In memoriam režisierei Reginai Vosyliūtei. Jai nežinant filmavime smiltelė nepajudėjo

Šeštadienį, eidama 83-iuosius metus, iš gyvenimo išėjo kino režisierė Regina Vosyliūtė. Ilgus metus antrąja režisiere dirbusi Regina Vosyliūtė buvo ramsčiu daugeliui kino žmonių. Atsisveikinimo žodį režisierei taria kino operatorius Jonas Gricius, prisiminimais dalijasi kino režisierius Algimantas Puipa.  

 

Ką nulydėjo varpai...

 

Laikas bėga negailestingai. Pirmadienis – šeštadienis. Pašėlusį jo srautą pastebi tik tada, kai jis kurį nors artimą, pažįstamą, bendradarbį - nesvarbu, buvusį ar šiandieninį - nulydi amžinybėn.

 

Nusivedė ir Reginą Vosyliūtę.

 

Lietuvos kino studijos kolektyvas anais laikais formavosi gana savotiškai – nuo praeito šimtmečio penkiasdešimt šeštųjų, kada iš Maskvos, baigę aukštuosius kinematografinius mokslus, ėmė grįžti busimieji kinematografininkai – jų buvo ne taip daug. O filmo pastatymas – tai gana sudėtingas procesas, reikalaujantis daugelio įvairių specialistų pastangų. Kolektyvus reikėjo komplektuot rekrūtuojant norinčius pasidarbuot kine, taip sakant, iš gatvės. Kas tie, bandrai tariant, iš Gedimino prospekto surinkti kinematografininkai buvo prieš atverdami LKS Birutės gatvėje duris, žinojo nebent kadrų skyriaus darbuotojai. Po kokio mėnesio tie tarytum atsitiktiniai žmonės tapdavo profesionalais. Rinkdami kolektyvą kitam filmui režisieriai jau varžėsi tarpusavyje, kuriam pavyks pasikviesti vieną ar kitą.

 

Taip 1958-jų pavasarį studijoje atsirado Regina. Ir dirbo toje studijoje, kol ji, studija, egzistavo.

 

Pirmoji jos pareigybė vadinosi režisieriaus asistentė. Greta kitų - filmavimo dirigento, režisieriaus, padėjėjų - , Regina buvo atsakinga už aktorių parinkimą, jų užimtumo teatre ir filmavimuose suderinimą. Būtent ji buvo Regimanto Adomaičio ir Juozo Budraičio kinematografinė krikštamotė, pasiūlydama jų kandidatūras Žalakevičiaus filmui „Niekas nenorėjo mirti“, nors ir vienas ir kitas aktorines svajones slaptai puoselėjo studijuodami visiškai kitus mokslus. Tai ji iš kažkurios Antakalnio mokyklos atitempė liūdną, kaip nuskriausta pelytė Liną Braknytę, Arūno Žebriūno filmui „Mergaitė ir aidas“. Ji nesprendė, kas filmuosis viename ar kitame filme, bet režisieriai jos nuomonės visada paisydavo.

 

O paskui ji pati, kaip scenaristė, sukūrė „Žuvies dieną“.

 

Taip jau susiklostė, kad gyvenimas nepagailėjo jai smūgių. Neteko girdėti jos skundų.   

 

Visai ne taip svarbu, kaip ir kokioje filmo titrų vietoje buvo parašyta jos pavardė. Šiaip jau ir kino žiūrovą tai ne labai domino. Bet visi kinematografininkai žinojo – ten, kur dirbo Regina Vosyliūtė, spragų nebuvo.

 

Šiame gyvenime ji padarė viską, ką galėjo.

 

Nulydėjo varpai Reginą. Nulydėjo...

 

Jonas Gricius, kino operatorius

 

 

Kine ji perėjo ugnį ir vandenį

 

Regina Vosyliūtė buvo tas nežinomas kino kareivis dar aname mūsų kinematografo gyvenime. Ji – iš būrio tų, kurie formaliai buvo antraisiais. Žmogus, atliekantis patį juodžiausią ir sunkiausią darbą filmavimo aikštelėje. Dabar kine atsirado daug profesijų – ir aktorių, ir filmavimo vietų parinkėjai. O anksčiau viskas buvo vieno žmogaus rankose.

 

Ant Reginos Vosyliūtės pečių išaugo, suvešėjo tie šlovingi kino žmonių likimai, kuriuos mes žinome ir linksniuojame.

 

Kai Vytautui Žalakevičiui filme „Vienos dienos kronika“ reikėjo simpatiško lakūno epizodiniam vaidmeniui, ji nuėjo į universitetą ir tą simpatišką jaunuolį – Regimantą Adomaitį - rado fizikos fakultete.

