Po premjeros.„Vienas pasaulis, viena svajonė“

Prie Tibeto mus „pripratino“ a. a. Jurga Ivanauskaitė, dar – Paulius Normantas, kurių kelionių įspūdžiai, išgyvenimai, neramūs dvasiniai ieškojimai sugulė į knygas, paveikslus, fotografijas. Pastarųjų kūrėjų darbuose jaučiamas stiprus asmeninis santykis su šiuo kraštu, tam tikra bendrystė ir (bent jau taip atrodo man) svarbiausias dalykas – aiški pozicija. Ir kaip individualių asmenybių, ir kaip kūrėjų, kurių sukaupta patirtis vėliau įgauna meno formas. Be to, šie menininkai savo darbais, visuomenine veikla, akcijomis sujungė tūkstančius kilometrų nutolusias tautas, kurios iš pirmo žvilgsnio nieko bendra neturi. Iš tiesų bendrystė šiuo atveju akivaizdi – laisvės, nepriklausomybės troškimas. Todėl, matyt, neatsitiktinai Vytautas V. Landsbergis naujausio savo dokumentinio filmo „Nuo pasaulio stogo“ premjerą surengė sausio 13-osios išvakarėse, kada Lietuva vis iš naujo prisimena skaudžiai iškovotos laisvės kainą bei permąsto demokratiją lydėjusius (ir tebelydinčius) džiaugsmus ir sunkumus.

Pusvalandžio trukmės juosta rodo situaciją Olimpinių žaidynių metu, kuomet kinai žiauriai nuslopino tibetiečių sukilimus, taip vėl atkreipdami viso pasaulio dėmesį į mažos tautos kovą. Kūrybinė grupė apsilankė Šiaurės Indijoje, Dharamsaloje, kur glaudžiasi daugelis tibetiečių pabėgėlių, ir pabandė užfiksuoti jų kasdienį gyvenimą, paremtą nuolatinėmis nerimo, baisių prisiminimų ir laukimo nuotaikomis (tai gerai perteikia filmo garso takelis). Kelis iš pabėgėlių kūrėjai ir pakalbina, pastarieji papasakoja apie pasitraukimą iš Tibeto, slapstymąsi nuo kinų policijos, sunkią ir pavojingą kelionę per kalnus į Dharamsalą. Filme išvystame demonstracijas su miniomis žmonių, nešinų vėliavomis ir plakatais, išvystame vienuolius maldininkus, užsienio žurnalistus, į kameros objektyvą puolančius vaikus, daugelyje žiniasklaidos kanalų demonstruotą užrašą „Vienas pasaulis, viena svajonė“ iš mažų žvakučių bei patį Dalai Lamą, jau Europos Parlamente Strasbūre paprastai ir aiškiai pasakantį – „kiekvienas žmogus trokšta laimingo ir sėkmingo gyvenimo“. Taip, Tibetas kovoja dėl nepriklausomybės, tai aišku net analfabetui.

Visgi gaila, filmas nieko nauja, ko negalėjome pamatyti žinių reportažuose, neparodo. Atvirkščiai, filmas tampa dar vienu reportažu, kuriame tik išvengta įvykius komentuojančio visažinio balso, o tai, žinoma, pliusas filmui. Seanso metu nedavė ramybės mintis, kam šis dokumentinis filmas skirtas. Dar kitaip formuluojant – kas šis filmas yra? Pareiškimas Lietuvai, moralinė pagalba Tibetui, istorinis dokumentas apie kovą už laisvę, ar visgi tas minėtas reportažas? Pritrūko kūrėjo pozicijos, kuri būtų jaučiama, vienaip ar kitaip artikuliuojama filmo metu. Dabar, deja, juosta sukuria tik atsitiktinių, priebėgom užfiksuotų vaizdų įspūdį. Kamera anemiška, nuobodžiaujanti ties rodomu objektu. Gatvės, kažin ką dirbantys žmonės, į kamerą reaguojantys vaikai, vienas kitas pašnekovas, koks nors gatve prabėgantis šuo – etatiniai vaizdai, kurie gali būti rodomi ir žinių pranešimuose, ir Martyno Starkaus televizinėje „Tuk tuk Indijoje“, ir mėgėjiškuose turisto filmukuose. Iš jų neįmanoma atsekti režisieriaus stiliaus, kalbėti apie atpažįstamą ar besikeičiantį braižą.

Jau po seanso prisiminiau vieną geriausių praėjusiais metais matytų dokumentinių filmų – „Kino pavasaryje“ rodytą Anderso Ostergaardo juostą „Birmos VJ. Reportažai iš uždaros šalies“ apie šios valstybės žmonių kovą už laisvę, kuri stebino ne tik mažai žinomais faktais, bet pirmiausia išmoningais sprendimais, kaip šią istoriją papasakoti. Taip atsirado intriga, prilygstanti veiksmo filmui, bet neraminanti, gąsdinanti kur kas labiau, atsirado anoniminis veikėjas, Birmos  žurnalistas (jo veido taip ir nepamatome), besislapstantis Tailande ir slaptą filmuotą medžiagą siunčiantis visam pasauliui, atsirado bendras „nervas“, dirginantis viso filmo metu. Tai, be abejo, slaptomis kameromis filmuotų kadrų nuopelnas. Šių dviejų filmų nelyginu, tik sau mąstau – kiek gali būti įvairių perspektyvų, formų tai pačiai ar panašiai istorijai papasakoti. Vien atokiai stebėti kartais nepakanka.

Filmą 'Nuo pasaulio stogo" galima pamatyti kino teatre "Pasaka" sekmadienį, sausio 17 d. 17.40 val.