Kino teatre. Vitražas

Mačiau tris praeitais metais sukurtus lietuviškus filmus, kuriuose figūravo upė. Trys filmai – tai, galima sakyti, tendencija. Šiaip jau upė gan įprastas ir paprastas simbolis, keliantis standartiškas asociacijas su laiko tėkme, užmarštimi, kelione į mirusiųjų pasaulį ir pan. Tačiau matytuose filmuose visos upės – skirtingos. Išvydau nespalvotą atminties upę, plukdančią į praėjusį laiką ir dingusią mūsų kino tradiciją (Gyčio Lukšo „Duburys“). Kita upė buvo magiška, perkelianti į kitokią tikrovę drauge su heroje, kuri apsivilkusi ryškų neperšlampamą kombinezoną nudreifavo pasroviui (Janinos Lapinskaitės „Traukinys stovi penkias minutes“). Kitaip nei šios dvi, trečioji upė niekur nenešė (nors filme ji – esminė susisiekimo priemonė); atvirkščiai, ji apribojo ir savotiškai įkalino mažą pasaulėlį. Tokią negailestingą, bet gražią upę pamačiau Julijos ir Rimanto Gruodžių dokumentiniame filme.

Tas pasaulėlis – tai prie Neries įsikūręs Saleninkų kaimas. Dėl kaimo geografinės padėties jo gyventojai priversti kilnotis per upę, kad susisiektų su didžiuoju pasauliu. Be izoliuotų Saleninkų, filme yra dar trys uždari objektai, savo ruožtu sustiprinantys atskirtumo pojūtį. Pirmas – šią vietą apnuodijusi Jonavos chemijos gamykla, kurios kaminas styro horizonte. Antras – Ruklos mokomasis būrys Tai irgi toks uždaras pasaulis, ir vaikams reikia rodyti leidimus, kai pakeliui į mokyklą jie kerta kareivinių teritoriją. Trečias objektas – mokykla. Nuo jos vaikai atskirti upės, todėl žiemą vasarą į ją keliauja valtimis.

Iš esmės filme atskleisti skaudūs dalykai. Žemė – užnuodyta, kaime – skurdas ir nedarbas. Valdžios požiūris į žmones – atsainus; taip ir neaišku, kodėl gyventojai nebuvo iškelti, o vaikų kelias į mokyklą niekaip nepalengvintas. Galų gale – tokiomis sąlygomis gyventi yra tiesiog nepatogu. Tačiau tarp gyventojų keroja susitaikymas. Moters balsas už kadro byloja, kad jie jau apsipratę su tokia padėtimi. Kadre matome žiemišką vaizdą, kai turbūt neblaivus vyriškis slysteli ant kažkokio lentgalio ir susikeikia.

Tačiau štai koks dalykas – kai žiūri „Upę“, nejunti jokio sunkumo. Pirmiausia tą lemia pasakotojų balsų daugybė. Žmonės kalba tik už kadro, ir ta balsų polifonija nevisad raiški. Dažni pasakotojai – visai maži vaikai, kurie dar tik nerišliai taria žodžius, taigi gali ir neišgirsti, kad, pavyzdžiui, kaimynų vaikas nemyli savo mamos. Pasakojimo taškas šokinėja, skaido užkadrinį tekstą į nuotrupas. Gyvenimo vitražą režisieriai deda iš gabalėlių – ir tamsių, ir spalvotų. Tačiau visai neatrodo, kad filme tokiu būdu pateisinamas susitaikėliškas būvis. Nors „Upėje“ ir nėra pagrindinio veikėjo, kamera nuolat pagauna mergaitę futbolininkę. Ir turbūt ne vien todėl, kad ji labai kinogeniška. Vieni kaimo gyventojai kiekvieną dieną silpnavališkai prisigeria, o šita mergaitė kasdien sesei parneša bandelę iš mokyklos valgyklos. Seniai permainų viltį praradusių žmonių fone šio vaiko stiprybė, atkaklumas atrodo kaip stebuklingas dalykas.

Tačiau stipriausia filmo pusė – tai skaidri vaizdų seka. Šiltų spalvų palete nuspalvinta ir japoniško stiliaus figūra su skėčiu valtyje, ir netgi smagiai rūkstantis gamyklos kaminas. „Upė“ pasižymi tokia sunkiai nusakoma mirgančia faktūra, kuri juntama susidūrus su tikrais kinematografo darbais. Ir nepasakyčiau, kad režisieriai tik paviršutiniškai grožisi tuo, ką Saleninkuose išvydo. Spėju, kad filmo estetiką, matyt, nulėmė režisierių natūra, jų etinė ir meninė nuostata delikačiai prisiliesti prie gyvenimo.

„Upė“ patraukia subtiliu paprastumu, nors ir negaliu teigti, kad tai koks stulbinamas kūrinys. Regis, pritrūko visai nedaug, vos kelių spalvotų gabalėlių, kad šitas kino vitražas būtų užbaigtas.

"Upė" pripažinta geriausiu 2009 m. dokumentiniu filmu - filmas pelnė Lietuvos kinematografininkų sąjungos premiją.

Filmą galima pamatyti: 

„Pasakos“ kino teatre: sausio 31 d. 17.00 val.

„Skalvijos“ kino teatre: vasario 3 d. 19.00 val., vasario 5 d. 17.30 val.