdimą kino teatruose. Norint pasiekti įprastą vaidybinio filmo trukmę, kuri yra daugiau nei 60 minučių, kai kurios istorijos būna pernelyg išpūstos. Retkarčiais pasitaiko galimybė į tą patį seansą įterpti trumpametražį filmą.

Turint omeny „geležines“ filmų platinimo taisykles, stebuklas, kad „Balkonas“, kuriame pagrindiniai veikėjai yra du vaikai, pateko į lietuviškus kino teatrus ir pelnė publikos simpatijas. Išimtys patvirtina taisyklę, bet gerai, kad egzistuoja išimtys ir taip pat gerai, kad, nepaisant filmo trukmės, Lucas vaikų filmų festivalis Frankfurte leido „Balkonui“  dalyvauti pilnametražių filmų konkurse.

Neįkyriai ir visgi iš labai arti, su lengvu humoru kamera stebi besivystančią drovią pirmąją meilę tarp maždaug dešimties metų Emilijos, kurios tėvai dažnai kivirčijasi ir ketina skirtis, ir bendraamžio Rolano, auginamo vienišo tėčio, neseniai įsikėlusio į šalia esantį butą.

Betoninė siena skiria abu balkonus, vaikai nedrįsta viešumoje rodyti abipusės simpatijos. Taigi vieno apsilankymai pas kitą tampa išimtimi, pavyzdžiui, pamirštami raktai nuo namų ir  būtinai reikia lipti per balkoną. Apie žaidimą kartu namo kieme negali būti nė kalbos, ir, jei atsitiktinai kieme susitinkama, neatrodo, kad jiedu pažįstami artimiau. Lieka tik dėmesį rodančios mažos dovanėlės, žaismingi prisilietimai per balkonus skiriančią siją, žaidimas šachmatais virš balkono atbrailos po skėčiu, pasikeitimas muzika per elektros lizdą ir kiti bandymai komunikuoti, atsirandantys situacijoje be išeities. Iš tėvų vaikai negali tikėtis jokio supratimo ar palankumo, ir mintį apie pasimatymą patys griežtai nustumia šalin.  Galų gale, Emilija ir Rolanas suplanuoja susitikimą už miesto, kur galės pabūti niekieno netrukdomi.

Pasak 32 metų režisierės, kalbintos per filmo pristatymą, Lietuvoje dauguma jos kartos žmonių žino „Balkoną“, labiau už kurį kitą filmą kiekvienam primenantį jo vaikystę sovietinėje Lietuvoje 1980-ais metais. Akivaizdu, kad ne tik nostagiški jausmai laikmečiui prieš pat sovietinės valdžios žlugimą kelia didelį susidomėjimą. Filme nevyksta tiesioginis susidūrimas su politine sistema, tačiau ji lieka aktuali kasdienybėje ir žmonių santykiuose. Emilijos tėtis yra militaristiškai nusiteikusios valstybės pareigūnas, išdidus uniformos nešiotojas. Savo apgailėtinai mažu automobiliu į darbą jis važiuoja užtikrintai ir pasitikėdamas savimi, žinodamas, kad yra pasiekęs daugiau nei kiti. Visi kaimynai atrodo itin uždari, nė vienas nenori nepageidaujamo dėmesio. Netgi Emilijos tėvai, dukrai iškritus pro balkoną, uždraudžia jai ten eiti ne iš rūpesčio dėl jos saugumo, o daugiau dėl savo reputacijos žlugimo kaimynų akyse. Elektros dingimas apgriuvusiame blokiniame name yra įprastas dalykas, o plonos ir pergirdimos sienos gali tapti pranašumu, leidžiančiu Rolanui ir Emilijai bendrauti per klibantį elektros lizdą, jungiamąją gretimų butų dalį, primenančią senovinį telefono aparatą.  

Filmas daro įspūdį net nežinant istorinio konteksto, su kuriuo šiandienos vaikai gali susipažinti tik netiesiogiai. Pažinimas atsiranda stebint santykius tarp trijų kartų, pavyzdžiui, Rolano močiutė pasakoja apie tai, kad meilė jos santuokoje neužėmė didelės vietos. Tuo metu vaikai, nepaisydami negatyvios jų tėvų patirties, norėtų viską išbandyti naujai, savais būdais. Jų noras yra galbūt jau įvykusių arba galimai įvyksiančių tėvų skyrybų pasekmė. Linksmai, su humoru, gimsta trapi pirmoji vaikų meilė, neišvengianti išbandymų ir pavyduliavimų, ir, nors veiksmas vyksta konkrečiu laiku, artėjant lūžiui valstybės gyvenime, meilės istorijoje yra universalių, nepavaldžių laikui bruožų.

Versta iš : Kinder-Jugendfilm Korrespondenz Nr. 120-4/2009, Informationen No. 48 - Kuratorium junger deutscher Film Mit der Beilage des Fördervereins Deutscher Kinderfilm e.V.

Vertė Vaida Andriukaitytė ir Inga Urbonavičiūtė

 „Kinder- und Jugendfilm Korrespondenz“ („Korespondencija apie filmus vaikams ir jaunimui“) - vienintelis vokiečių kalba leidžiamas profesionalios kino apžvalgos žurnalas, kuris specializuojasi filmų vaikams ir jaunimui srityje. Periodinis žurnalas leidžiamas nuo 1980 metų ir pasirodo keturis kartus per metus. Žurnalas pristato skaitytojams naujus filmus, rekomenduoja senus, informuoja apie festivalius ir konferencijas Vokietijoje bei užsienyje, pristato naujus, kino teatruose rodomus filmus, rašo apie kino finansavimą ir kino politiką, filmų vaikams gamybos praktiką, vaikams skirtą video, multimedijų ir televizijos produkciją, kino edukacijos priemones ir terminus. Žurnalą leidžia pripažinta Vokietijos vaikų kino kultūros institucija „Kinderkino München e.V.“