 

Kai „Terorui“, vėliau tapusiam „Niekas nenorėjo mirti“, reikėjo stiprių, įdomių vyrų –„vikingų“, ji ir R. Adomaitį prisiminė, ir Juozą Budraitį atvedė. Bet iškilo problemėlė – reikėjo, kad jie savo stotu patiktų V. Žalakevičiui. Juk jie buvo ne aktoriai... Regina su kostiumų dailininke Viktorija Bimbaite sugalvojo jiems prisiūti rūbų pamušaluose, „raumenų“ – kad jie būtų „kvadratiniai“. Kai V. Žalakevičius juos, tokius „kvadratinius“ brolius Lokius, pamatė, jis pradėjo su jais dirbti. V. Žalakevičius ją labai gerbė – tokius aktorius ji jam atrado!

 

O Gediminą Girdvainį, kaip pasakojo pati Regina, ji sutiko restorane – atkreipė dėmesį į žvitrų oficiantą, įdomiai bendraujantį su klientais. ‚Ar nenorėtumėt pasukt į aktorystę?“

 

Ji visąlaik ieškojo talentingų žmonių. Žinojo – prieis režisierius ir pasakys, kad jam reikia tokio ar anokio aktoriaus, tipažo filmui. O ji jau turi – nuosekliai kaupė savo gyvąją kartoteką. O kaip džiaugėsi naujais veidais kine! Reginai rūpėjo jos atvestų į kiną aktorių likimai, ji dėl jų pergyvendavo, užtardavo prieš režisierius, advokataudavo. Kiek jaunų kino merginų yra guodusi dėl nelaimingų meilių…

 

Regina Vosyliūtė ir Liną Braknytę surado, ir su visais vaikais bendravo Arūnui Žebriūnui filmuojant „Paskutinę atostogų dieną“(„Mergaitė ir aidas“). Ji juos visus paruošdavo filmavimui. Galima tik įsivaizduoti kokį įspūdį jos globa palikdavo vaikams, jeigu kine nedirbantis teatro žmogus, dailininkas Andrius Žibikas, tame filme vaidinęs „Ančiasnapį“, visus 40 metų kiekviena proga ją prisimena.  Praėjusią vasarą jis man paskambino ir pasakė, kad ligoninėje atsisveikino su Regina Vosyliūte. Ji jį peržegnojo ir prisakė daugiau jos nebelankyti. Kokio gerumo turi būti žmogus, kad jis svetimam rūpėtų tiek dešimtmečių?

 

Kine ji perėjo ugnį ir vandenį. Nelengvą darbo kine mokyklą su V. Žalakevičiumi. Dirbo su visais didžiaisiais mūsų režisieriais. Ne paslaptis, kad kinas paliko ir kai kurių nuoskaudų. Vieną tokių ji prisiminė Janinai (Janina Lapinskaitė, režisierė – red. past.) filmuojant televizijos laidą „Moteris, kuri rėdosi žaliai“ iš ciklo „Kūrybos metas“ apie R. Vosyliūtę ir jos vyrą dailininką Vacį Kaminską. „Kokią tu turi teisę stovėti ant žemės, kuria aš vaikštau?“, - yra pasakęs R. Vosyliūtei  laidoje taip ir neįvardintas režisierius. Regina pasakojo, kad jos, visuomet linksmos, neieškančios žodžio kišenėje, akyse tuomet pasirodė ašaros. Sunkiai suvokiamas požiūris į žmogų, kuris tau viską atiduoda, kaip į baudžiauninką. Bet jis buvo aname kine su ta nesveika, neteisinga jame dirbančiųjų hierarchija.

 

Namai Juodkrantėje, kuriuos Regina su Vaciu nusipirko dar Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmų“ filmavimo metu, kelis dešimtmečius buvo tikra kinematografininkų Meka. Juose viešėjo daugybė garsių to meto kino žmonių – Larisa Šepitko, Elemas Klimovas... Pas ją visi tempdavo savo pažįstamus iš Vilniaus, Maskvos ir visur kitur. Ji pažinojo daugybę Tarybų Sąjungos kinematografininkų. Kuriant „Velnio sėklą“ aš, jaunas režisierius, labai norėjau, kad muziką filmui rašytų Olegas Karavaičiukas – jau tada labai žinomas, puikus kompozitorius. Pasakiau apie tai Reginai. Ji pradėjo pasakoti, koks jis įdomus keistuolis, tuoj pat paskambino į Maskvą. Už poros dienų O. Karavaičiukas buvo Vilniuje.

