Atsisveikinant su Regina Vosyliūte

Mieloji Regina! Praslinko vos keli mėnesiai, kai paskutinį kartą girdėjau Jūsų balsą ir tuos skaudžius atsisveikinimo žodžius “daugiau nepasimatysim”. Juos girdžiu ir dabar, kai jau tikrai nebeliko jokios vilties. O taip norėtųsi patikėti, kad, kaip vos prieš metus tarėmės, štai ateis vasara, surinksime ir surūšiuosime Jūsų rankraščius, iš padrikų lapų prikelsime iš nebūties nerealizuotų Jūsų scenarijų fragmentus – nuostabias kino noveles, gal net pavyks jas išspausdinti. Nespėjome…

Ypač graudu ir apmaudu, kad nepasiekė ekrano filmas apie Sibiro tremtinių tragediją*. Medžiaga, kurią taip kruopščiai rinkote, taip jautriai apmąstėte novelėse apie juodus obuolius, vaikus ant plausto, ledine Kolymos upe išsiruošusius kelionėn į Lietuvą, penkiolikmetę mergaitę, palūžusią nuo nepakeliamo darbo ir nevilties, puolusią po pakirstu griūvančiu medžiu, ir daug daug kitų likimų, nuspalvintų graudžiu humoru, taikliais pastebėjimasi, šmaikščiu žodžiu. Kaip jie būtų praturtinę mūsų žinojimą apie kankinių kartą, ypač tų, kurie apie ją beveik nieko nežino arba jau gerokai primiršo.

Atrodo, dar visai neseniai buvo neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos kino studijos be Reginos Viktorijos Vosyliūtės, moters, apdovanotos įvairialypiais gabumais, neišsenkama energija ir atsidavimu savo darbui.

Ryški aktorinė prigimtis, režisieriaus Romualdo Juknevičiaus pamokos Žemaičių teatre Telšiuose; čia ir Šiaulių dramos teatro spektakliuose sukurti personažai – pirmieji tvirti Reginos žingsniai, dar 1947 m. įvertinti tuometinėje spaudoje. Nuo tada, dar Jūsų nepažinusi, aš jau žinojau apie Jus iš recenzijų, o vėliau lengvai atpažindavau Jūsų sodrų balsą scenelėse iš dokumentinių filmų, kai režisieriams prireikdavo įgarsinti numanomus personažus, ypač jei kalbėsena būdavo tarmiška (pvz. H. Šablevičiaus “Apolinare”).

Jūs puikiai jautėt, supratot aktorius, mokėjot juose pastebėti tai,  kas kitokios prigimties žmogui buvo nesuvokiama, todėl ir atvedėte į mūsų kiną ne vieną ir ne du aktorius, kurie daro jam garbę ir garsina šalį. Pasitaiko režisierių, kurie nelinkę pripažinti bendradarbių pastangų ir kolektyvinės kūrybos specifikos kine. Dar ir dabar pasigirsta “tai aš padariau”, nors puikiai žino, kiek pastangų Reginai kaštavo ne vien parenkant aktorius, bet ir dirbant su jais rengiantis filmavimui. Ypač daug kūrybiškumo reikėjo dirbant su vaikais, kuriems Jūs, Regina , pakeisdavot ir mamą, ir auklę, ir mokytoją.

Jūsų gebėjimas organizuoti darbo procesą, išspręsti sudėtingiausias problemas, dažnai kylančias dėl žmonių nesusikalbėjimo ar aplaidumo, Jūsų pastabumas ir atida viskam ir visiems tarnavo vienam tikslui – asmenybės turtinimui. Jūs buvote labai imli gėriui ir troškote visiems padėti, patarti, tiesiog pasitarnauti. Pasitaikydavo ir piktnaudžiautojų šiomis Jūsų savybėmis.

Jūs buvote nuostabi pasakorė. Kinematografiškai vaizdinga Jūsų kalba būdavo kuriamos istorijos iš menko nieko: mažiausio įvykio, posakio, žodžio ar mosto. Taip gimdavo dramatiški arba komiški Jūsų” spektakliai”, visada pagavūs Jūsų vaizduotės polėkiui. Nenuostabu, kad Jūs pradėjote rašyti ir režisuoti. Dirbant su jaunais žmonėmis, kuriems stigdavo organizuotumo ar pasitikėjimo savimi, Jūsų gebėjimai ir patirtis labai praversdavo.

Nepamenu Jūsų savimi patenkintos. Nuolat kankinama abejonių, apnikta savigraužos galėjote būti kandi, kategoriška. Jūs buvote laisvas žmogus, o kine – dideliame kolektyve – kaustė priklausomybė nuo vienas kito, ambicijos, pretenzijos, - pamėgink visiems patikti ir įtikti!

Mes buvome pažįstamos gerą pusšimtį metų, beveik tiek pat artimai bendravome. Bet kreipdavomės viena į kitą įvardžiu “Jūs”. Kodėl taip? Iš abipusės pagarbos? Buvo ir tai, be abejo. Bet ne vien tik pagarba. Čia buvo kažkas daugiau, ką sunku ir dabar apibūdinti. Ne kartą bandėme pereiti į familiarumą, bet nepavykdavo peržengti kažkokios ribos. Taip ir išsiskyrėme. Laikinai.

Mariana Malcienė, kinotyrininkė   

* Pasak režisieriaus Algimanto Puipos, juos su Regina Vosyliūte rašyti scenarijų šia tema paskatino straipsnis apie nelegaliai iš Sibiro atgal į Lietuvą gabentus vaikus. Berods, laikraštyje “Gimtasis kraštas”. R. Vosyliūtė  buvo susitikusi su įvykų liudininkais. – lfc.lt. past.

Nuotraukoje - Regina Vosyliūtė. Iš šeimyninio albumo.