 

Mūsų draugystės pradžia – filmo „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ filmavimai. Draugystė tęsėsi daugelį metų. Regina net kitus režisierius Algiais vadindavo... Mano kūryboje ji užėmė tarsi motinos pareigas. Daug vargo su manimi – ir dėl bohemiškų jaunystės šėliojimų, ir dėl darbo. Ji buvo žmogus, kuris emociškai labai intensyviai išgyveno šalia esančio žmogaus problemas. Tapome beveik giminės. „Tau, Algi, kavos su pienu ar be pieno?“.“Be“. „Ir vėl tie narkotikai“, - atsidusdavo Regina.

 

O antrąja režisiere Reginą Vosyliūtę vadinti gal net per maža. Visas filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ filmavimo periodas palydėtas jos ypač aktyvaus visapusiško dalyvavimo. Mums buvo lengva dirbti, nes ji pažinojo visą Kuršmarių kraštą – pradedant valdžia ir baigiant paprastais žmonėmis. Nesunku buvo gauti leidimą filmuoti toje teritorijoje, pastatyti kopose dekoraciją. Regina dirbo prodiuserio darbą. Jai nežinant  filmavimuose nepajudėdavo nė viena smiltelė. Ji daug prisidėjo ir padėjo mums filmuojant „Elzę iš Gilijos“, nors kine jau tuomet nebedirbo. Apskritai tas kraštas sunkiai įsivaizduojamas be jos – man žinoma, kad ji globojo bendruomenės žmones, padėjo kiek galėdama ir viskuo - savo pažintimis, namų svetingumu. 

 

Ji buvo nepaprastai komunikabili, energinga, išmoninga. Per „Velnio sėklos“ filmavimus kritau iš juoko, kai R. Vosyliūtė, kad įtikintų mums leisti filmuoti bažnyčioje, kurijoje ekspromtu sugalvojo istoriją neva jos senelis buvo vyskupas. Tokio šarmo turėjo!. Galėjo pasiversti bet kuo, kad tik įgyvendintų režisieriaus sumanymą. Galvoju, kad ne tik mano, bet ir kitų režisierių filmai būtų daug netekę, jie ne Reginos atsidavimas kinui. Atsimenu, kaip sugalvojau, kad „Amžinojoje šviesoje“ Vido Petkevičiaus herojus atsitiktinai gatvėje pamato merginą, labai panašią į Virginiją. Kelmelytę, žodžiu, apsirinka. R. Vosyliūtė dingo, o po pusdienio atsiveda merginą, kaip du vandens lašai panašią į V. Kelmelytę. Visą Šilutę išmaišė, bet surado.

 

Regina tikrai buvo žmogus-orkestras. Mes su ja ne tik ruošėmės filmavimams, dirbome aikštelėje, bet ir bandėme kurti scenarijus. Vienas paskutinių filmo „Žuvies diena“ scenarijaus variantų – su jos pagalba parašytas. Be to, jau filmavimuose Regina niekuomet neatsisakydavo parašyti epizodą. Turėjo puikų humoro jausmą. Sakydavo: „nori, parašysiu tau sceną V. Žalakevičiaus stiliumi?“ Ir tikrai – iki komizmo perkandusi jo stilių, ji pademonstruodavo V. Žalakevičiaus frazės kontrukciją, pauzes. Ir kitų režisierių taip pat. Minėtos laidos „Moteris, kuri rėdosi žaliai“ pavadinimas – iš „Moters ir keturių jos vyrų“ filmavimo, kai Regina sugalvojo „žalakevičišką“ frazę. R. Vosyliūtės frazes galėjai kaip aforizmus užrašinėti. Ji labai mėgdavo cituoti šmaikščias frazes iš filmų ar aktorių „perlus“. Vienas tokių – „Ja gotova!“ („Aš pasiruošusi!” – rusų k.)

 

“ Regina!”

“Ja gotova!”

 

Algimantas Puipa, kino režisierius

Užrašė Rasa Paukštytė   

 

Nuotraukose - režisierė R. Vosyliūtė Telšių dramos teatro jubiliejiniame vakare; iš asmeninio albumo; kino "vandenyse", 7-asis dešimtmetis; R. Vosyliūtė J. Lapinskaitės dokumentiniame filme "Našlių pakrantė". 

 

Už pagalbą rengiant publikacijas, skirtas Reginos Vosyliūtės atminimui, dėkojame kinotyrininkei Gražinai Arlickaitei, kino operatoriui  Jonui Griciui, režisieriams Janinai Lapinskaitei ir Algimantui Puipai, montažo režisierei Janinai Sabeckienei, prodiuseriui Kęstučiui Petruliui, režisierės anūkui Reginijui, „Kino“ žurnalo dailininkui Gedui Čiuželiui.